Bibliotekoje turime nemažai tarpukario vadovėlių, ne vienas iš jų yra lietuvių kalbos gramatikos. Daugumos jų turinys nėra itin spalvingas – elementarios gramatikos taisyklės ir pavyzdžiai, atliepiantys laikmečio dvasią. Tačiau į mano rankas pakliuvo ir vienas išskirtinis leidinys – lietuvių kalbos vadovėlis, skirtas Baltarusijos mokykloms.
Mokymo priemonė išleista 1933 metais ir „užtvirtinta Baltarusijos Liaudies Švietimo Komisariato Kolegijos“. Vienas iš autorių yra Feliksas Vaišnora (1892-1970 m.), tarpukariu pasitraukęs į SSRS. Dirbo Smolenske, Minske, po karo grįžo į Vilnių. Jo bendraautoris – nenustatytas, pasirašęs Džugo slapyvardžiu.
Tai nėra literatūros vadovėlis, tačiau net gramatikos užduotys pasitelkiamos indoktrinacijai. „Buožė mėgina kenkt kolektyvui. Buožė skleidžia apie kolektyvą melagingas paskalas. Buožei padeda kunigas“, – geras standartinės ištraukos pavyzdys. Kadangi Lietuva dar nebuvo okupuota SSRS, stigo tam tikrų terminų atitikmenų lietuvių kalboje – pavyzdžiui, žodžio spaliukas: „Pionierius padeda oktiabriukui“. „Pagalvok, kaip galima palengvinti kalvio darbą“, – klausia vadovėlio autoriai, taip nuo mažų dienų įtraukdami mokinius į sovietinės racionalizacijos galvosūkius.
Mokiniams pasakojama apie didingus Juozo Stalino ir Klimo Vorošilovo, tuometinio Raudonosios armijos vado, praeities žygdarbius, apie tai, kaip kenčia vakarinės Baltarusijos žemės, kurios anuomet priklausė Lenkijai. Itin daug rašoma apie buožių kenkėjišką veiklą. Revoliucija siejama su pažanga – elektrifikacija, gyvenimo kokybės šuoliu, o mokant skaitvardžių netgi pateikiama statistika apie stačiatikių dvasininkų ikirevoliucines algas.