LOTA RONJA (11 m.): Astridos Lindgren knygos „Emilis iš Lionebergos“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Autorės knygų lentyna

Ar žinote, kad švedų rašytoją A. Lindgren žino viso pasaulio vaikai? Ar girdėjote, kad jos knygos išverstos į daugiau nei 95 kalbas? O ar žinote, kad Astrida su savo vaikais žaisdavo? Ji net laipiodavo su vaikais į medžius… Ar prisimenate jos nepaprastus knygų veikėjus – Pepę Ilgakojinę, Mažylį ir Karlsoną, Ronją, Rasmusą, Emilį iš Lionebergos ir dar daugiau veikėjų. Knygos herojus Emilis yra mano mėgstamiausias, todėl nutariau jam parašyti laišką.

EMILI,

Perskaičiau beveik visas rašytojos A. Lindgren knygas, susipažinau su daug knygos veikėjų. Jie visi nepaprasti, įdomūs, tačiau tu man įsimintiniausias. Kodėl? Apie tai ir parašysiu savo laiške.

Tau tik penkeri metai, bet jau daug kas laiko tave išdykusiu berniuku. Žinai, bet man ir toks tu  patinki. Mano mėgstamiausia rašytojos A. Lindgren knyga yra apie tave, Emili („Emilis iš Lionebergos“). O jau koks tu keistuolis, nes tavo rūbų spalva –  vien mėlyna: ir kepurė, kurią tu vadini kepurše, ir šortai, ir marškiniai! Prajuokinai, kad sugalvojai naują žodį – kepuršė. Nors ir aš kartais pasakau tokių žodžių, kad net tėvai kvatojasi…

Mes panašūs dar ir tuo, kad abu mėgstame gyvūnėlius. O koks tu išradingas, kokius gražius vardus jiems sugalvojai: arklys Lukas, višta šlubė Lota ir paršelis Knysliukas. Tu tikrai geras berniukas, nes juos globoji ir prižiūri. Man labai gaila, kad Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie nemyli gyvūnėlių, net išmeta juos į gatvę…

Bet kai kurios tavo išdaigos man nelabai patiko. Ir ko tik tu neiškrėtei! Vieną kartą įkišai galvą į sriubos vazą, kitą kartą mirtinai išgąsdinai ponią Petrę bei įleidai varlę į priešpiečių kraitelę ir dar prikrėtei visokių išdaigų. Tą kartą skaitydama kvatojausi, bet pagalvojau… oi, būčiau gavusi pylos už tokias kvailystes.

Pagirsiu tave už tai, kad net malkinėje sėdėdamas drožinėji linksmus medinius žmogelius. Vadinasi, tu esi išradingas ir darbštus berniukas.

Baigdama laišką drąsiai tau pažadu, kad knygą apie tave pasiūlysiu perskaityti visiems draugams ir giminaičiams. Juk smagu, kai susidraugauji su  knygos veikėju – linksmuoliu ir šiek tiek padykusiu Emiliu ir dar labai ilgai jį prisimeni.

Ir dar. Primenu tau, kad Astrid Lindgren gimė 1907 m. lapkričio 14d. Vimbreryje, Švedijoje. Mirė 2002 m., sulaukusi 94 m. amžiaus. Jos mama Hanne Jonson, tėtis Samuel August Ericsson.

Po jos mirties Švedijos vyriausybė įsteigė A. Lindgren premiją. Tai didžiausias pasaulyje apdovanojimas vaikų ir jaunimo kūrėjams ir populiarintojams – jos dydis siekia 5.2 mln. Švedijos kronų.


Anotuojama knyga: Astrid Lindgren, Emilis iš Lionebergos, iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė, Vilnius: Garnelis.

Kalba neredaguota.

Neimantas BIELIAUSKAS (13 m.): Eglės Ramoškaitės knygos ,,Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Autoriaus knygų lentyna

Jaunos rašytojos Eglės Ramoškaitės debiutinė knyga ,,Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ kalba apie gyvenimo trapumą ir žmogaus žinojimą, kad kiekvienas turi savo galiojimo laiką. Pagrindinė knygos veikėja Klėja serga nepagydoma liga – Data. Tai liga, kuria sergantieji žino savo mirties datą. Kaip jaučiasi žmogus tai žinodamas, ko jis atsisako, kaip gyvena. Ar nori viską suspėti nuveikti, ar atvirkščiai kuo giliau pasislepia. Klėja pakviečiama savanoriauti į Niujorką, kur susitinka su ta pačia Data liga sergančiais vaikais. Jie visi padeda vaikams, kurie serga vėžiu bei kitomis sunkiomis ligomis, t.y. stengiasi pakelti jų vilties lygį. Datiniai mėgina įrodyti tiems vaikams, kad jų padėtis geresnė, kad jų gyvenimas dar gali tęstis, skirtingai nuo Datinių, kuriems jau viskas nulemta. Dalyvaudami tokiame eksperimente Datiniai nesupranta, kad patys yra eksperimento dalis. Eksperimento, kuris išmatuoja vilties lygį. Jei vilties lygis padidėja yra įmanoma išsikapstyti. Viltis turi nugalėti neviltį. Ar Klėjai pavyksta laimėti savo vidinio pasaulio kovą ir pasveikti? O gal išgelbėti gyvybę savo neviltimi suteikiant viltį kitam svarbiau?

Anotuojama knyga: Eglė Ramoškaitė, Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta, Kaunas: Vaiga, 2007.

Kalba neredaguota.

Patricija RUZAITĖ (15 m.): Louisos May Alcott knygos „Mažosios moterys“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Autorės knygų lentyna

Aš vis rašiau ir rašiau… Išbraukiau, plėšiau, mečiau ir leidau puslapiams degti spragsinčioje židinio ugnyje, vėl perrašiau… Tūkstančių tūkstančius kartų dvejojau, ar ši istorija verta išvysti skaitytoją. Tačiau ne pati istorija turi vertę, o jos slapta reikšmė kiekvienam iš mūsų.

Štai rašaluota plunksna dedu tašką paskutinio sakinio gale. Eilinį kartą imu į savo rankas tiek išmylėtą, išbrangintą ir išjaustą kūrinį, skaitau ir prieš akis ima kilti kadaise išgyventi vaikystės epizodai…

Buvome keturios seserys: Megė, Eimė, Betė ir aš – Džo. Mūsų gyvenime nieko netrūko, tačiau, kai šalį apniaukė pilietinis karas, namuose vis labiau pasigesdavome brangiausio mums žmogaus – tėčio. Pasikeitė ne tik mūsų kasdienybė – aplink tvyrojo nepriteklius, badas, ligos. Net ir būdamos be galo skirtingos, sunkiausiomis aplinkybėmis mes prisimindavome tėčio žodžius: didžiausia vertybė – mokėti visur įžvelgti gėrį ir juo dalintis su kitais.

Besisukant jaunystės verpetuose, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, man viskas atrodė paprasta – žmogų vertindavau net iki galo jo nepažinojusi, tačiau tikrąją jo vertę suvokdavau tik jį praradusi. Troškau laisvės, tačiau nesuvokiau jos sampratos. Troškau meilės, tačiau nesupratau, ką reiškia mylėti. Ir tik gyvenimiška patirtis, artimųjų netektys užgrūdino mane bei suteikė pasitikėjimo savimi.

Ir štai rankose tvirtai laikydama savo pirmąją spaustuvės dažais kvepiančią knygą, aiškiai suprantu, jog viską, ką per tą trumpą gyvenimo etapą išjaučiau, perduodu tiesiai į skaitytojų širdis.

Džo Marč

Anotuojama knyga: Louisa May Alcott, Mažosios moterys,  iš anglų kalbos vertė Lina Paulauskaitė, Vilnius: Alma littera.

Kalba neredaguota.

Rugilė AMBRAZAITĖ (11 m.): Frances Hardinge knygos „Gegutės daina“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Frances Hardinge – tai puiki britų rašytoja, žinoma tiek suaugusiems, tiek vaikams. ,,Gegutės daina” – tai viena iš trijų lietuviškai išleistų autorės knygų, kuri 2015 m. buvo nominuota Kernagio medaliui.

„Gegutės daina” – knyga vaikams, bet labai naudinga ir jų tėvams. Tai knyga apie paauglių seserų santaikas ir nesantaikas šeimoje, jausmų pažinimą, atjautą ir, žinoma, begalinę meilę. Mergaitės, būdamos skirtingo charakterio, siekdamos bendro tikslo, kartu patiria įvairiausius nuotykius, įveikia savo baimes, atranda save ir viena kitą. Visoje istorijoje nutinka daug stebuklų ir netgi baisių momentų. Skaitytoją visa ši istorija taip greitai įtraukia kaip koks greitasis traukinys iki pačio paskutinio puslapio.

Labiausiai jaudinanti knygos vieta, kuomet ruošiamasi tikrąją sesę Trisę palaidoti gyvą piramidėje. Pažymėtina, kad piramidės stogą turėjo uždėti ir jos kūrėjas – mergaitės tėtis, iškilmingos ceremonijos metu. Šiurpu net įsivaizduoti, kad tėtis tai darytų, to net nežinodamas! Tačiau iki ašarų prajuokino knygos vieta, kurioje sesei-lėlei tenka valgyti savo batus tam, kad išgyventų.

Knygos autorės kuriama istorija lavina skaitytojų vaizduotę, įkvepia kasdieniniams nuotykiams: bandyti, rizikuoti, pasitikėti savimi ir kitais, tikėti sėkme.

Knyga, skirta nuotykių ir mažų šiurpuliukų mėgėjams arba tiems, kuriems sunku suprasti save, sunku pasitikėti savimi ir tikėti sėkme ar tiesiog „laiminga pabaiga“. Neabejoju, knyga įtrauks ir nepaleis iki paskutinio sakinio.

Knyga, kurią siunčia pati lemtis – Kalėdų senelis – niekada negali būti bloga!

Anotuojama knyga: Frances Hardinge, Gegutės daina, iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2021.

Kalba neredaguota.

Vita MATULYTĖ: Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Autorės knygų lentyna

Dar tik pradėjau nutuokti, kas yra ši knyga.

Kad miestai, čia aprašyti, išties egzistuoja.

Dar nekeliavau daug, tik po vieną po kitą miestus rinkau, ragavau po truputį, po mozaikos kubelį;

jau pradėjau galvot, mačiau viską…

Penktadienį pirmą kartą grįžau iš Italijos –

iš ten, iš kur kilo Italo Calvino, –

ir Dieve, nežinojau, kad tokie miestai egzistuoja:

miestai, kuriuose dabartis ir senovė gyvena greta ir sustoja stačiai ant šaligatvio šnektelti:

kaip šeima, kaip vaikai, ar dar laiko seni akvedukai?..

Kur žmonės susiję takiom, saulėje žiburiuojančiom gijom,

kur plačiausios erdvės, maitinamos žvilgsniais, neleidžia griuvėsiams užmigti,

bemiegiai griuvėsiai,

kur siauriausios gatvelės stypsta aukštyn, tarp rojaus ir paplavų ant grindų

(žvelk: ar jau lydosi vakaras sviestu ant mūrų, ar nešliūkštels iš mėlyno kibiro pamazgos),

kur gatvės prakvipusios paprika, miltais ir baltiniais…

Mačiau tik du:

Neapolį ir Romą.

                 – Tavo miestų nėra. Galbūt jų niekad ir nebuvo. Ir jau tikrų tikriausiai jų nebebus.

Bet jei galėjo būt šiedu,

galėjo būti ir Oktavija, miestas-voratinklis,

Fedora, su visom neįvykusiom ateitim,

Dzora, kurios nebegali pamiršti –

miestai, po kuriuos keliavo Markas Polas

Kubla Chanui parnešdamas pasakas,

kurios išties

išties

egzistuoja.

Anotuojama knyga: Italo Calvino, Nematomi miestai, iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Kalba neredaguota.

Roma KARČIAUSKIENĖ: Edmundo Ganusausko knygos „Išėjęs į žygį“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Autorės knygų lentyna

Tada, 1946 metais, su draugu užkopęs į Sasnavos bažnyčios bokštą, kad patikrintų, ar matosi gimtoji sodyba, jis suvokė, koks didelis Pasaulis, jeigu į jį žvelgi iš savosios Bažnyčios, koks begalinis noras kuo daugiau to Pasaulio  pamatyti ir pažinti. Ir tada jis išėjo į Žygį, tuo pažinimo džiaugsmu užkrėsdamas daugybę žmonių ir vesdamasis juos kartu su savimi. Kas jis?

Bebaimis kovotojas Šiaurės konclageriuose išsaugojęs tikėjimą ir viltį grįžti gimtinėn? Gal   romantikas, sužavėtas Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos, nukeliavęs su ekspedicija kelią nuo Vavelio iki Vilniaus, kad į Katedros požemius parvežtų Žygimanto laišką Barborai?

Ekspedicijų, kurios vedė jį per kalnus ir dykumas, per Europą ir Aziją, vėliau į Australiją bei Ameriką jo gyvenime buvo net 49. Ir visos jos sugulė į knygas. Ne į romanus, ne į bestselerius. Prigimtinis polinkis į faktografiją vedė jį kitu keliu – įamžinti iškilių žmonių atminimą. Jonas Čerskis, Vincas Pietaris, Kazys Grinius,  Antanas Mackevičius, Steponas Kairys… – tai vis jo knygų  herojai.

Autorės knygų lentyna

Ir vis dėlto, kas jis? Tai Edmundo Ganusausko knygos „Išėjęs į žygį“ herojus – Sūduvos krašto sūnus, rašytojas, žurnalistas, keliautojas, kraštotyrininkas, politikas, Kovo 11-tosios akto signataras Gediminas Stanislovas Ilgūnas.  Monografija sužavi gausia faktografine medžiaga ir labai lakonišku rašymo stiliumi, kuris net nelabai mėgstančiam monografijos žanrą, tampa įtaigus ir įtraukia į knygos pasaulį. Todėl knyga lengvai skaitoma. Monografija iliustruota fotografijomis iš G. Ilgūno nuotraukų archyvo, joje savo prisiminimais dalijasi prezidentas Valdas Adamkus, rašytojai Kazys Saja ir Romas Gudaitis, politikas ir keliautojas Juozas Olekas, Gedimino ekspedicijų bendražygiai ir artimieji.

 „Vieną dieną, kai mirties alsavimas buvo jau čia pat, jį aplankė vizija.

 …Aiškiai, kaip kino filme, matau kalnus… Snieguotas viršūnes… Labai blizgančias nuo saulės…“

Tam, kad jas pamatytum, turi užlipti į savo Bažnyčios bokštą.

Anotuojama knyga: Edmundas Ganusauskas, Išėjęs į žygį, Vilnius: Interkelias, 2013.

Kalba neredaguota.