Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas
11–15 metų jaunimo kategorija
Ant mano lentynos stovi knyga, kurios vis negaliu pamiršti ir nekantrauju ją vėl paimti į rankas – tai Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“, su gelsvais lapais, primenančiais senovę. Ji gal ir ne pati naujausia ar ryškiausia, bet man ji brangiausia—su ja galiu leistis į pasaulį, kur laukia nuotykiai, sunkūs išbandymai ir žmogaus stiprybė. Tai istorija apie jauną Robinzoną, kuris po laivo katastrofos atsiduria visiškai vienas negyvenamoje saloje, bet nepasiduoda — net kai aplink tik bangų šniokštimas ir tuščias krantas. Jis ima kurti naują gyvenimą: mokosi rasti maisto, pasistato pastogę, prisijaukina miško tylą ir stengiasi įveikti vienatvę.
Kiekvieną kartą skaitydamas šią istoriją jaučiuosi taip, lyg pats eičiau jos vingiuotais takeliais. Mintyse kartu su Robinzonu žvelgiu į begalinę jūrą, tropinė saulė svilina pečius, o iš džiunglių sklinda aštrūs paukščių šauksmai. Man jis atrodo ne tik herojus, bet ir paprastas žmogus, kuris klysta, bijo, tačiau vis tiek žengia į priekį – nepasiduodamas, nesustodamas. Labiausiai įkvepia tai, kad net visiškai vienas jis išlaiko žmogiškumą, o sutikęs Penktadienį pajunta šiltą draugystę ir bendrystę. Kiekvienas jų pokalbis, kiekvienas kartu atliktas darbas primena, jog net tolimoje vėjuotoje saloje žmogui vis tiek reikia kito žmogaus.
„Robinzoną Kruzą“ skaitant atrodo, kad keliauju ne tik į egzotišką salą, bet ir į savo vidinį pasaulį. Ji kaip veidrodis – parodo, ką reiškia būti vienam, bet kartu primena, kad tikėjimo ir stiprybės negalima paleisti, net kai už lango tyla ir atrodo, jog visas pasaulis nusisuko nuo tavęs. Kiekvienas puslapis priverčia stabtelėti ir pagalvoti: ką aš daryčiau jo vietoje? Ir jei kas paklaustų, kodėl ši knyga tokia artima, atsakyčiau paprastai: nes ji gyvena manyje. Ji – kaip daina be melodijos, kaip malda be žodžių, kaip ilgesys, kuris niekad neišblėsta. Kai užverčiu paskutinį puslapį, atrodo, jog girdžiu jūros ošimą savo kambaryje, o vėjas atneša druskos skonį. Tada suprantu: Robinzono sala – tai ne tik pasaka, o vieta, kurioje nuolat lankausi, kai reikia stiprybės ir vilties.
Anotuojama knyga: Daniel Defoe, „Robinzonas Kruzas“, Vilnius: Nieko rimto.
Kalba neredaguota.