Šį kartą kviečiame susipažinti su Platelių „Švazeliu“.
Advokatas Zigmas Toliušis artimai bičiuliavosi su kraštotyrininku, ilgamečiu „Aušros“ muziejaus vadovu Feliksu Bugailiškiu (1883–1965). Neretai jiedu kartu keliaudavo po Žemaitijos dvarus. Kaip rašo Z. Toliušis, „šių kelionių tikslas buvo aplankyti įdomias etnografiniu ir kultūriniu atvejais vietas bei žmones ir rinkti eksponatų „Aušros“ muziejui. Bugailiškis tokiose kelionėse visuomet būdavo apsišarvavęs užrašų knygele ir geru fotoaparatu. Nors Bugailiškis pažino Žemaičių kraštą, kaip nuosavą butą, tačiau jis visur ir visuomet atrasdavo ką nors naujo, žymėtino ar fiksuotino“[1]. Viena iš šių ekspedicijų buvo į Platelius.
Iki XVIII a. pab. Platelių dvaras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybė. Privačios valdos statusą įgijo kai miestelis kartu su dvaru atiteko prancūzų grafų Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Goufier) giminei – vienai įtakingiausių Prancūzijoje. Platelius Šuazeliai gavo iš Rusijos imperatoriaus Pavelo I. Po Prancūzijos revoliucijos Rusijos imperija priglobė iš savo tėvynės bėgusius prancūzų aristokratus. Vienas iš jų buvo Prancūzijos diplomatas ir ministras Ogiustas de Šuazel-Gufjė (1752–1817)[2], kuris vėliau tapo Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi. 1797 m. caras Pavelas I jam padovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Vėliau Platelių dvaras atiteko Ogiusto de Šuazel-Gufjė palikuonims, kurie Platelius valdė daugiau nei 140 metų. Dvaro sodybą kūrė ir puoselėjo keturios Šuazelių kartos.
Tarpukariu Platelių dvaras buvo vienas didžiausių Lietuvoje, rūmuose buvo sukaupta gausi meno vertybių kolekcija. Deja, kaip ir daugelis dvarų, neišvengė liūdno likimo – prasidėjus sovietinei okupacijai Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Šuazelių giminės linija nutrūko.
Z. Toliušio pasakojimas – vienas iš nedaugelio autentiškų liudijimų apie Platelių dvarą ir paskutinį jo savininką – garsios Šuazel-Gufjė giminės palikuonį.
„Platelių miestelis Žemaičiuose pagarsėjo Lietuvoje trimis dalykais: 1) savo ežerais ir žavinga gamta, 2) tuo, kad tenai vienu tarpu buvo ištremtas ir kurį laiką gyveno prof. A. Voldemaras ir 3) dvarininku Šuazeliu.
Čia aš noriu aprašyti mano susitikimus ir pažintį su Platelių Šuazeliu.
Šuazelis buvo prancūzų grafas ir pilna jo pavardė skambėjo taip: Comte Choiseul-de-Gouffier. Lenkai dvarininkai juokaudami ir pašiepdami Šuazelio nepaprastą šykštumą pravardžiuodavo jį – „Šuazel-de-Gówno zje“, žemaičiai, sulietuvinę sunkiai virškinamą jiems prancūzišką pavardę, vadino jį Švazeliu, o aukštaičiai Savoželiu.
[…]
Man teko būti Plateliuose du kartu. Pirmą kartą berods 1935 metais vasarą. Atvažiavome mašina su dailininku A. Žmuidzinavičium ir ilgą laiką stovėjome Platelių ežero pakrantėje, kuria ėjo kelias nuo Alsėdžių, gėrėdamiesi didingu ežeru su salomis ir juodu mišku tolumoje, vienam ežero pakrašty.
Nusistatėme Plateliuose pernakvoti, kadangi A. Žmuidzinavičius norėjo piešti Platelių ežerą, saulei tekant, o aš norėjau pasigrožėti apylinkės gamta ir pažinti miestelį[3].
Miestelio vidury, aikštėje, stovėjo aukštas stulpas su šv. Fliorijono, žemaičių vadinamu Pliureliu, statula, kurio garbinga misija buvo saugoti miestelį nuo gaisro. Tokių šv. Fliorijono statulų anuo metu Žemaičių bažnytkaimiuose ir miesteliuose buvo apsčiai (Varniuose, Plungėje, Tryškiuose ir kt.) ir jos labai grąžindavo tuos miestelius ir teikdavo jiems savotišką, kitus nesutinkamą originalinį koloritą, kaip sako prancūzai „couleur locale“.
Apsistojome Plateliuose karčiamoje, rinkos aikštėje, kurioje gavome pavalgyti ir šiokią tokią nakvynę.
Pradėjome klausinėti apie Šuazelį, kurio dvaras buvo prie pat bažnytkaimio[4].
Štai ką mums papasakojo apie jį.
Šuazelis esąs nevedęs ir baisiai bijąs moterų. Kartą, kai jis pamatęs pas Platelių kleboną gražią vietos mokytoją, jis labai susidrovėjęs, sumišęs ir net uždengęs savo veidą rankomis, lyg saugodamas save nuo pagundos, o paskui pabėgęs iš klebonijos. Šuazelis esąs nepaprastai šykštus; jis dažnai keičiąs savo ūkvedžius, nes nepasitikįs jais ir kiekvieną jų įtariąs vagystėmis ir kitais nesąžiningumais; jis su niekuo nedraugaująs, nebendraująs ir net pažinčių nevedąs; susipykęs net su savo artimais giminėmis; gyvenąs vienišas; vasaros metu kas dieną išvažiuojąs į savo didelius miškus, kuriuose praleidžiąs beveik ištisą dieną; į jo rūmus niekas negalįs įeiti, nes Šuazelis neįsileidžiąs.
Turėdami tokias informacijas, mes nei nemėginome patekti pas Šuazelį ir apžiūrėti jo rūmus.
[…]
Antrą kartą aš aplankiau Platelius 1939 m. vasarą su Šiaulių Apygardos Teismo Pirmininku ir „Aušros“ muziejaus steigėju Feliksu Bugailiškiu. Ir aš, ir Bugailiškis vasarojome Palangoje, iš kurios darėme išvykas į įvairias Žemaitijos vietas.
[…]
Šį kartą mudu nusistatėva būtinai aplankyti Šuazelį Plateliuose, kadangi ir Bugailiškis buvo girdėjęs, kad Šuazelis turi daug vertingų meno dalykų, kurių ligi šiol nieks nebuvo matęs.
Atsižvelgiant į turimas informacijas apie Šuazelio būdą ir jo papročius, mes iš anksto numatėme daug sunkumų kurie mus laukė siekiant užsibrėžto tikslo. Neprivažiavus Platelių, mes sutikome Beržore dailininką Antaną Gudaitį[5], kuris tenai vasarojo ir piešė apylinkės vaizdus. Į pastatytą jam klausimą, kaip patekti pas Šuazelį, jis atsakė, kad tai esąs neįmanomas dalykas, nes Šuazelis nieko nepriimąs. Mes visgi nenuleidome rankų.
[…]
Atvykę į Platelius ir pasiuntę mašiną su šoferiu miestelin mudu pėsti pasukome į dvarą. Į rūmus mes įėjome ne iš priešakio, o per užpakalines duris, nes pirmiausia norėjome pamatyti ką nors iš grafo tarnų, kad sužinojus, kaip lengviau patekti pas Šuazelį. Mūsų laimei, mes radome namie grafo ūkvedį malonų senuką Ciemnolonskį, kuriam pasisakėme kas esame ir kokiu reikalu atvykome. Tą dieną lijo ir todėl Šuazelis niekur iš namų nebuvo išvykęs.
[…]
Ciemnolonskis paliko mus sėdėti savo kambariuky ir nuėjo į grafo kambarius pranešti apie mūsų atvykimą ir mūsų norus. Po kurio laiko jis grįžo atgal ir pakvietė mus į grafo salioną.
Sunku man dabar tą salioną aprašyti. Tai buvo didelis kambarys, paremtas per vidurį keliais mediniais pilioriais. Saliono langai buvo iš dviejų šonų. Iš vieno šono jie buvo uždaryti langinyčiomis taip, kad šviesos jame buvo neperdaugiausia. Iš antro šono langų matėsi gėlynas. Dabar aš galėčiau palyginti tą salioną su antikvaro krautuve, kokių gana daug atsirado Vilniuje 1940 metų pirmame pusmety, {kai Vilnius buvo prijungtas prie Lietuvos ir kai jis buvo perpildytas rytinės Lietuvos dvarininkų ir Lenkijos karo pabėgėliais, kurie pardavinėjo per antikvarijatus ir komiso krautuves savo atsivežtus brangesnius daiktus.} Čia, Šuazelio salone, buvo daug senų gražių baldų, bet jie buvo įvairių stilių ir išvaizdos. Grindys buvo padengtos kilimais. Sienose kabojo paveikslai įvairios meninės vertės, pradedant primityviškai padarytais Platelių vaizdais ir baigiant skoningais senais portretais. Kertėse ant pastovų stovėjo puošnios Sevro ir Meiseno darbo vazos. Ant stalų «bei grakščiose spintelėse» buvo išdėliota daug gražių porceliano niekniekių. Prisimenu kieno tai marmurinius biustus. Vienoj saliono kertėj Bugailiškis pastebėjo gražiai išdrožinėtą ir nudažytą didelės dėžės pavidalo rakandą su durelėmis – pasirodo tai buvo lektika – senų laikų neštuvai, kuriuose baudžiavos gadynėje tarnai nešiodavo bajorus ir kitus aukštųjų luomų žmones. Ar tai buvo Šuazelio protėvių neštuvai, ar jo iš kitur vėliau įgyti nesužinojome. Didelis kambarys buvo be jokios tvarkos perkrautas visų aprašytų ir daugelio kitų apdulkėjusių daiktų taip, kad jame buvo sunku ir pasisukti.
[…]
Po užkandžio mes vėl ūkvedžio buvome pakviesti salionan ir čionai pagaliau teikėsi išeiti ir patsai Šuazelis. Tai buvo apie 50 metų amžiaus aukštas ūsuotas brunetas, nervingas, su gyvu temperamentu ir judria žestikuliacija. Jisai buvo visai negalantiškai ir lyg ant greitųjų apsirengęs. Pamenu, pasikalbėjimo metu vis išlysdavo iš vienos švarko rankovės marškinių rankogalis. Matėsi, kad Šuazelis buvo apsileidęs ir blogai prižiūrimas.
Mes atsiprašėme grafą už įsibrovimą į jo namą ir padėkojome už priėmimą bei vaišes. Mes pakartojome mūsų atvykimo tikslą. Pradėjome kalbėti lietuviškai (Šuazelis mokėjo kalbėti vietos tarme), paskui perėjome į rusų kalbą.
Mes pareiškėme Šuazeliui didelį susidomėjimą jo vertingais rinkiniais ir norėjome suinteresuoti jį „Aušros“ muziejumi, bet jis tuo visai nesidomėjo. Aš norėjau patirti, ar nėra Šuazelio rinkiniuose Platelių dvaro ir apylinkės senų raižinių ar litografijų, bet paaiškėjo, kad tokių iš viso nėra buvę. Bugailiškis pasakė Šuazeliui, kad apie Platelius tuo metu buvo rašoma plati monografija (ji buvo parašyta mokytojo Mickevičiaus ir vėliau buvo atspausdinta „Gimtajame Krašte“ 1940 m. Nr.1(24)[6] (ir išėjo atskira brošiūra)[7] ir norėjo sužinoti literatūros tuo klausimu, bet Šuazelis tuo darbu visai nesidomėjo ir nurodė tik vieną memuarų knygą prancūzų kalba, kurioje be kitko aprašoma jo šeimos praeitis, tačiau pridūrė, kad tos knygos negalįs duoti.
Mums paprašius, Šuazelis parodė ir kitus savo rūmų kambarius. Vienas mažas salionėlis, greta jau aprašyto didelio saliono, buvo išpuoštas dideliais gėlių paveikslais. Tenai kabojo didelis prancūzų karaliaus Liudviko XV atvaizdas ant arklio, padovanotas karaliaus vienam iš Šuazelių protėvių, to pastarojo paskyrimo Prancūzijos ambasadorium Turkijoje proga . Apie tai paveikslo rėmuose buvo padarytas atatinkamas užrašas. Toliau, dar po vieną kertinį kambarį įėjome Šuazelio darbo kabinetan.
Šuazelio kabinete buvo dar mažiau tvarkos, negu salione. Čia stovėjo ilgas senoviškas fortepijonas, užimąs visą kambario kampą. Kai paaiškėjo, Šuazelis buvo didelis muzikos mėgėjas ir patsai skambino. Ant stalo ir ant grindų buvo išmėtyta daug gaidų, knygų, fotografijų, paveikslų, įvairių senienų ir pan.
Pasirodė, Šuazelis buvo meno dalykų rinkėjas.
Jau vėliau aš sužinojau, kad jis, buvodamas Kaune, lankydavęs antikvariato krautuves ir pirkinėdavęs įvairius meno dalykus.
[…]
Išbuvę Šuazelio namuose virš dviejų valandų mes atsisveikinome su šeimininku ir ėjome miestelio link.
Jau išėjus mums pro parko vartus mus pasivijo ūkvedys Ciemnolonskis. Jis pasakė mums, kad mes turėjome didelį pasisekimą, kadangi šiaip Šuazelis nič nieko iš pašalinių asmenų nepriimąs. Toliau jis pasakė, kad Šuazelis dabar esąs labai neramus; jis turįs didelius pinigus, gautus už parduotą mišką ir nežinąs, ką su jais daryti, t. y. kur juos investuoti. Žodžiu, kaip sako prancūzai, Šuazelis turėjo vadinamą „embarras de richesse“[8].
[1] Z. Toliušis. Atsiminimai ir apybraižos. Dingusių gadynių šešėliai. LNB RKRS, f. 66, b. 5.
[2] Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas; 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis / sudarytoja Ingrida Semaškaitė. Vilnius, 2010.
[3] A. Žmuidzinavičiaus nutapytas paveikslas „Saulėtekis Platelių ežere“ (1937 m.) saugomas Lietuvos Nacionaliniame Dailės Muziejuje – T 16180.
[4] Liudvikas de Šuazel-Gufjė (Louis de Choiseul-Gouffier, 1880–1949) ir jo sesuo Marija (g. 1871) buvo paskutinieji Platelių dvaro savininkai. Šeimų nesukūrė, gyveno viengungiai. Marija mirė 1930 m., palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas valdė dvarą iki 1940 m., kuomet buvo priverstas emigruoti. Mirė Šveicarijoje. Platelių dvaro medinis gyvenamasis namas sudegė Antrojo pasaulinio karo metais, išlikęs parkas, keletas dvaro ūkinių pastatų: arklidė, svirnas, jauja, rūsys ir tarnų namas. Dalis pastatų restauruoti ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
[5] Antanas Gudaitis (1904–1989) – dailininkas, pedagogas. 1930–1932 m. Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje studijavo freską. Grįžęs aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime, buvo vienas iš menininkų grupės „Ars“ kūrėjų. 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą. 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1939 m. Beržore rengė tapybos plenerus.
[6] Mickevičius J. Platelių apylinkių geografinė būklė. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 1.
[7] Mickevičius. J. Plateliai: Platelių apylinkių geografinė būklė. Kaunas, 1940.
[8] Vargas dėl turto (iš pranc.).