Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.
Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.
Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.
Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.
Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.
Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.
Toliau skaityti „Arkivyskupas Gintaras Grušas: „Dievas parūpino tas patirtis, kurių man reikėjo, kad galėčiau čia būti naudingas“”