Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas)
2025 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjas Povilas Andrius Stepavičius tvarkomame Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekos dokumentų fonde (F203) aptiko XVIII a. rankraštinę knygelę, kurios viršelis sutvirtintas senesnių knygų puslapiais. Dėl panaudotų prastų to meto klijų, visi lapai lengvai išsiėmė ir paaiškėjo, kad tai kitų leidinių sukarpytos dalys. Tarp iškarpų yra rankraštinių ir spausdintų knygų fragmentai, taip pat vienos knygos antraštinio lapo dalis, natos su giesmių tekstu, tušti lapeliai. Įdomu, kad tai nėra vieno leidinio pernaudojimas, nes viršeliui sutvirtinti panaudoti įvairiomis kalbomis parengti darbai – daugiausia lotynų, tačiau ir vokiečių bei latvių kalba. Kaip nustatyta kitą dieną, latviški lapeliai yra labai reikšmingi latvių raštijos istorijai – tai iki šiol nežinotos XVII a. pradžios latviškos knygos fragmentai. Gana simboliška, kad tai buvo identifikuota lapkričio 11 d., latviams švenčiant Lačplėsio dieną.
Rastus latviškus fragmentus sudaro du didesni dvipusiai lapeliai (kiekvienas iš jų yra iškarpa, maždaug ketvirtadalis vieno puslapio) ir keletas labai smulkių jų atplaišų. Jie yra iš katalikiško evangelijų ir epistolų, vadinamųjų perikopių, rinkinio, kuris leistas greičiausiai apie 1620–1621 metus Braunsberge (dab. Branevas, Lenkija) Georgo Schönfelso spaustuvėje. Beveik neabejojant galima teigti, kad teksto parengėjas yra latvių jėzuitas Georgas Elgeris (1584–1672). Nors išlikusio teksto apimtis labai nedidelė, vos du lapeliai, radinys itin vertingas, nes seniausias iki šiol žinomas išlikęs katalikiškas evangelijų ir epistolų vertimas siekia 1640 m. Tai Georgo Elgerio perikopių rankraštis, šiuo metu saugomas Lundo universiteto bibliotekoje Švedijoje. Taigi radiniai yra ankstesni už šį rankraštį ir gali būti tituluojami seniausiais katalikiškais Biblijos ištraukų rinkinio reprezentantais. Tiesa, liuteronų parengtas evangelijų ir epistolų rinkinys latvių kalba iki to jau buvo pasirodęs bent du kartus – 1587 ir 1615 metais.
Bet kas leidžia taip drąsiai nurodyti dviejų nepilnų knygos lapelių metus, leidyklą, vietą ir netgi autorių? Pirmiausia ir svarbiausia – tai juose vartojama kalba. Tokia forma, kuri atspindėta fragmentuose, vartota tik kitoje išlikusioje knygoje, taip pat Vilniuje (Vilniaus universiteto bibliotekoje) saugomame unikume Geiſtliche Catholiſche Geſänge (1621). Nors ir defektinis (be pabaigos), šis giesmynas turi išlikusį antraštinį lapą, kuriame matome svarbiausią metriką: autorius – Georgas Elgeris, išleista – 1621 metais Georgo Schönfelso spaustuvėje Braunsberge. Mokslinėje literatūroje yra spėjimų, kad kartu su giesmynu pasirodė ir daugiau knygų, nes jis neturi pratarmės ar kitos leidiniui įprastos papildomos informacijos ir panašiau, kad yra didesnio rinkinio dalis. Be to, anksčiausias G. Elgerio veikalų paminėjimas kataloge Bibliotheca scriptorum Societatis Iesu (1643) nurodo du jo parengtų darbų pavadinimus: Institutiones Christianas (1620) ir Euangelia. Latvių bibliografijoje (Seniespiedumi 1999) pirmuoju neabejojama, nes yra analogų estų raštijoje, bet į evangelijų vertimą pažiūrėta kritiškiau, mat žinomas vėlesnis išlikęs G. Elgerio 1640 m. evangelinių ištraukų rankraštis, kuris buvo išspausdintas 1672 m. Tačiau sugretinus radinio ir minėtų evangelinių ištraukų tekstus matomi dideli kalbiniai skirtumai ir akivaizdu, kad tai ankstesnis variantas. Taigi dabar turime nenuginčijamų įrodymų, kad kartu su giesmynu buvo išleistas ir evangelijų bei epistolų rinkinys. Tai leidžia tvirčiau teigti apie galimą katekizmo bei kitų knygų egzistavimą ir tik laiko klausimas, kada jų bus surasta daugiau.
Antrasis argumentas iškeltai atribucijos hipotezei – pratarmė. Galima pasidžiaugti, kad surasti latviški fragmentai yra pirmųjų knygos puslapių spaudos lankas, todėl jame yra ne tik pagrindinio teksto ištraukos, bet ir dalis knygos lotyniškos pratarmės. Vis dėlto išlikusio teksto nedaug ir jame nepaminėtas nei autorius, nei metai. Tačiau tekste pavartoti tokie žodžiai kaip Rigensis ar Liuonia bei dukart skirtingose vietose Lothauico ‘latvių kalba’ (būtent tokia forma, kaip vartota Elgerio) tik pagrindžia anksčiau iškeltą hipotezę. Iš tiesų toks pratarmės egzistavimas šiame leidinyje puikiai atliepia minėtus spėjimus dėl giesmyno pasirodymo kartu su kita knyga, o tai sustiprina ir pratarmėje matoma frazė & melodiarum, kuri ir galėtų reikšti būtent tą išlikusį 1621 m. Elgerio giesmyną.
Atribucijos hipotezei taip pat neprieštarauja ir pati knyga, kurioje buvo surasti lapeliai. Tai daugiausia lotyniškai prirašyta rankraštinė užrašų knygelė, kurioje anksčiausia matoma data yra 1715 m. balandžio 4 d. Taigi, labai tikėtina, kad tuo metu apie 1620 m. leistas leidinys savo aktualumą buvo praradęs ir paliktas makulatūrai, nes dar 1672–1673 m. Vilniuje buvo išleistas naujas G. Elgerio katalikiškų pagrindinių religinių knygų rinkinys (tarp jų ir evangelijų ištraukos), kuriame vartojama kalba labai skyrėsi.
Analizuojant fragmentus išryškėja daug kitų svarbių knygotyros istorijos faktų. Pavyzdžiui, kiekvienas lapelis atvaizduoja du skirtingus puslapius ir rodo, kad jie paimti iš nesupjaustyto spaudos lanko. Vadinasi, lapai greičiausiai nėra išplėšti iš įrištos knygos, bet paimti iš spaustuvėje jau antriniam panaudojimui paliktos atliekų krūvelės. Tai labai įdomu, nes reikštų, kad apie 1620 m. knygų tiražas galėjo būti nemažas ir jos visos nebuvo išparduotos ar išdalintos.
Iš tiesų šie radiniai yra tikras ir labai malonus galvosūkis, įpučiantis naujų vėjų į latvių raštijos istoriją. Sveikinu kolegą Povilą Andrių Stepavičių ir visus Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojus, drąsiai kilnojančius užsigulėjusias knygas ir užduodančius įdomių klausimų. Išsamiau ir tiksliau apie šiuos fragmentus bei leidinį, kuriame jie rasti ieškokite ateityje, rengiamoje mokslinėje publikacijoje.