Šiandien, minėdami Europos kalbų dieną, kviečiame pažvelgti į kelis dokumentus, kurie atskleidžia skirtingus požiūrius į jidiš kalbą.
Nors jidiš kalba buvo plačiai naudojama vidurio ir Rytų Europoje, taip pat emigrantų bendruomenėse, jos prestižas nebuvo aukštas, ir netgi patys gimtakalbiai neretai ją vadindavo „žargonu“. Požiūrio pasikeitimui didelės įtakos turėjo Vilniuje įkurtas Žydų mokslinių tyrimų institutas (YIVO) – moksliniai kalbos tyrimai, jos standartizavimas skatino į jidiš žiūrėti rimčiau, pripažinti ją visaverte kalba.
Keletas Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos dokumentų atskleidžia požiūrių į jidiš kalbą ir kultūrą įvairovę. Kanadoje leisto žurnalo „The Jewish Standard“ redakcijai siųsti laiškai piktinasi 1936 m. Toronte vykusio Žydų teatro festivalio rezultatais – vienintelė jidiš kalba vaidinusi teatro trupė buvo diskvalifikuota, nes konkursui teisėjavęs asmuo nemokėjo jidiš kalbos. Matome du pasipiktinusius laiškus ir festivalio organizatoriaus atsakymą – jis teigia, jog trupė žinojusi, kad teisėjas nesupranta jidiš kalbos, ir vis tiek nusprendusi atlikti spektaklį „Golemas“ (pagal H. Leiviko pjesę). Teisėjui buvo pateiktas teksto vertimas, bet „Golemas“ yra toks neįprastas spektaklis, su muzika, šokiais ir deklamavimu, kad vargu ar yra tinkamas teatro konkursui.
Kitas dokumentas – ištrauka iš Harvardo universiteto mokslininko dr. A. A. Robacko straipsnio apie Harvarde saugomas knygas jidiš kalba. Jas atradęs mokslininkas suprato jų vertę, bet negalėjo rimtai su jomis dirbti dėl prastos knygų būklės. Ir tik vėliau, kai Vilniuje veikęs YIVO institutas pakvietė jį parašyti apie šias knygas į Vilniuje leistą mokslinį žurnalą Filologishe shriftn (Filologijos raštai), straipsnis pasiekė platesnę auditoriją, ir dr. A. A. Robackas sugebėjo gauti finansavimą šių vertingų knygų restauravimui.
Šiandien Judaikos tyrimų centro bičiuliams norime palinkėti mylėti ir vertinti visas kalbas – ne tik pripažintas, senas ar paplitusias.
parengė Miglė Anušauskaitė
Parašykite komentarą