Kviečiame susipažinti su mūsų kolegos dr. Tomo Petreikio atlikta apžvalga apie dvikalbę periodinę spaudą – leidinius, kuriuose buvo publikuojami tekstai ir lietuvių, ir jidiš kalbomis. Dvikalbiai leidiniai liudija apie bendruomenių siekimą suartėti, bendradarbiauti, geriau viena kitą pažinti, o aktyviausiai šie siekiai reiškėsi meno, politikos ir ekonomikos srityse.
Dr. Tomas Petreikis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamentas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir leidybos tyrimų katedra. El. paštas PetreikisT@gmail.com
Lietuvos valstybėje nuo seno gyvenusios gausios žydų, lenkų ir rusų bendruomenės paliko savitą raštijos palikimą. Jį pirmieji imasi apibendrinti bibliografai, rengiantys įvairiausius bibliografinius išteklius. Neseniai pasirodė Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rengėjų kolektyvo parengtas veikalas „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940. D 1, Poligrafinių būdu spausdinti leidiniai. Kn. 1–2“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Šioje fundamentinėje rodyklėje iš viso užregistruoti ir kruopščiai aprašyti 1782 periodiniai leidiniai lietuvių kalba, leisti 1823–1940 m. Lietuvoje ir užsienio šalyse (nuo Kinijos iki Urugvajaus). Susidarė naujos sąlygos nagrinėti ne vien lietuvių, bet ir kitų tautinių mažumų bendradarbiavimą leidybos srityje, jų aktyvius veiksmus kalbiškai išplečiant lituanistinių leidinių auditoriją.
Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823–1940. D 1, Poligrafiniu būdu spausdinti leidiniai. Kn. 1–2. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Periodika, kaip ir visa spauda apskritai, kalbiniu požiūriu skirstoma į dvi dalis: vienkalbiai ir daugiakalbiai leidiniai. Šiuo požiūriu statistiškai apibendrinus minėtos bibliografijos rodyklės duomenis, galima teigti, kad net 211 leidinių turėjo gretutinių tekstų arba didesnių intarpų užsienio kalbomis. Tarp jų vyravo anglų, vokiečių, lenkų, prancūzų, rusų ir latvių kalbos. Galima išskirti net nedidelę grupę apie 20-ies leidinių, parengtų ir leistų kaip tarptautiniai leidybos projektai. Šiame kontekste galima aptikti ir 8 leidinius, turėjusius tekstų Lietuvos žydų vartota jidiš kalba. Ši iniciatyva dažniausiai kildavo iš Lietuvos žydų bendruomenės, nelengva ją buvo ir įgyvendinti, nes nedaug spaustuvių turėjo žydiškus šriftus ir galėjo padėti įgyvendinti sumanymus. Žymėtina, jog vienų jų pasirodymas sutapo su svarbiais politiniais procesais, kiti buvo skirti kultūros ir ekonomikos artumui skatinti. Visus juos vienijo keletas dalykų: 1) tai tarptautiniai leidybos projektai, skirti 3 arba 5 kalbinėms bendruomenėms, 2) didžioji dalis jų ėjo ne ilgiau kaip keletą mėnesių, 3) dauguma jų buvo laikraščiai, 4) leisti Vilniuje arba Kaune. Taigi tarp jų galima įžvelgti daug panašumų, bet pirma reikėtų nors trumpai aptarti tuos atvejus, kai viename leidinyje (spaudinyje) derintos lietuvių ir jidiš kalbos.
Meno diena. Vilnius, 1914. Nacionalinės bibliotekos fondai
Lietuvių dailės draugija Pirmojo pasaulinio karo metais, 1914 m. gruodžio 8 d., išleido draugijos narių Antano Žmuidzinavičiaus ir Zigmo Žemaičio redaguojamą vienkartinį leidinį „Meno diena“. Leidinys spausdintas Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje. Tekstai taip pat buvo spausdinti baltarusių, lenkų, rusų ir jidiš kalbomis, sukurtos ir gretutinės leidinio antraštės. Viena iš jų – jidiš kalba – skambėjo „דער קונסט טאג“. Lietuvių dailininkai, suvokę meno kalbos universalumą, šiuo tarptautiniu leidiniu stengėsi išplėsti susidomėjimą Lietuvių dailės draugijos veikla. Tiražas siekė 15 tūkst. egzempliorių, kainavo tik 15 kapeikų.
Raudonosios armijos diena. Vilnius, 1919. Nacionalinės bibliotekos fondai
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Berlyne 1914 m. vasario mėn. buvo įkurta Vokietijos užjūrio tarnyba „Transocean“. Ji atliko Vokietijos naujienų tarnybos vaidmenį, karo metais aktyviai užsiimdama propaganda. Ši tarnyba kartu su Georgu Stilke 1915 m. pradėjo leisti fotografijos mėnesinį žurnalą „Der grosse Krieg in Bildern“. Žurnalo pagrindinę šerdį sudarė karo įvykių fotografijos, o jų trumpi aprašymai pateikti prie nuotraukų anglų, ispanų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Iš viso 1915–1918 m. buvo išleisti 45 numeriai. Žurnalas platintas Europos ir Vokietijos sąjungininkių šalyse, tiražas buvęs 50 tūkst. egzempliorių. Ne vėliau kaip nuo 1916 m. pradėtos leisti dvi papildomos regioninės laidos: Rytų Europai (laida neturėjo pavadinimo) ir „Rytams“ (iš esmės Osmanų imperijai). Leidinyje spausdinamų iliustracijų aprašymai ir toliau buvo pateikiami anglų, ispanų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, o leidinio pradžioje įdedami nuo 5 iki 7 atskirai numeruotų intarpinių puslapių. Rytų Europai skirtoje laidoje tekstai intarpiniuose puslapiuose buvo spausdinami lietuvių, latvių, lenkų, jidiš ir baltarusių kalbomis. Lietuvoje išlikę tik keturi (Nr. 13–16) 1916 m. egzemplioriai leidžia manyti, kad „Der grosse Krieg in Bildern“ keliomis laidomis pradėti leisti ne vėliau kaip nuo 1916 m. 13 numerio. Žymėtina, kad Nr. 13–15 viršelis buvo spausdinamas be vokiškos antraštės. Atrodo, kad platintojams tai kėlė nepatogumų, todėl nuo Nr. 16 ji buvo įvesta. Kada nustojo eiti Rytų Europos laida nėra žinoma, bet ji galėjo eiti ir 1917 m., nes „Rytų“ laida tais metais dar buvo tęsiama.
Didysis karas vaizduose. Berlynas, 1916. Nacionalinės bibliotekos fondai
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus Lietuvoje greitai įsiplieskė nepriklausomybės kovos. Visoje Rytų Europoje daužėsi komunizmo skleidžiama internacionalizmo šmėkla. Jos propaguotoja buvo Tarybų Rusija, vykdžiusi ir tam tikrus kalbinius eksperimentus: Baltarusijos ir Ukrainos tarybinėse respublikose jidiš kalba buvo paskelbta viena iš valstybinių kalbų. Šioje internacionalizmo dvasioje kurį laiką gyveno ir Vilnius. Šį daugiatautį miestą 1919 m. sausį užėmusi Tarybų Rusijos Raudonoji armija ir čia persikėlus Tarybų Lietuvos Respublikos vyriausybei imtasi aktyviai organizuoti propagandinę veiklą. Lietuvos karinio komisariato agitacijos ir švietimo skyriaus leidykla ėmėsi leisti vietinio Vilniaus agitacinio skyriaus parengtą vienkartinį, bet ambicingą leidinį. Vasario 23 d. pasirodė „Žaibo“ spaustuvėje atspausdintas daugiakalbis leidinys – „Raudonosios Armijos diena“ (jidiš – „דער טאג פון דער רויטער ארמעע“). Pasirodymo laikas ir tekstai turėjo priminti apie Raudonosios armijos 1918 m. vasario 23 d. pasiektą pirmąją pergalę kovoje su Vokietijos kariuomene. Leidinyje tekstai buvo pateikiami lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir jidiš kalbomis. Šešiolikos puslapių apimties leidinys kainavo tik 50 nuvertėjusių kapeikų.
Nors dėl bolševizmo nesėkmių vakarų fronte šių internacionalinės spaudos leidėjų sėkmė nelydėjo, bet ir nepriklausomos Lietuvos valdžia suvokė, jog svarbiausi pranešimai turi būti spausdinami ne vien lietuvių, bet ir kitomis kalbomis. Tapo įprasta norma svarbiausius pranešimus žydų bendruomenei skelbti jidiš kalba. Kai 1920 m. spalio pradžioje Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, užpuolė Lietuvą, solidarumą parodė Kaune leidžiamų laikraščių redakcijos: lietuvių – „Lietuva“ ir „Laisvė“, žydų – „Žydų balsas“ (jidiš – „די אידישע שטימע“), vokiečių – „Litauische Rundschau“. Šios redakcijos kartu spalio 13 d. išleido jungtinį leidinį „Lietuva–Laisvė–די אידישע שטימע–Litauische Rundschau“ su paantrašte „Lietuvos gynimo numeris“. Tą dieną šių leidinių numeriai neišėjo, vietoj jų išleistas jungtinis leidinys. Pasidalinta ir spaudos darbų atlikimu užsakymą paskirstant Valstybės ir Sokolovskio spaustuvėms Kaune. 14 puslapių leidinys kainavo 3 auksinus.
Prekybos ir pramonės laikraštis. Kaunas, 1923. Nacionalinės bibliotekos fondai
Žydai Lietuvoje nuo seno užsiėmė aktyvia ekonomine veikla: kūrė pramonės, prekybos ir įvairių paslaugų įmones. Kaune nuo 1923 m. balandžio iki gegužės A. Novichovičius leido „Prekybos ir pramonės laikraštį“ (jidiš –„האנדל אוּן אינדוסטרי צײטונג : פאליִטיִש-עקאנאמישער ארגאן“). Spaudos darbus atliko Kauno brolių Gurvičių spaustuvė. Leidinyje savarankiški (ne verčiami) tekstai buvo spausdinami lietuvių, rusų ir jidiš kalbomis. Retai leidėjai atsisakydavo vertimų ir tekstus skelbdavo pramaišiui atskiromis skiltimis, bet žinant, kad didžioji dalis to meto Lietuvos inteligentijos puikiai suprato imperinę rusų kalbą, o žydai prastai skaitė lietuviškai, tai šios tekstų organizavimo strategijos esmė ir galėjo būti siekis žydų bendruomenę supažindinti su lietuvių kalba ir kartu neprarasti galimybės leidinį platinti skaitantiesiems lietuviškai ir rusiškai. Žinoma, kad buvo išleisti mažiausiai penki numeriai, iš kurių tik penktasis yra išlikęs.
Lietuvos skelbimų lapas. Šiauliai, 1923. Nacionalinės bibliotekos fondai
Nustojus eiti „Prekybos ir pramonės laikraščiui“ Šiauliuose tais pačiais metais nuo rugpjūčio iki lapkričio bandyta leisti kitą prekybai ir pramonei skirtą reklaminį laikraštį – „Lietuvos skelbimų lapas“. Leidinį leido A. Levinas, o redagavo I. Volpė, iš pradžių spausdintas Šolomo Savičo ir Borucho Šumkauskio, o vėliau Bunino Fridmano spaustuvėje. Vien įvairiais skelbimais užpildytas laikraštis buvo tarsi padalintas į dvi dalis: lietuviški skelbimai sublokuoti į pirmąją dalį, po jų spausdinti skelbimai jidiš kalba. Pastarųjų kur kas mažiau. Leidinys didelio atgarsio nesulaukė, žinoma, kad išėjo mažiausiai penki numeriai. Leidinį platino Šiauliuose įsikūręs „Aukuro“ knygynas.
Namų savininkų balsas. Kaunas, 1933. Nacionalinės bibliotekos fondai
Didesniuose Lietuvos miestuose veikė nuomos paslaugomis besiverčiančių butų nuomotojų sąjungos. Gausiausia iš jų Kauno namų savininkų sąjunga per pasaulinę ekonominę krizė 1933 m. ryžosi pradėti leisti laikraštį „Namų savininkų balsas“ (jidiš – „מאנאטליכע צײטונג פון קאװנער“). Leidinys buvo skirtas ginti butų nuomotojų interesus nuo vis labiau kylančių mokesčių savivaldybėms, kovojant su nesąžiningais nuomininkais. Leidinį redagavo M. Givovskis, spausdino Kaune įsikūrusi „L. Gurvičio ir Ko“ spaustuvė. Leidėjams siekiant užmegzti dialogą su lietuviškąja visuomenės dalimi, keturiolikos puslapių leidinys buvo padalintas į lietuviškąją ir žydiškąją dalis. Leidinyje spausdinami tekstai buvo skelbiami lietuvių ir jidiš kalbomis, juos tiesiog išverčiant. 1000 egzempliorių tiražu pradėtas spausdintas leidinys pasisekimo nesulaukė ir užgeso išleidus tik pirmąjį numerį.
Iš trumpos apžvalgos matyti, kad menas, politika ir ekonomika buvo pagrindinės sritys, kuriose lietuvių ir žydų bendruomenės ryžosi megzti glaudesnį bendradarbiavimą leisdami periodinius leidinius. Leidėjai kartkartėmis tikrino rinką bandydami suvokti, ar šis daugiakalbis dialogas turi ateitį. Nesant abipusio bendruomenių palaikymo, tokių projektų leidėjų sėkmė nelydėjo, tačiau ir šie aptarti pavieniai atvejai vis dėlto liudijo, jog eita dialogo ir glaudesnio bendravimo keliu.
Parašykite komentarą