„Aš tada tik verkiau, ir verkiau, ir verkiau. Mano akys buvo užtinę. Taip aš nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti, — pasakoja poeto Juliaus Janonio sesuo Emilija Railienė su mistiniu jautrumu prisimindama savo mylimąjį brolį ir anuos, nors ir vargingus, bet idiliškus jaunystės laikus. Šiais metais gegužės 17 d. sukanka 40 metų nuo Juliaus Janonio mirties. Tasai audringas poetas, pačioje jaunystėje nutraukęs savo gyvybės siūlą, daugiausia vien raudonųjų savinamasis, yra vertas pažvelgti ir kitomis akimis. Tad sukakties proga užsukau vaišingon Railų pastogėn, Baltimorėje, patirti kaip savo brolį prisimena jo mylimoji jaunoji sesuo Emilija Janonytė-Railienė“, – žurnale „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 4, p. 7, 11 ) rašė J. Surgaila
Remiantis publikacija „Mano brolis poetas“, Emilija Janonytė į JAV atvyko 1921 metais, drauge su tėvais. JAV jau kurį laiką gyveno jos vyresnioji sesuo Marė. 1922 m. Emilija ištekėjo už Martyno Railos. Abu aktyviai įsitraukė į Baltimorės lietuvių gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo, dalyvaudami BALF veikloje, padėjo naujiems emigrantams, dipukams. Toliau rasite kelias ištraukas iš to, ką jaunėlė sesuo papasakojo apie poetą J. Janonį, kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime.
Klausiu:
— Papasakokit, kaip Jūs prisimenat brolį Julių?
— O, mano prisiminimai kuo gražiausi. Jis man būdavo toks geras! Kai jis parvažiuodavo iš gimnazijos, jam niekad nepritrūkdavo laiko su manim pažaisti. Iš miesto jis grįždavo išvargęs, bet ir kaime jis nesėdėdavo. Ruošdavo vaidinimus, pagelbėdavo pasiruošt egzaminams. Jis ypač norėdavo padėti žmonėms įvairiose bėdose. Jis visados stengėsi daryti gera, kad tik skurdo ir vargo mažiau būtų. O jeigu jis būtų pamatęs prie ko privedė revoliucija, jis niekad nebūtų stojęs už revoliucines idėjas.
[…]
Motinos prisiminimuose, kuriuos Railienė yra užrašiusi, daugiausia pasakojama apie Juliaus vargus. Trejetą metų Julius labai vargęs tarnaudamas piemeniu pas beširdžius ūkininkus Latvijoj ir Lietuvoj. Eidamas į Biržų viduriniąją mokyklą Julius gaudavo pagamintą maistą iš namų visai savaitei. Tas galėjo prisidėti prie sveikatos sugriovimo. Išvažiuojant į Šiaulius buvo reikalinga nors šiek tiek pinigų, o tėvas tada sirgo ir negalėjo uždirbti. Teko skolintis nuo kaimynų, tie gi paskolinti, tai paskolino, bet pirma pajuokė, kad Janonis savo vaiką nori ponaičiu padaryti. Visa tai Julius labai giliai pergyveno.
[…]
Atiduodamas rankraščius ir kitą medžiagą Janonio seseriai, visą su didele meile ir kruopštumu renkančiai ir saugančiai, kreipiausi į ją grynai asmenišku klausimu:
— Sakykite, ponia, kaip Jūs taip vargingai Lietuvoj gyvenę galite taip ilgai išlaikyti Lietuvos meilę?
— O ar vargšai savo tėvus mažiau myli?! taip pat klausimu atsakė Emilija Janonytė-Railienė.