Šis Talmudas priklauso maldos namams Furmanski Naugarduko gatvėje. 1912 m. Vilnius. Išminčiai sakė, kad draudžiama rašinėti knygose, tačiau vardą leidžiama. Įrašas rastas knygoje, saugojamoje Vilniaus choralinėje sinagogoje.
Neįkainojamos vertės mums tampa išlikę vardai, ranka užrašyti knygose, pergyvenusiose tragišką istorijos laikotarpį ir kruopščiai saugomose Vilniaus ir Kauno choralinėse sinagogose.
Atvėrus Vilniaus choralinėje sinagogoje antrame aukšte negrabiai sukaltų savadarbių spintų duris atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas – knygos, knygos… Keli tūkstančiai knygų. Išleistų iki karo Vilniuje, Varšuvoje, Berlyne, Vienoje, Petrikove, Žitomire, Leipcige, Gardine, Lvove, Ščecine…
Šios knygos, kruopščiai surinktos po karo ir saugomos maldos namuose, alsuoja savo istorija. Knygų pavadinimai kartojasi: daugiausia Babilono ir Jeruzalės Talmudų traktatai, Mišnos skyriai, maldaknygės, Šventraščiai. Tačiau tai ne taip audrina vaizduotę, kaip nebylūs ženklai, nutūpę knygų puslapiuose, verčiantys piešti ikikarinį kunkuliuojantį žydų gyvenimą ir tokiose atkampiose Lietuvos vietose, kurių pavadinimų ilgokai tenka ieškoti žemėlapyje.
Simnas, Grinkiškis, Lygumai, Rūdiškės, Babtai, Švėkšna, Žasliai, Veliuona, Lentvaris, Skirsnemunė, Pušalotas, Kulautuva, Pružan (Baltarusija), Berznik (Lenkija), Prieraslis (Lenkija), Lomža (Lenkija), Liepoja (Latvija) ir kt. – lietuvių, hebrajų, lenkų, rusų, vokiečių kalba skaitau informaciją iš spaudų ar įrašų apie knygos savininką – maldos namus, rabiną, draugiją, biblioteką. Ramailės, Slobodkės, Miro, Naugarduko, Telšių, Kelmės, Panevėžio, Šeduvos, Pinsko, Bialystoko ješyvų spaudai vaizduotę pripildo šurmuliu ir spalvingais potėpiais nuspalvina dabar duslius ir pilkus pastatus, kadaise skambėjusius nuo veržlių ir energingų ješyvabocherių (ješyvos studentų) aptarimų, ginčų, siekiančių įsiskverbti į Talmudo pasaulį.
Netikėtumai laukia ne tik tyrinėjant pačias knygas, jų apstu ir tarp lapų. Besklaidydama vieną iš daugelio rabinui Aronui Elinovičiui priklausiusių knygų radau iškarpą iš Amerikoje leisto tarpukario laikraščio, kuriame aprašomas jo vizitas Vašingtone. Rabinas Aronas Elinovičius, gimęs Vilkaviškyje 1900 m., tarnavo rabinu Surviliškyje ir buvo paskutinis Aukštadvario rabinas.
Straipsnyje „Dvasios citadelė“ (The Citadel of the Spirit) tiesiog apdainuojama Slobodkės ješyva Kaune kaip dvasinio tobulėjimo centras, Toros tvirtovė, viliojanti jaunuolius iš visų keturių pasaulio kampų – Šveicarijos, Latvijos, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir Amerikos. Su susižavėjimu pasakojama kaip jaunas žmogus iš turtingos šeimos, nepaisydamas pradėtų teisės studijų Ciuricho universitete ir daug žadančios ateities perspektyvos, palikęs šiltus, viskuo aprūpintus namus, vyksta į Kauną, Slobodkės ješyvą, malšinti dvasinį troškulį, semtis Talmudo išminties, mintant tik duona ir vandeniu. Juk Toroje parašyta: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Toks karštas dvasinio augimo troškimas liepsnojo visose Lietuvos ješyvose, Talmudo studijavimo institucijose.
Straipsnyje pažymimi keli garsūs užsienio mokytojai, Talmudo žinovai, mokslininkai, atvykę iš Vokietijos į ješyvą dirbti dvasinį darbą. Venas jų – Michaelis Jechielis Šlesingeris iš Hamburgo, mokęsis Slobodkės ješyvoje 3 metus, kelių garsių knygų autorius, vėliau ješyvos „Kol Tora“ Jeruzalėje vadovas.
Tolimesnių atradimų kelias veda į Kauno choralinę sinagogą.
Rabinas Efraimas Ošris savo knygoje „Lietuvos žydų sunaikinimas“ (The Annihilation of Lithuanian Jewry) rašo:
Po [Kauno] išlaisvinimo įkūrėme mokyklą ir užregistravome 24 vaikus […] Mokyklos įsteigimas iššaukė naują problemą, spausdintų knygų. Iš kur gi mes gausime Penkiaknyges ir kitus seforim (Šventus raštus) studijoms mokykloje, taip pat mūsų naujoje sinagogoje ir studijų namuose?
Gavome leidimą iš Sovietų valdžios organų ieškoti žydiškų spaudinių rūsiuose ir palėpėse, prieš karą gyvenamose žydų. Mūsų paieškų rezultatai buvo stulbinantys.
Muitinėje mes radome 12 dėžių su šventomis knygomis, pažymėtomis spaudais „Beit midrash hajašan, Hamburg“ (Hamburgo senoji sinagoga). Šie veikalai buvo nuosavybė Vokietijos žydų, kurie, matyt, juos pasiėmė su savimi, vokiečiams vykdant Vokietijos žydų „perkėlimą“. Nužudę žydus Kauno IX forte vokiečiai knygas paliko ir surinko.
[…]
Mes taip pat radome šventas knygas iš Barono Rotšildo bibliotekos.
Ši informacija įtakojo akylai stebėti tiriamus spaudinius, saugomus Kauno choralinėje sinagogoje.
1941 m. apie 5000 Hamburgo žydų buvo deportuoti į Kauną. Su savimi jie vežėsi būtinus daiktus, taip pat ir šventas knygas ne tik kaip tradicinę tautos vertybių perdavimo priemonę, be jų juk neįsivaizduojamas kasdienis žydo gyvenimas. Tora, maldaknygė, Talmudas – tiesiog neatsiejamas gyvenimo būdo vadovas.
Ir štai viena po kitos atverčiamos knygos suraibuliuoja ženklais – liudininkais tragiško Vokietijos žydų likimo Kaune. Tai Hamburgo sinagogos antspaudai:
Knygų savininkų nebėra, bet apie juos kalbantys dori darbai išlieka amžinai. Pranašų knygos „Danielis, Ezra ir Nechemija“, išleistos Vienoje 1817 m., įklijoje atsispindi pagarba ir dėkingumas už gerus darbus Baronui Vilhelmui fon Rotšildui iš Frankfurto, iškiliam filantropui, vadinamam „Rotšildo namų teisuoliu“, dosniai rėmusiam studijas žydų ortodoksų institucijose ir ješyvose:
Sena ir Nauja Sinagoga šventos Hamburgo bendruomenės, teapsaugo ją Dievas, atminimui sero teisuolio Simono Zevo, vadinamo Baronu Vilhelmu fon Rotšildu, palaiminto atminimo teisuolio iš Frankfurto prie Maino bendruomenės, kuris atgulė poilsio Dievo prieglobstyje per šventą šabą Švat mėnesį 6 dieną 5661 (1901) metais.
Beveik visi 5000 Hamburgo žydų buvo nužudyti Kaune.
Išlikusi apie juos atmintis neišnyks ir bus saugoma. Knygos, esančios Vilniaus ir Kauno choralinėse sinagogose, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro iniciatyva yra aprašomos ir kataloguojamos. Laikui bėgant, informacija apie jas atsiras ir taps prieinama internetiniame kataloge.
Straipsnį parengė Judaikos tyrimų centro metodininkė-tyrėja Ruta Bloshtein.
Parašykite komentarą