Leibas Naidusas
Mano katinas
(sonetas)
Užtenka, tu ir vėl peles paikiodamas vaikai.
Ateik čia, mano meile katine, o brangenybe tu!
Manai, gudruoli mažas, kad aš pikto tau linkiu?
Argi tysoti man ant kelių tau blogai?
Lipk, lipk aukštyn ir apdraskyk man ranką taip,
Lyg būtų meilės laiškas, įrašas nagu!..
Cha cha! Štai taip! Štai taip! Aštru!
Man atminimui savo parašą įrėžk tvirtai…
Jis man primins laikus, kai išdykavom
Su savo mylimąja, tas dienas džiugias…
Ji mesdavos šalin su džiaugsmo šūksniu savo,
Ištrūkdavo ir vėl įpuldavo man į rankas…
Tuomet aš ją glėby suspausdavau tvirtai,-
O kaip pašėlusiai, aistringai draskės ji nagais!..
Vertė Miglė Anušauskaitė
Parašykite komentarą