Informaciją parengė Dalia Tarailienė
Knygos kaip ir bibliotekos turi istoriją ir amžių tėkmėje patiria ne vieną ypatingą nuotykį, nes kiekviena iš jų yra unikali ir nepakartojama. Vienos knygos savo istoriją išduoda provenienciniais įrašais, kitos ekslibrisais, superekslibrisais, marginalijomis knygų paraštėse, knygų antspaudais, leidėjų ženklais, įrišais.
Jau ilgą laiką daugelio šalių mokslininkai bando sudėlioti sudėtingą Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bibliotekoje saugotų knygų ir rankraščių, kuriuos išbarstė įvairūs pasauliniai karai, negandos, suirutės, istorijos mozaiką.
Neseniai gavome vieną iš Strasbūro universitete leidžiamo mokslinio žurnalo „La Revue de la BNU“ numerių. Tai keturis kartus per metus išeinantis žurnalas, kuriame gvildenamos temos, susijusios ne tik su Prancūzijos bibliotekomis, bet ir su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis – jų kolekcijomis, asmenybėmis, nūdienos aktualijomis. Didžioji dalis gauto leidinio straipsnių skirta Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bei municipalinėje bibliotekose saugotų rankraščių ir knygų bei paties Karaliaučiaus – dabartinio Kaliningrado – painiai istorijai.
Vokiečių mokslininkas Klausas Garberis straipsnyje „Karaliaučius ir Strasbūras: paguodžianti prošvaistė amžių šešėliuose“ („Königsberg et Strasbourg: une lueur consolatrice dans les ténèbres des temps“) aprašo padėtį Karaliaučiuje 1944 metais. Analizuodamas Antrojo pasaulinio karo padarinius, autorius apibūdina ir kontraversiškai vertina savo Karaliaučiaus bibliotekose saugotų leidinių Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos bibliotekose paieškos ir atradimų rezultatus.
Patraukianti dėmesį lenkų istoriko Zdzisławo Pietrzyko publikacija „Kolekcijos iš buvusios Prūsijos nacionalinės bibliotekos Krokuvos Jogailaičių bibliotekoje“ („Les collections de l‘ancienne Bibliothèque nationale de Prusse à la Bibliothèque Jagellonne de Cracovie“), kurioje autorius gana išsamiai nušviečia Jogailaičių bibliotekos ištakas, formavimosi istoriją, analizuoja Karaliaučiaus bibliotekos kolekcijų patekimo į šią biblioteką aplinkybes ir priežastis.
Straipsnyje „Iš Karaliaučiaus į Strasbūrą: knygų dovana atminties saugyklai“ („Königsberg à Strasbourg: du don des livres au dépôt de mémoire“) įdomiai ir detaliai savo tyrinėjimais dalijasi šio žurnalo redaktorius Christophe Didier. Jis bando atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės lėmė Karaliaučiaus bibliotekos knygų kelionę į Strasbūrą. Autorius nusikelia į 1870 metus, kai vyko prūsų-prancūzų karas, kurio metu buvo visiškai sunaikinta Strasbūro biblioteka, tuo metu saugojusi 3000000 leidinių egzempliorių. Straipsnyje užsimenama apie šios bibliotekos atstatymo priešistorę, iš Karaliaučiaus gautus 40000 įvairių amžių vertingų leidinių. Nemaža dalis Strasbūro bibliotekai perduotų knygų anksčiau priklausė privačiai vokiečių pedagogo, muzikos teoretiko bibliofilo Friedricho Augusto Gottholdo (1778–1858) bibliotekai. Ch. Didier daug dėmesio skiria Gottholdo bibliotekos sudarymo aplinkybėms ir akcentuoja bibliofilo valią dėl tolimesnio bibliotekos likimo po jo mirties.
Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje taip pat saugomi Gottholdo kolekcijai priklausę spaudiniai, kurie pateko į biblioteką, manytina, po 1945 metų. Pirminių šaltinių apie dalies Karaliaučiaus krašto rankraščių ir spaudinių patekimą į Nacionalinę biblioteką nėra, išskyrus 1948 m. birželio 23 d. aktą dėl nutarimo iš Valstybinės centrinės bibliotekos tvarkytinų fondų rankraštines knygas ir rankraščius perkelti į Senų knygų, rankraščių ir smulkių spaudinių sektorių. Atvirai skaitytojų prieigai jau galime pateikti Karaliaučiaus krašto rankraščius, taip užpildydami vieną iš daugelio šios dešimtmečius besitęsiančios istorijos dėlionės dalių, tuo tarpu Friedricho Augusto Gottholdo bibliotekai priklausiusios knygos dar laukia savo tyrinėtojo.