Tarpukario advokatas Zigmas Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė įvairioms organizacijoms, daug dėmesio skyrė labdarai, domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija. Z. Toliušis buvo liudininkas, savo akimis matęs nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Savo atsiminimuose ir apybraižose jis rašo: „Kaip visiems žinoma, dvarininkai-bajorai praeity vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Nekalbant jau apie gilesnę senovę, kuomet bajorai nevaržomai ir neribotai valdė ir tvarkė Lietuvą ir visus jos gyventojus, dar šio amžiaus pradžioje dvarininkai turėjo savo rankose apie pusę viso krašto žemių ir daug svėrė ekonominiame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. […] Dvarininkai, nekalbant jau apie tai, kad jie XIX amžiuje organizavo ir vadovavo dviems sukilimams prie carinį despotizmą ir ugdė tautoje laisvės idealus, be to, statė dvaruose prašmatnius rūmus, sodino ūksmingus parkus, steigė puikias bažnyčias bei vienuolynus, sudarinėjo savo rezidencijose bibliotekas bei meno galerijas, gaminosi savo palociams stilingus baldus, pirko užsieniuose ir gabeno Lietuvon žinomų dalininkų paveikslus bei skulptūras, porcialianos išdirbinius, kilimus ir kitus meno objektus. Žodžiu, jie gražino, puošė ir dabino mūsų žemės paviršių, diegė Lietuvoje Vakarų kultūros žiedus ir turtino krašto meno ir kultūros lobyną“. Domėjimosi kultūros istorija vedamas, Z. Toliušis stengėsi surinkti žinias iš žmonių, kurie gyvai atsimenu garsių dvarininkų giminių atstovus, užfiksuoti jų atsiminimus ir bent iš dalies išsaugoti „dingusių gadynių šešėlius“.
Čia pateikiame mažą ištrauką iš rengiamo antrojo atsiminimų tomo – šį kartą apie garsios Oginskių giminės atstovus.
„Augant pas tėvus, man nekartą teko girdėti apie kunigaikščius Oginskius[1] ir jų Rietavo dvarą[2]. Nors tarp mano gimtinės (Jurbarko valsčiuje) ir Rietavo buvo virš 100 kilometrų atstumo, bet garsas apie Oginskius skambėjo plačiai ir pasiekdavo tolimiausius Žemaičių krašto užkampius.
Buvo pasakojama apie nepaprastai didelius Oginskių turtus, apie tai, kad kuris tai Oginskis buvęs vieno iš rusų caro pavainikis sūnus ir kad todėl jisai visai nesiskaitydavęs su vietos valdininkais ir net su pačiu Kauno gubernatorium.
Buvo kalbama, kad po Kražių įvykių (1894 m.) į Rietavą kokiais tai reikalais buvęs atvykęs Raseinių ispravnikas (policijos vadas), berods Vichmanas , dalyvavęs Kražių skerdynėse ir nekaltų kražiečių plakime. Bagdonas Oginskis[3] įsakęs savo žmonėms suimti atvykusį ispravniką, nugabenti jį arklidėn ir ten įkrėsti jam 50 bizūnų. Jokie ispravniko skundai ant Oginskio nieko nepadėję ir ispravnikas po kurio laiko buvęs iškeltas į kitą vietą. Taip kunigaikštis Oginskis reagavo į Kražių skerdynes.
Bagdonas Oginskis buvęs didelis šposininkas, pavyzdžiui, vasarą kartais išvažiuodavęs pasivažinėti ketverta arklių pakinkytomis šlajomis. Ypatingai jis mėgdavęs pasityčioti iš valdininkų. Kartą, kai iš Oginskio kam tai buvę priteista 18.000 rublių, kurių Oginskis geruoju nenorėjo mokėti, į Rietavą atvykęs kamarninkas (teismo antstolis) ir pareikalavęs sumokėti pinigus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Oginskis paprašęs antstolį atvykti per savaitę ir kai antstolis vėl atvažiavęs, tai jam buvęs įteiktas maišas, kuriame po vieną kapeiką buvusi supilta visa priteistoji iš Oginskio 18.000 rublių suma. Vargšas antstolis skaitęs pinigus kelias dienas.
[…]
Pasakojo, kad Rietavo dvare buvusi tokia tvarka, kad jokio svarbesnio darbo negalima buvo pradėti be kunigaikščio leidimo ar sutikimo. Dėl to įvykdavę daug įvairių nesklandumų. Pavyzdžiui, ateina rugiapiūtė, bet jos negalima pradėti, nes kunigaikštis kur tai išvykęs. Nors rugiai ir byra, bet kol kunigaikštis negrįžta, rugiai nekertami.
Toliau buvo pasakojama apie esančią Oginskio dvare didelę muzikantų kapeliją ir apie tai, kad jis turįs sodą po stikliniu stogu, kuriame augą šiltųjų kraštų augalai ir žiemą – vasarą žydi gėlės.
Daktaro B. Sipavičiaus[4] pasakojimu kuris tai Oginskis užmušęs Rietave valstietį. Caras, sužinojęs apie tai, iškvietęs Oginskį Peterburgan ir «tik tiek jam» tepasakęs „Nielzia tak šutit“ (negalima taip juokauti).
Ryšium su kalbomis, kad Bagdonas Oginskis buvęs kurio tai caro sūnus, buvo pasakojama, kad, kuomet jis susirgęs ir neužilgo prieš mirtį išėjęs iš proto, tai jis kalbėjęs: „Ne Kolka (t. y. caras Nikalojus II) turi būti caru, o aš“. Buvo kalbama, kad Bagdono Oginskio tėvas Iriniejus[5] žinojęs, jog Bagdonas nėsąs jo sūnus. Todėl jis ir davęs jam vardą – Bagdonas (sutrumpinimas žodžių „Богом данный“, t. y. Dievo duotas).
Matininkas Petras Bielkevičius, kuris drauge su mano sesers vyru matininku Jonu Raupiu[6] prieš I pas[aulinį] karą matavę B. Oginskio dvarus ir sudarinėję jo valdų planus, papasakojo šių smulkmenų apie Bagdoną Oginskį. Oginskis laikęs save rusų caro sūnumi. Jis pasirašydavęs raštuose ir laiškuose tokiu titulu: „Car ruskij, karol polski, veliki kniaz litovski, glava katolikov, sviatoj na nebe i na zemle, kniaz Bogdan ne – Irinėjevič Oginski iz Rietova i drugich zemel“[7]. Apie tai Bielkevičius buvo girdėjęs iš artimų Oginskiui žmonių, gyvenant jam Rietave. Turbūt tai buvo į Oginskio gyvenimo pabaigą, kuomet jis pradėjo sirgti proto susilpnėjimu.
[…]
Apie Bagdono ir Mykolo tėvą Iriniejų Oginskį minėtoji jau Chomskienė tik tiek buvo girdėjusi, kad jis pastatęs Rietave gyvenamąjį palocių ir bažnyčią[8]. Iriniejus Oginskis gyvenęs baudžiavos laikais; prie jo būdavę plakami baudžiauninkai. Be kitko buvusios plakamos mergaitės, susilaukusios pavainikių vaikų. Apie Iriniejaus Oginskio pabėgimą iš Rietavo po paskutiniojo lenkmečio Chomskienė girdėjusi tokį pasakojimą. Sukilimui nepavykus Rietavo link žygiavęs rusų kariškas dalinys. Tada Rietave buvę paskelbta apie kunigaikščio Oginskio mirtį. Iš tikrųjų, kunigaikštis nebuvęs numiręs, o slaptai pabėgęs užsienin; palaidotas gi buvęs jo vieton jo liokajus. Tokiu būdu, esą Oginskiui pavykę išvengti nemalonumų ir kaltinimų iš caro pusės.
Apie Iriniejaus Oginskio gyvenimą turima šių žinių. Jis gimęs Florencijoje (1808–1863), gi gyvenęs Lietuvoje – Rietave. Jis pasižymėjo, kaipo pavyzdingas ūkininkas. Dėjo daug pastangų, kad pakėlus skaitlingų savo valstiečių apšvietimą ir gerbūvį, tačiau tam vartojo brutalias priemones ir nesiskaitė su žmonių valia. 1835 m. panaikino baudžiavą, pakeitęs ją nuoma (činču); įsteigė Rietave valstiečiams taupomąją kasą. 1859 m. įsteigė žemės ūkio mokyklą su dėstomąją lietuvių kalba ir pavyzdingu ūkiu. Toji mokykla, turėjusi tikslo duoti kraštui kvalifikuotus ūkininkus, buvo 1863 metais valdžios uždaryta. Liaudies mokykloje, išlaikomoj Oginskio lėšomis, mokytojavo žinomas kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis[9]. Valančius, rašydamas apie Ivinskį pažymi, kad jo kalendoriaus 1846 metams „1500 egzempliorių liepė išspausdinti šviesusis kunigaikštis iš Kozielskio Oginskis, Rietavo savininkas, nuo kurio laiko pamėgęs žemaitišką kalbą ir ėmęs proteguoti provincijos literatūrą. Jis visų daugiausiai padėjo išpardavinėti Daukanto knygeles“.
Iriniejus Oginskis norėjo pravesti geležinkelį per Žemaitiją, sujungus Liepojos – Romnų geležinkelį[10] su Prūsų geležinkeliu prie Kretingos[11]. Tačiau caro Karo Ministras užprotestavo tam projektui.
Kad paliuosuoti Rietavo ūkininkus nuo prievolės teikti butus kariuomenei, Iriniejus Oginskis įrengė kareivines. Jis įsteigė Rietave prieglaudą našlaičiams ir ligoniams. Dėka toms priemonėms Rietavo ūkininkų gerbūvis žymiai pakilo. 1843–1846 m. Oginskis buvo Raseinių apskrities bajorų vadu, be to, Kauno gubernijos mokyklų globėju. Turėjo caro dvaro šambeliono titulą[12]. Buvo du kart vedęs seseris Kalinauskaites[13] (žiūrėk J. Giejsztor. Pamietniki. I t. 290 p.).
[…]
Po viso aprašyto bus suprantamas mano noras aplankyti Rietavą ir savo akimis pamatyti seną Oginskių šeimos gūžtą.
Pirmą kartą aš atvažiavau į Rietavą apie 1935 m. Plungės keliu, grįždamas iš Palangos į Kauną. Buvo apsiniaukusi rudens diena ir nuo pat ryto lijo smulkus lietus. Dvaro laukuose matėsi menkos naujakurių trobelės.
Aš sustojau ties šalutiniu įvažiavimu į dvarą ir pro vartus įėjau sodybon. Netoli vartų, iš kairės pusės, stovėjo trijų aukštų ilgas mūrinis namas. Iš iškabos matėsi, kad čia buvo įsikūrusi mergaičių žemės ūkio mokykla. Aš paklausiau vienos pasitaikiusios senos moters, kas buvo tame mūre prie Oginskių. Moterėlė atsakė: „prie kunigaikščio čia gyveno patrubočiai“. Tai štai kur – galvojau sau – gyveno garsiosios kapelijos muzikantai ir prisiminiau Chomskienės pasakojimus. Šalia muzikantų namo buvo eilė medinių namų, kuriuose dabar tilpo mokyklos bendrabutis. Sodybos gilumoje riogsojo sudegusio I pasaulinio karo metu palociaus likučiai. Taigi, Oginskių palociaus aš taip ir nepamačiau. Apie jį dabar galima spręsti tik iš senos Ordos litografijos. (Album Widokow Polski)[14]. Viename palociaus šone stovėjo apgriautas stiklinis pastatas – buvusis rūmų žiemos sodas (Wintergarten), iš kurio po Pirmojo pasaulinio karo Kauno botanikos sodan buvo pargabenta išlikusi gyva aukšta palmė.
Aš aplankiau parke mažą koplyčią, kurios rūsy buvo palaidoti kai kurie Oginskių vaikai. Per I pas[aulinį] karą ta koplyčia ir rūsys po ja buvo išplėšti ir teikė liūdną vaizdą. Kadangi parke buvo šlapia, aš pasukau miestelio link. Iš sodybos, nuo palociaus į miestelį vedė plati alėja, kuri baigėsi vartais.
Miestely aš apžiūrėjau didingą romantiško stiliaus bažnyčią. Bažnyčios prezbiterijoje buvo pastatyti fundatorių Iriniejaus Oginskio ir jo žmonos Olgos marmuriniai biustai.
Vėlesniais laikais aš dar keletą kartų aplankiau Rietavą, paskutinį kartą drauge su F. Bugailiškiu ir K. Jablonskiu . Mes suradome tuomet Oginskių įpėdinių įgaliotinį (užmiršau dabar jo pavardę), kuris gyveno miestely, netoli įvažiavimo į parką, mūriniame dviejų aukštų name. Antrame to namo aukšte berods dviejuose kambariuose buvo iškabinti dideli tikybinio ir mitologinio turinio paveikslai. Tuos paveikslus dar galima buvo tuomet išgelbėti Lietuvai, bet niekas tuo nesirūpino, nors apie tai mano buvo kalbėta ir Bugailiškiui, ir Kauno galerijos direktoriui P. Galaunei.
Per Antrąjį pasaulinį karą Rietavo miestelis veik visas sudegė, o bažnyčia nors ir išliko, bet nukentėjo.
Iš Oginskių ir jų gūžtos beliko tik vieni padavimai ir legendos…“
[1] Garsi XV a. pab.–XX a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos didikų ir kunigaikščių giminė. XVI a. pradžioje atsikėlė į Lietuvos Didžiają Kunigaikštystę (LDK), Smolensko vaivadiją. 1486 m. LDK didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis Oginskių giminės pradininkui Dmitrijui Hlušonokui padovanojo Uogintų dvarą (Rumšiškių apylinkėse). Iš čia giminė gavo Oginskių vardą.
[2] Rietavo dvaras valdant Oginskiams tapo svarbiu kultūros centru, garsėjo turtingomis meno kūrinių kolekcijomis, orkestro mokykla, biblioteka, oranžerija, pažangiomis ūkininkavimo technologijomis, vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos. Dvaro centriniai rūmai neišlikę. Rietavo dvaro sodybos kompleksas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Išlikęs parkas, oficina, Baltieji ir Raudonieji dvaro vartai, arklidė, muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis ir kiti pastatai.
[3] Bogdanas Mykolas Juozapas Pranciškus Oginskis (1848–1909) – vyriausias Rietavo kunigaikščių Irenėjaus Kleopo Oginskio ir jo žmonos Olgos sūnus. Tęsė tėvo pradėtas dvaro ūkio reformas, pritaikydamas pažangius to meto ūkininkavimo metodus. Siekė diegti naujausius mokslo laimėjimus – jo sumanymu 1882 m. nutiesta pirmoji telegrafo linija Lietuvoje (tarp Rietavo, Plungės ir Kretingos dvarų), bei 1892 m. Rietave pastatyta elektrinė. B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jo dvarus pasiekdavo ir draudžiama platinti spauda lietuviškais rašmenimis.
[4] Bronius Sipavičius (1885–1972) – knygnešys, lietuvybės puoselėtojas, medicinos profesorius. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas tarnavo kaip karo gydytojas Kaukazo fronte. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo įvairiose medicinos įstaigose, 1923–1926 m. buvo Sveikatos departamento direktoriumi, vėliau Raseinių ir Rokiškio apskrities gydytoju. 1941 m. ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą dirbo Plungės ir Raseinių rajonuose.
[5] Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863) – vienintelis Mykolo Kleopo ir Marijos de Neri sūnus, Rietavo dvaro savininkas. Santuokoje su Olga Kalinovska susilaukė dviejų sūnų – Bogdano ir Mykolo.
[6] Jonas Raupys (1876–1936) – matininkas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Minske, išlaikęs matininko egzaminus grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Kauno gubernijos vyr. matininku-revizoriumi. 1914 m. su Kauno žemėtvarkos skyriumi evakuotas į Tverę. Grįžęs į Lietuvą Vilniuje įsteigė Lietuvių matininkų sąjungą. Aktyviai dalyvavo Kaune įvairiose slaptose lietuvių draugijose, prisidėjo platinant draudžiamą lietuvišką spaudą. Vėliau buvo Lietuvių valstiečių liaudininkų draugijos, Šaulių sąjungos, Lietuvių klubo, Lietuvai pagražinti draugijos ir kitų organizacijų narys.
[7] „Rusų caras, lenkų karalius, didysis lietuvių kunigaikštis, katalikų vadovas, šventas danguje ir žemėje, kunigaikštis Bogdanas ne Irenėjaus Oginskis iš Rietavo ir kitų žemių“ (iš rus).
[8] Apie Oginskių koplyčią Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje ir apie Iriniejaus Oginskio įrengtus toje bažnyčioje vitražus, aš rašau kitoje vietoje (Monografija apie Vilčinskį ir Vilniaus Albumą) – atsiminimų autoriaus nuoroda (LNB, f. 66, b. 5, lap. 37). Autoriaus minimas tekstas publikuotas žurnale „Bibliotheca Lituana“, T.1. 2016.
[9] Laurynas Ivinskis (1810–1881) – rašytojas, leksikologas, vertėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes. 1854–1862 m. mokytojavo Rietavo parapinėje ir agronomijos mokyklose. Pirmasis Z. Ivinskio sudarytas kalendorius 1846 m. išspausdintas Vilniuje, A. Zavadskio spaustuvėje. Kalendoriai leisti kas pusmetį iki pat spaudos uždraudimo 1864 m., (tris kalendorius sudarė rusų kalba, kai valdžios įsakymu tris metus gyveno Kaune). Nuo 1874 m. apie penkerius metus dirbo Bogdano Oginskio įsteigtoje muzikos mokykloje Rietave, dėstė bendrojo lavinimo dalykus, mokė muzikos pradmenų.
[10] Liepojos–Romnų geležinkelis – Rusijos imperijos geležinkelio bendrovė, eksploatavusi 1871–1874 m. nutiestą liniją tarp Liepojos uosto ir Romnų (ukr. Ромни, miestas Poltavos gubernijoje, dab. Sumų sritis, Ukraina).
[11] Minėtas sujungimas buvo įgyvendintas tik Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. nutiesus Bajorų–Priekulės geležinkelį.
[12] Šambelionas – rangas, suteikiamas karaliaus arba popiežiaus rūmų dvariškiams.
[13] Irenėjus Kleopas Oginskis 1843 m. susituokė su Lenkijos kariuomenės generolo Juzefo Kalinovskio dukra Juzefina Kalinovska (1816–1844). Po žmonos mirties, 1848 m. vedėjos seserį Olgą (1820–1899), buvusią Rusijos imperatoriaus Aleksandro II rūmų freiliną.
[14] Album widoków historycznych Polski – Abiejų Tautų Respublikos istorinių vaizdų albumas. 1873–1883 m. pagal dailininko Napoleono Ordos piešinius ir akvareles parengtos aštuonios litografijų serijos, išleistos Varšuvoje.