Arkivyskupas Gintaras Grušas: „Dievas parūpino tas patirtis, kurių man reikėjo, kad galėčiau čia būti naudingas“

Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.

Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.

1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.

Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.

Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Nuotraukos šaltinis: Vilniaus arkivyskupijos kurija

Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.

Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.

Toliau skaityti „Arkivyskupas Gintaras Grušas: „Dievas parūpino tas patirtis, kurių man reikėjo, kad galėčiau čia būti naudingas““

Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“

Valstybingumo atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti. Geresnio gyvenimo paieškos lėmė, kad iš Lietuvos pasipylė vadinamasis ekonominių migrantų srautas. Laisvo judėjimo teise naudojosi ir siekiantys tiesiog keliauti, susitikti su užsienyje gyvenančiais artimaisiais, o taip pat – norintys studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose.

Nors didelė dalis išvykusiųjų po 1990 m. įsikūrė užsienio valstybėse, vis dėlto, dalis jų grįžo ir tebegrįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Viena jų ir mūsų kolegė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė, kuri baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete, beveik 14 metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 2006 m. Ilinojaus universitete Čikagoje apgynė disertaciją ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 2007–2013 m. dirbo dienraščio „Draugas“ vyriausiąja redaktore.

Dr. D. Cidzikaitė – aktyvi visuomenininkė: „Santaros-Šviesos“ konferencijų dalyvė, dirbusi „Lituanus“ taryboje, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komitete, nuo 2014 m. JAV lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, įvairių JAV lietuvių įsteigtų stipendijų atrankos komisijų, o taip pat lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ narė.

2007 m. išleista D. Cidzikaitės monografija „Kitas lietuvių prozoje“. 2014 m. pasirodė jos kartu su Dalia Anysiene ir Laima Petrauskaite-VanderStoep parengta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“ (2017 m. publikuotas šios knygos vertimas į anglų klb.). Ji taip pat yra ir psichologijos mokslų daktaro Justino Pikūno straipsnių rinkinio „Nuo vardo iki imuniteto“ (2014) sudarytoja, daugybės straipsnių kultūrinėmis, socialinėmis, visuomeninėmis temomis autorė, vertėja (2003 m. pasirodė jos kartu su Aušra Veličkaite verstas anglų kalba kuriančios Kanados lietuvių autorės Irenos Mačiulytės-Guilford romanas „Prisilietimas“, paskelbta psichologijos, socialinių mokslų tekstų vertimų).

D. Cidzikaitės darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida. 

Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą 2018 m. D. Cidzikaitė buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose D. Cidzikaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Susitikimas su „Draugo“ skaitytojais Čikagos Sisero (Cicero) rajone. Jono Kuprio nuotr. Asmeninis D. Cidzikaitės archyvas

Kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kaip, kur?

1999-ųjų vasarą, rugpjūčio 19 d., atskridau į Čikagą studijuoti doktorantūros Ilinojaus universitete (Čikagoje) ir pasilikau ilgiau negu planavau. Doktorantūra truko, jeigu neklystu, beveik 6 metus ir tada gal po kokio pusmečio man pasiūlė redaguoti „Draugą“[1]. Sutikau ir tada dar šešeriems metams likau redaktorės pareigose Čikagoje. Į Lietuvą grįžau 2013 m. balandį.

Toliau skaityti „Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima““

Viktor Bilotas: širdis Lietuvoje

Jau trisdešimt metų kaip džiaugiamės nepriklausomybe ir galimybėmis laisvai kurti savo valstybę. Šiame procese svarbūs ne tik valdžios žmonės, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas įvairiais būdais (darbu, sumanymais, patirtimi, socialiniais ryšiais, materialiniais ištekliais) prisidedantis prie mūsų valstybės ir visuomenės raidos.

Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija neatsiejama nuo laisvanoriškos ir prievartinės migracijos, įvairiose pasaulio šalyse susibūrusių lietuvių bendruomenių. Jei sovietinės okupacijos metais bendravimas tarp Lietuvos ir jos diasporos buvo ribojamas ir trukdomas, tai valstybingumo atkūrimas 1990 m. sudarė galimybes ne tik nevaržomam Lietuvos ir išeivijos bendravimui ir bendradarbiavimui, bet ir paskatino kai kuriuos užsienio lietuvius nuolatiniam gyvenimui pasirinkti Lietuvą. Į savo ar savo tėvų ar senelių gimtinę ėmė grįžti lietuviai iš įvairių pasaulio šalių. Jų buvimo ir indėlio į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą dažnai net nepastebime. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Šį kartą kalbinome 2015 m. iš Rusijos į Lietuvą grįžusį Viktorą Bilotą, 1971 m. gimusi Tomsko srityje, tremtinio šeimoje. Kaip prisipažino šio pokalbio pašnekovas, Lietuva jam visad buvo svajonė, ją sapnuodavo net jos nematęs. Lietuvos vykdomos pagalbos Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą bei integracijos programos leido V. Bilotui grįžti į Lietuvą ir įsijungti į Lietuvos visuomenę. Šiuo metu pašnekovas yra VDU doktorantas, projekto „Lietuvių Sibiriada“ vadovas, žmogus, kuris atsiradus galimybei, primena, kad lietuvių diaspora egzistuoja ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.

V. Bilotą kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Viktor Bilotas

Gal galėtumėte trumpai papasakoti savo šeimos migracijos istoriją.

1945 m. buvo išvežtas ir Komijos lageryje kalintas mano senelis. O kiti šeimos nariai (promočiutė, močiutė ir jos trys vaikai – mano tėvas, teta ir dėdė, senelio sesuo su vyru) 1951 m. rudenį (per operaciją „Ruduo“) buvo ištremti į Tomsko sritį. Jie traukiniais buvo atvežti į Tomską, paskui garlaiviu plukdyti į Šiaurę. Buvo spalio mėnuo, mažos upės sušalo. Jomis nebebuvo įmanoma toliau plaukti, bet dar nebuvo galima jomis ir važiuoti. Teko apie mėnesį laukti kol bus galima važiuoti ledu. Tuo metu mano giminaičiai, kaip ir kiti tremtiniai gyveno žeminėse. Kai upės sušalo, rogėmis žmones nuvežė į Narimo krašto gilumą, į taigą.

Pradžioje vietiniai sibiriokai juos priėmė blogai. Vaikai, galvodami, kad jie vokiečiai ar kažkokie fašistai išdaužė langus barake. Tik vėliau, kai susipažino, suprato, kad tremtiniai – žmonės kaip ir kiti, tada pradėjo bendrauti, draugauti. Bet taip atsitiko ne pirmaisiais metais. Pirmais metais mano giminaičiams buvo labai sunku, jie badavo. O dar ir paštininkė buvo nesąžininga – vogdavo iš Lietuvos siųstas siuntas. Kai ji susirgo, tada ėmė siuntiniai ateiti. Taip ir suprato. 1951 m. žiema ir 1952 m. pavasaris buvo labai sunkus metas.

Dėdė, nors tebuvo 15 metų, iškart pradėjo dirbti miške – taigoje. Jaunesni vaikai turėjo mokytis, eiti į mokyklą, bet turėjo nuo pirmos klasės pradėti, nes nemokėjo rusiškai.

Močiutė irgi turėjo eiti į mišką dirbti.

Toliau skaityti „Viktor Bilotas: širdis Lietuvoje“

Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis

Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.

Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.

Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.

A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.

Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.

Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“

Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.

A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!



Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo

I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.

Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.

Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1] ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.

Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?

A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.

Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.

Toliau skaityti „Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.

Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:

Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.

Milda Danytė: „Aš atvažiavau ant visados“

VDU profesorę Mildą Danytę apie gyvenimą išeivijoje, sprendimą atvykti į Lietuvą ir patirtis joje kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja Ilona Strumickienė. M. Danytė, 1950 m. gimusi Kanadoje, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1989 m., o sunkiais ir kupinais neaiškumo 1990 metais persikėlė į savo tėvų žemę nuolatiniam gyvenimui. Kaip ji interviu sakė, – „imigravo”. Įdomu tai, kad atvykdama į Lietuvą ji aiškiai žinojo, kad atvažiuoja „ant visados“. Pašnekovės neišgąsdino nei materialiniai sunkumai, nei sovietų smogikai Sausio 13–osios naktį, nei Lietuvos gyventojų bei kolegų šiurkštumas ir nesupratingumas. Trisdešimt metų (nuo pat atvykimo iki šiol) profesorė dirba atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir ugdo jaunąją Lietuvos kartą. Po interviu ji taip pat išskubėjo pas jos laukiančius studentus.

Nors pokalbio tikslas buvo pristatyti gerbiamos profesorės patirtis, susijusias su atvykimu į Lietuvą, pokalbis natūraliai išsiplėtojo ir apie gyvenimą iki atvykimo į Lietuvą – lietuviškumą išeivijoje, visuomeninę ir mokslinę veiklą Kanadoje, o taip pat Italijoje, kur M. Danytė praleido keletą metų. Profesorės pasakojimo stilius labai vaizdingas, atskleidžiantis daug detalių.

Linkime įdomaus skaitymo!

Milda Danytė. Jono Petronio nuotr.
Toliau skaityti „Milda Danytė: „Aš atvažiavau ant visados““