„Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją“,[1]– juokavo literatūrologas Rimvydas Pranas Šilbajoris (1926–2005).
Rimvydas Šilbajoris gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1947–1949 m. Johano Gutenbergo universitete Mainze studijavo anglistiką ir romanistiką.[2] Nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijoje. 1953 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Antiocho koledže Ohajo valstijoje.[3] Kaip suformuluoja Eugenijus Žmuida, Šilbajoris „jautė, kad anglų ir prancūzų srityse pranašu Amerikoje nebus, todėl persikvalifikavo, pasuko į slavistiką.[4] 1953–1955 m. Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistrantūros studijas. Jau kaip slavistas, šiame universitete gavo ir daktaro laipsnį. Pasirinko akademiko kelią. Ilgiausiai, kelis dešimtmečius, dirbo Ohajo Universitete turėdamas asocijuoto profesoriaus statusą.[5] Paliko knygų anglų ir lietuvių kalbomis (nepamiršo ir lietuvių literatūros).
Šilbajoris aktyviai dalyvavo JAV lietuvių diasporos intelektualinėse veiklose. Buvo įsitraukęs į „Santaros-Šviesos“ gyvenimą. Bendradarbiavo leidiniuose: „Metmenyse“ (buvo vienas iš redaktorių), „Aiduose“, „Akiračiuose“ ir kituose. Jis pirmasis viešai prakalbo apie būtinybę užatlantėje steigti Lituanistikos katedrą. Šią mintį išsakė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) seime 1978 m. Seimas tokiam pasiūlymui pritarė ir paragino naują PLB valdybą „sudaryti sąlygas kuriame nors Šiaurės Amerikos universitete Lituanistikos katedrai“. [6] Kaip dabar žinome, katedra po kelerių metų įsteigta Ilinojaus universitete.
Šios kelios pastraipos neperteikia visų Šilbajorio nuveiktų darbų. Kita vertus, labai kruopštus, tačiau sausas išvardijimas neperteiktų jo asmenybės auros. – 2005 m. gruodį, po profesoriaus mirties (iki 80-mečio buvo likes vos mėnuo), „Draugo“ kultūriniame priede Laima Apanavičienė prisiminė: „Kokie skurdūs enciklopediniai duomenys: gimė, mokėsi, dirbo, mirė… O juk už šių datų slepiasi žmogus. Ir ne eilinis, bet žmogus, garsinęs Lietuvos vardą, nors gyvenime pats buvo kuklus. Pirmą kartą su profesoriumi susitikau mokytojų tobulinimosi savaitėje Dainavoje prieš septynetą metų. […] Trečią stovyklos dieną atvyksta kresnas, neaukštas, su raginiais akinių rėmais, vasariškai apsirengęs žmogus. „Ieškau Laimos Apanavičienės, esu Rimvydas Šilbajoris“, — prisistatė. Paklaustas, kur norėtų apsigyventi, atsakė, jokių pageidavimų neturys — visur gerai. „Čia juk stovykla“, — dar pridūrė.“[7]
[1] Laisvėjimo dienoraščiai, 1991 (IX) / Tomas Venclova. Literatūra ir menas. 2021, Nr. 13 (liep. 9), p. 54.
[2] JAV lietuviai, II tomas, N-Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2003. P. 335; Rimvydas Šilbajoris – slavistikos profesorius / Eugenijus Žmuida. Colloquia. 2006, [Nr.] 16, p. 54.
[3] Ten pat.
[4] Žmuida, p. 54.
[5] JAV lietuviai, II tomas, N-Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2003. P. 335;
[6] Pokalbis su Violeta Kelertiene apie Lituanistikos katedros Šiaurės Amerikoje sukaktis / [kalbėjosi Dalia Cidzikaitė] / Bernardinai.lt. 2014 02 27. Prieiga: https://www.bernardinai.lt/2014-02-27-pokalbis-su-violeta-kelertiene-apie-lituanistikos-katedros-siaures-amerikoje-sukaktis/
[7] Atsisveikinant su prof. Rimvydu Šilbajoriu : [1926 01 06 – 2005 12 05 : nekrologas] / Laima Apanavičienė. Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2005, gruod. 10, p. 7