Šį kartą kviečiame susipažinti su atsiminimų ištrauka, kurioje Z. Toliušis aprašo apsilankymą Tytuvėnuose. Netoli nuo miestelio esantis Tytuvėnų dvaras – vienas iš prarastų, beveik sunykusių Žemaitijos dvarų. Iki mūsų dienų išlikęs tik parkas, buvusių medinių rūmų pamatai, stalių dirbtuvės, svirno, rūsių, ūkinių pastatų liekanos.
Sofija ir Eugenijus Romeriai buvo paskutinieji Tytuvėnų dvaro savininkai. Šis dvaras Romeriams atiteko Izidoriui Romeriui vedus Celiną Pšeciševskytę, kuri Tytuvėnus gavo kaip kraitį. Vėliau dvarą administravo jų vyriausias sūnus Eugenijus Romeris, o po vedybų su Sofija 1911 m. jame apsigyveno.
„Grįžus iš Sibiro man vėl pasitaikė proga pabuvoti Tytuvėnuose. Tenai apsigyveno taip pat grįžęs iš Sibiro, tik vėliau už mane, mano broliavaikis ir aš du kartus viešėjau jo šeimoje, praleisdamas toje žavingoje vietovėje vasaros metu po 2–3 savaites 1961 ir 1962 metais.
[…]
Iš kolūkio sandėlininko Jankauskio išgirdau įdomių smulkmenų apie Tytuvėnų dvarininkų Roemerių gyvenimą. Tasai Jankauskis dar pačioje XIX amžiaus pabaigoj pradėjęs tarnauti Roemerių Pagryžuvio dvare.[1] Jankausko tėvas, nors pagal dokumentus bajoras, tarnavęs Roemerių dvare už kumetį. Galbūt dėl savo bajorystės jaunasis Jankauskis ir patekęs į dvaro rūmus už liokajuką. Antra vertus, Jankauskis dėl bajorystės liko nelankęs pradžios mokyklos, nes jam, kaipo bajoriškos kilmės berniukui, už pradžios mokyklos lankymą būtų reikėję mokėti 3 rublius per metus, gi valstiečių vaikams už mokyklos lankymą nereikėjo nieko mokėti. Anais laikais trys rubliai buvo, matomai, nemaži pinigai, nes Jankausko tėvas nepanorėjo daryti tokių išlaidų savo sūnaus mokslinimui.
Anot Jankausko senasis Roemeris[2] turėjęs 12 dvarų; jo miškus prižiūrėję 9 eiguliai. Iš kompetentingų asmenų aš sužinojau, kad paskelbus po I pas[aulinio] karo įstatymą apie privatinių miškų suvalstybinimą iš Roemerių buvo nusavinta virš 3000 dešimtinių miško. Senajam Roemeriui dar prieš I pas[aulinį] karą mirus, jo dvarai buvo padalinti tarp dviejų jo sūnų, vienas iš kurių (Stanislovui) tekęs Pagryžuvio dvaras, o antram (Eugienijui) Tytuvėnų dvaras. Pagryžuvio Stanislovas Roemeris po I pas[aulinio] karo atsidūrė Lenkijoj ir įstojo į lenkų kariuomenę. Dėl tos priežasties, kadangi Lenkija tuo metu kariavo su Lietuva, to Roemerio žemė buvo nusavinta ir Pagryžuvio dvaro centre įsikūrė vienuolynas[3] (dabar ten džiovininkų sanatorija[4]).
Romeriai buvo kilę iš rytų Lietuvos (iš Antašavos). Vienas iš Roemerių protėvių buvo atsikėlęs į Tytuvėnus į žentus ant dvarininkaitės Pšeciševskaitės , kuriai priklausė ir Pagryžuvio dvarai.
Jankausko pasakojimu senasis Izidorius Roemeris laikęs dvare 30 staininių arklių. Arkliams prižiūrėti buvo du furmonai (vežikai) ir trys jų padėjėjai, bet to, vienas bereiteris. Bereiterio pareigos buvusios apjodinėti ir prižiūrėti jojamuosius arklius. Jojamieji arkliai nebuvę kinkomi į karietas. Iškilmingomis išvykomis į karietą buvo kinkomi penki arkliai. Palociuje (Pagryžuvy) tarnavo trys liokajai, jų tarpe vienas neužauga (60 metų liliputas), dvi kambarinės ir virėjas su padėjėju. Ponai gyvenę dvare tik vasarą, o žiemai išvykdavę į Vilnių arba į Varšuvą. Mirus senajam Roemeriui jo našlė sumažino rūmų personalą.
[…]
Kitas Tytuvėnų gyventojas, tarnavęs 6 metus dvare už daržininką, papasakojo man apie Izidorių Roemerį dar šių smulkmenų. Pagrindinis Roemerių dvaras buvo Pagryžuvys. Tytuvėnų dvaras skaitėsi folvarku. Tytuvėnų dvare buvo įrengtos oranžerijos, kuriose be kitko buvo auginami abrikosai. Tytuvėnuose buvo iškasti tvenkiniai, kuriuose buvo veisiami karpiai. Senasis Roemeris mėgdavęs kort[u]oti ir išgerti. Jis kasmet vykdavęs per Jonines į tuometinį apskrities miestą Raseinius, kur praleisdavęs ilgesnį laiką, kartais net visą sav[a]itę. Į Raseinius per Jonines suvažiuodavę daugybė dvarininkų, kur jie visaip linksminosi ir kort[u]odavo. Roemerių dvare buvo daug įvairių karietų, atvirų ir dengtų. Į karietas buvo kinkomi 4 ar 5 arkliai. Karietos buvo papuoštos Roemerių herbais. Per I pas[aulinį] karą Roemeriai apleido savo dvarą. Buvo kalbama, kad dvaro mūrininkas, pagal kilmę vokietis, parodęs vokiečių okupantams vietą Pagryžuvio palociuje, kur sienoje jis savo ponų prašomas buvo įmūrijęs metalinę dėžę su šeimos brangenybėmis. Visas tas brangenybes vokiečiai išėmė iš mūro sienos ir pagrobė.
Kai Lietuvoje įsisteigė tarybinė santvarka, Tytuvėnų dvaro rūmuose trumpą laiką veikė muziejus. Romeriai užleido muziejui dalį savo buto su senais baldais, paveikslais ir skulptūromis. Roemerienė buvo paskirta muziejaus vedėja. Būdama, kaip žinoma, dailininke, Romerienė nutapė didelį Stalino portretą ir juo papuošė naujai suorganizuotą muziejų. Tuo Roemerienė tikėjosi įgyti vietinės valdžios palankumą. Tačiau nei muziejaus suorganizavimas, nei Stalino portreto nutapymas bei iškabinimas neišgelbėjo Roemerienės ir jos vyro nuo ištrėmimo Sibiran. Ištrėmus Roemerius buvo likviduotas ir muziejus. Jo eksponatai buvo išgrobstyti.
[…]
Dabar Tytuvėnų dvaro rūmuose apgyvendinti pagalbinio ūkio tarnautojai ir darbininkai. Šiuo metu tiek rūmai, tiek kiti dvaro pastatai labai apleisti. Gal reiktų paminėti tik koklinį pečių dideliame kambary, kuriame pas Roemerius buvo valgomasis kambarys su protėvių portretais. Dabar jame įrengtas vietos klubas. To pečiaus glaziruoti kokliai su spalvotų reginių ornamentais turi 1760 metų žymę, turbūt, jų pagaminimo laiką. Didžiuliame dvaro parke, kuris nors ir netvarkomas, bet yra visas pilnai išlikęs, žmonės rodo aštuonių medžių apsodintą apvalią aikštelę, kurioje baudžiavos laikais buvo plakami nusikaltusieji baudžiauninkai“.
Šiais metais minime 140-ąsias Sofijos Romerienės gimimo metines.
Sofija Dembovskytė-Romerienė (1885–1972) – tapytoja, grafikė. Kilusi iš chirurgo Tadeušo Dembovskio ir krokuvietės Matildos Grosse šeimos. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi dailės, taip pat lankė privačias pamokas pas tapytoją Eleną Römerytę. Vėliau tęsė studijas Miunchene, Paryžiuje, Krokuvoje. 1911 m. susituokė su Eugenijumi Romeriu[5], apsigyveno Tytuvėnų dvare. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui su šeima buvo priversta emigruoti į Aninską (Vitebsko gubernija). 1919 m. grįžo į Tytuvėnus, dvare įsteigė audimo dirbtuves ir audimo mokyklą, pati kūrė audinių eskizus. Tarpukario Lietuvoje aktyviai įsitraukė į meninį gyvenimą, rengė parodas Lietuvoje ir užsienyje – Paryžiuje, Rygoje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvive.
1941 m. birželio 16 d. Sofija kartu su vyru Eugenijumi buvo ištremti į nedidelį kaimą netoli Syktyvkaro (Komijos srityje). Lenkijai įkūrus Syktyvkare savo diplomatinę atstovybę, Sofijai buvo pasiūlyta dirbti joje, nes turėjo dvigubą – Lietuvos ir Lenkijos pilietybę. 1942 m. spalio mėn. padedant Eugenijaus Romerio pusbroliui, tuometiniam Lenkijos ambasadoriui Sovietų sąjungoje Tadui Liudvikui Romeriui, gavo leidimą persikelti į ambasadą Kuibyševe. Gyvenimas tapo laisvesnis ir šiek tiek lengvesnis, tačiau Eugenijaus Romerio sveikata nuolat silpnėjo ir netrukus atsirasiančios galimybės išvykti iš Sovietų Sąjungos jis nebesulaukė (mirė 1943 m. gegužės 2d.) Palaidojusi vyrą, po keletos dienų Sofija Romerienė kartu su Lenkijos ambasada evakuavosi į Teheraną. 1944–1949 m. gyveno Egipte, Didžiojoje Britanijoje, 1950–1955 m. Kanadoje, nuo 1955m. persikėlė į JAV, 1963 m. grįžo į Kanadą, paskutinius gyvenimo metus praleido Monrealyje.
Plačiau apie Sofiją Romerienę Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Meno skyriaus parengtoje parodoje, kuri buvo skirta dailininkės 130-osioms gimimo metinėms:
https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/sofija-dembovskyte-romeriene
[1] Pagryžuvio dvarą 1878 m. įsigijo Izidorius Romeris. Po 1881 m. šiame dvare Romeriai dažniausiai tik vasarodavo, tačiau rūmai buvo gerai prižiūrimi, juose buvo sutelkta daug meninių ir istorinių vertybių. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaras stipriai nusiaubtas.
[2] Izidorius Romeris (1843–1910) – vyriausias Edvardo Jono Romerio ir Sofijos Bialozoraitės sūnus. 1852 m. su tėvais grįžęs iš tremties gyveno Antanašėje ir Vilniuje, mokėsi Vilniaus gimnazijoje, nuo 1862 m. studijavo teisę Jogailaičių universitete Krokuvoje. 1863 m. grįžo į Lietuvą, iškart buvo suimtas, iki 1864 m. kartu su tėvu kalinamas Kaune. 1866 m. vedė Celiną Pšeciševskytę (1847–1916), kurį laiką gyveno Tytuvėnuose, nuo 1879 m. persikėlė į Pagryžuvio dvarą. Po 1881 m. su šeima daugiausia laiko gyveno Varšuvoje, mirė Vilniuje.
[3] 1929 m. Pagryžuvyje įsikūrė jėzuitų naujokynas.
[4] 1951–2005 m. Pagryžuvio dvare veikė plaučių tuberkuliozės ligoninė, vėliau Aukštelkės pensionatas.
[5] Eugenijus Romeris (1871–1943) – ekonomistas, istorikas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras.