Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
Kas išlieka, kas praeina
Norite žinoti, kodėl negalima valgyti dvilypių obuolių? O gal norite prisišaukti lietų? Kodėl negalima juoktis iš pat ryto? Rodyti pirštu į dangų, neadyti drabužio ant savęs? Ką daryti, kad per kaitrą neišsektų šulinys? Ir dar daugybę kitokių patarimų ar pamokymų, atėjusių iš senų laikų. Iš ten, ką įpratome laikyti prietarais, ką jau seniai pamiršome.
Į tai atsakymus galima rasti nedidelėje, 82 eilėraščių Zitos Mažeikaitės-Sajienės poezijos knygoje tenoriu būti / eilėraščiai.Keturi rinkinio skyriai: „Dzūkijos kaliausės“, „sudie, žalia duonele…“, „močiutės Magdelenos užkalbėjimai“, „paveiksluok akimis“ – nukelia į praeities kaimą. Su tikrais žmonėmis, papročiais, tradicijomis, auklėjimu ir auklėjimusi. Ir daugybe girdėtų, bet šiek tiek primirštų žodžių. Stebina autorės atmintis: tiek augalų, paukščių pavadinimų! Juk jos jaunystė prabėgo miesto aplinkoje: Marijampolės, anuomet Kapsuko, Vinco Mykolaičio-Putino internatinėje mokykloje, Vilniaus universitete, Greifsvaldo universitete. O eilėraščiuose ir kiškio kopūstai, ožekšnis, raskila, takažolė, saldinė, blužnutės, lepeškos, gegutės kurpelės, kikilis meleta, tilvikas… Tad tekstų kalba tiesiog prašosi išsamesnės analizės.
Rinkinyje pinasi ir sovietinio laiko ženklai. Darbai ar punktyru nubrėžti žmonių santykiai, bet poetė nei kritikuoja, nei moralizuoja, tik nuolat primena apie žmogaus būties laikinumą, nesugrąžinamus praradimus. Kaip ir ta dzūkiška kalba: ciesiai dešiniu keluciu…
Nors poetės gimtinė Suvalkija (Prienų rajonas), bet jau galima sakyti, kad tai – Dzūkijos pašonė. Gerai žinantieji tuos kraštus atpažins jos minimus upelių ar kitokius pavadinimus, gal net biografijos fragmentus, nors autorė – kultūros žmogus. Apie tai liudija lankytos pasaulio vietos (Zūrichas, Venica), (verčiama Bergmano kūryba, paminėtas Ragnarökas, įpinami vokiški, lotyniški žodžiai). Bet tai skaitytojo neapsunkins, tikrai nereikės vartyti žodynų.
Šis rinkinys jaunam skaitytojui turėtų patikti papasakotomis istorijomis, kai kuriais etnokultūros dalykais, o sulaukusiam brandaus amžiaus – knygos pavadinimas primins amžiną vertybių kaitą:
Stengiausi atrodyti,
troškau turėti.
Dabar tenoriu
būti.
Anotuojama knyga: Zita Mažeikaitė, „Tenoriu būti / eilėraščiai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Kalba neredaguota.