Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.
Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.
Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.
A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.
Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.
Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: „būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“
Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.
A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo
I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.
Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.
Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1] ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.
Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?
A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.
Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.
Toliau skaityti „Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis”