Jūros žemėlapių aukso amžius. Kaip Europa atrado naujas žemes.

Šiuo metu dalis išskirtinės Prancūzijos nacionalinės bibliotekos (toliau-PNB) portulanų žemėlapių kolekcijos yra eksponuojami šios bibliotekos François Mitterrand pastate.
Šie žemėlapiai, nupiešti ant pergamento XIV-XVIII amžiais, dažnai paauksuoti, yra tikri navigacijos mokslo meno šedevrai tiek savo menine išraiška, tiek informacijos apie tolimuosius kraštus teikimo prasme. Jie vadinami portulanų žemėlapiais arba tiesiog portulanais. Pats žodis „portulanas“ yra siejamas su italų kalbos žodžiu „portulano“ – (porto-uostas), kuris reiškė jūros žemėlapį su detaliai pavaizduota pakrante. Žemėlapiuose buvo žymimi nauji uostai ir prieplaukos, o vandens plotai išraižyti geografinėmis linijomis (linijų rumbų), kurios tolygios kompaso kryptims. Tokia grafinė sistema leido jūreiviams tiksliau nustatyti norimą įveikti atstumą.
Seniausias Europos portulanas yra datuojamas XIII a. pabaiga. Tai įžymusis „Pizos žemėlapis“ saugomas PNB Žemėlapių ir planų skyriuje. Parodoje nauju rakursu pažvelgiama į tai, kaip europiečiai atrado ir užkariavo bei išstudijavo ir pavaizdavo naujas teritorijas ir žmones XIV-XVIII amžiais. Portulanuose atsispindi Naujų pasaulių ikonografija, gyventojai, jų papročiai, gyvūnija ir augmenija.
Šioje parodoje yra eksponuojami 80 gražiausių portulanų ir daugelis kitų objektų, susijusių su jūreivyste – žemės gaubliai, astronomijos instrumentai – natūralizuoti gyvūnai, piešiniai, graviūros, rankraščiai. Visi parodos eksponatai yra iš PNB fondų ar paskolinti iš kitų
institucijų – Branli uosto, Gerimė Azijos meno, Luvro muziejų, Gynybos istorijos skyriaus archyvo, Britų karališkosios bibliotekos, Lijono municipalinės bibliotekos.
Pirmoje parodos dalyje apžvelgiama portulanų atsiradimas, jų gamybos technika, panaudojimas ir vartotojai. Antroji ekspozicijos dalis skirta portulanų analizei politiniu aspektu, didžiųjų Europos valdovų dominavimui ir jų tarpusavio konkurencijai atskleisti. Trečioje – didžiausias dėmesys skiriamas Indijos vandenynui, pasakojama, kokią įtaką Vakarų jūros kartografijai turėjo ankstesni žemėlapiai bei kiti geografijos informaciniai šaltiniai kaip antai portugalų tyrinėjimai. Ketvirtoje ekspozicijos dalyje galima susipažinti su retai viešumoje rodomomis penkiomis kartografijos retenybėmis: „L’atlas catalon“ (1375); Nicolo Caveri iš Genujos planisfera (apie 1507), Portugalų atlasu, vadinamu „Millerio atlasu“ (1519), Guillaume Le Testu iš Havro „La cosmographie universelle“ (1556) ir olando Hessel Gerritsz Ramiojo vandenyno žemėlapiu (1622).
Šios parodos virtualią versiją galima aplankyti čia.

Informaciją paruošė Dalia Tarailienė