Utenos kraštotyros muziejus jau kelis metus rengia viešų paskaitų ciklus „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Šių metų spalio 11 dieną pranešimą „XIX a. Lietuvos kapinių paminklai: tarp masinės gamybos ir unikalių atvejų“ skaitė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė. Lietuvos antkapiniai paminklai buvo aptariami menotyriniu ir kalbiniu aspektais. Gilintasi į klausimą, kas lemia paminklo išskirtinumą ir reikšmingumą. Analizuojant XIX a. būdingų paminklų formas, stilistiką, naudotas medžiagas ir vaizdinius motyvus, atrandama, kad industrializacijos epochoje unikalių paminklų būta nedaug, ypač tuometinėse Lietuvos miestų kapinėse. Tačiau kiekvienas paminklas buvo ir yra vienetinis dėl savo funkcijos – priminti konkretų žmogų. Ši atmintis išreiškiama išskirtiniu paminklo dėmeniu – įrašu.
Nurašinėti memorialinių paminklų inskripcijas Lietuvoje pradėta dar XIX amžiuje. Reikšmingiausiu šios rūšies lituanistiniu šaltiniu laikytini Lietuvos akademiko, žymaus etnologo Vacio Miliaus Memorialinių paminklų įrašai, surinkti Lietuvoje bei kaimyninėse Latvijos, Karaliaučiaus krašto, Baltarusijos teritorijose (dažniausiai buvusiose Lietuvos etninėse žemėse). Didžiulė 1950–1981 metais jo nurašytų memorialinių paminklų inskripcijų – 12 didelio formato rankraštinių knygų – kolekcija saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose (F 128, 1–12). Beveik visi įrašai yra lietuviški, perrašyti tokia pačia tvarka kaip originale (paminkle), t. y. nekeičiant žodžių išdėstymo tvarkos bei rašmenų, netaisant gramatinių klaidų. Kaip rašė pats V. Milius, labiausiai jį domino lituanistinė medžiaga: „Nuo antkapinių paminklų pirmiausia stengtasi nurašyti spaudos draudimo laikų įrašus, o vėlesnių laikų – nuo inteligentų antkapių“. Memorialiniai įrašai – dar mažai tyrinėtas lietuviškos raštijos paveldas, autentiškas laikmečio kalbos šaltinis (tarmių – taip pat), atspindintis žmonių raštingumą, įsitikinimus, pasaulėvoką, atskleidžiantys palaidoto asmens būdo savybes ar jo nuveiktus darbus. Ypač vertingi lietuviškos spaudos draudimo metu daryti lietuviški įrašai:
Czonai iĺs Kunigas/ Simonas Ĺukaszewisz/ ir jo tiewai. Buwa rieditoju 29 m. /Szatiu parakwijis isteige mura/ bažnicze † 1888 m. 12 dieno balondia/ 56 m. amziaus prasza wisu praej꓿ /nantiu amžina atilsi sukalbieti (V. Miliaus nurašyta nuo akmeninio kryžiaus 1950 metų liepos 14 d. Šačių (Skuodo r.) parapijos kapinėse. F 128-1, l. 3).