Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas)
2025 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjas Povilas Andrius Stepavičius tvarkomame Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekos dokumentų fonde (F203) aptiko XVIII a. rankraštinę knygelę, kurios viršelis sutvirtintas senesnių knygų puslapiais. Dėl panaudotų prastų to meto klijų, visi lapai lengvai išsiėmė ir paaiškėjo, kad tai kitų leidinių sukarpytos dalys. Tarp iškarpų yra rankraštinių ir spausdintų knygų fragmentai, taip pat vienos knygos antraštinio lapo dalis, natos su giesmių tekstu, tušti lapeliai. Įdomu, kad tai nėra vieno leidinio pernaudojimas, nes viršeliui sutvirtinti panaudoti įvairiomis kalbomis parengti darbai – daugiausia lotynų, tačiau ir vokiečių bei latvių kalba. Kaip nustatyta kitą dieną, latviški lapeliai yra labai reikšmingi latvių raštijos istorijai – tai iki šiol nežinotos XVII a. pradžios latviškos knygos fragmentai. Gana simboliška, kad tai buvo identifikuota lapkričio 11 d., latviams švenčiant Lačplėsio dieną.
Rastus latviškus fragmentus sudaro du didesni dvipusiai lapeliai (kiekvienas iš jų yra iškarpa, maždaug ketvirtadalis vieno puslapio) ir keletas labai smulkių jų atplaišų. Jie yra iš katalikiško evangelijų ir epistolų, vadinamųjų perikopių, rinkinio, kuris leistas greičiausiai apie 1620–1621 metus Braunsberge (dab. Branevas, Lenkija) Georgo Schönfelso spaustuvėje. Beveik neabejojant galima teigti, kad teksto parengėjas yra latvių jėzuitas Georgas Elgeris (1584–1672). Nors išlikusio teksto apimtis labai nedidelė, vos du lapeliai, radinys itin vertingas, nes seniausias iki šiol žinomas išlikęs katalikiškas evangelijų ir epistolų vertimas siekia 1640 m. Tai Georgo Elgerio perikopių rankraštis, šiuo metu saugomas Lundo universiteto bibliotekoje Švedijoje. Taigi radiniai yra ankstesni už šį rankraštį ir gali būti tituluojami seniausiais katalikiškais Biblijos ištraukų rinkinio reprezentantais. Tiesa, liuteronų parengtas evangelijų ir epistolų rinkinys latvių kalba iki to jau buvo pasirodęs bent du kartus – 1587 ir 1615 metais.
Bet kas leidžia taip drąsiai nurodyti dviejų nepilnų knygos lapelių metus, leidyklą, vietą ir netgi autorių? Pirmiausia ir svarbiausia – tai juose vartojama kalba. Tokia forma, kuri atspindėta fragmentuose, vartota tik kitoje išlikusioje knygoje, taip pat Vilniuje (Vilniaus universiteto bibliotekoje) saugomame unikume Geiſtliche Catholiſche Geſänge (1621). Nors ir defektinis (be pabaigos), šis giesmynas turi išlikusį antraštinį lapą, kuriame matome svarbiausią metriką: autorius – Georgas Elgeris, išleista – 1621 metais Georgo Schönfelso spaustuvėje Braunsberge. Mokslinėje literatūroje yra spėjimų, kad kartu su giesmynu pasirodė ir daugiau knygų, nes jis neturi pratarmės ar kitos leidiniui įprastos papildomos informacijos ir panašiau, kad yra didesnio rinkinio dalis. Be to, anksčiausias G. Elgerio veikalų paminėjimas kataloge Bibliotheca scriptorum Societatis Iesu (1643) nurodo du jo parengtų darbų pavadinimus: Institutiones Christianas (1620) ir Euangelia. Latvių bibliografijoje (Seniespiedumi 1999) pirmuoju neabejojama, nes yra analogų estų raštijoje, bet į evangelijų vertimą pažiūrėta kritiškiau, mat žinomas vėlesnis išlikęs G. Elgerio 1640 m. evangelinių ištraukų rankraštis, kuris buvo išspausdintas 1672 m. Tačiau sugretinus radinio ir minėtų evangelinių ištraukų tekstus matomi dideli kalbiniai skirtumai ir akivaizdu, kad tai ankstesnis variantas. Taigi dabar turime nenuginčijamų įrodymų, kad kartu su giesmynu buvo išleistas ir evangelijų bei epistolų rinkinys. Tai leidžia tvirčiau teigti apie galimą katekizmo bei kitų knygų egzistavimą ir tik laiko klausimas, kada jų bus surasta daugiau.
Toliau skaityti „Unikalūs XVII a. latviški fragmentai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje”