Arkivyskupas Gintaras Grušas: „Dievas parūpino tas patirtis, kurių man reikėjo, kad galėčiau čia būti naudingas“

Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.

Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.

1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.

Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.

Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Nuotraukos šaltinis: Vilniaus arkivyskupijos kurija

Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.

Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.

Jei galėtumėte prisiminti savo patirtis, kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva?

Kai aš augau, ypač kai dar buvau ikimokyklinio amžiaus (mano mama tuo metu angliškai dar nemokėjo, sesutė intensyviai mokėsi, kad galėtų įstoti į universitetą), namie kalbėjomės tik lietuviškai. Angliškai pramokau tik vaikų darželyje.

O Lietuva mums buvo labai reali, nes mama ir sesuo buvo ką tik iš ten atvykusios.

Mano mamos tėvas dar buvo gyvas, liko Lietuvoje, nes negalėjo išvažiuoti su jomis. Tad šeimyniniai ryšiai su Lietuva buvo gana artimi. Ir jos tuo dar gyveno. Labai įprasta, kai esi neseniai atvažiavęs. Sesuo buvo neseniai baigusi mokyklą ir prieš įstodama į universitetą išvažiavo į Ameriką. Tad viskas buvo labai gyva. Ir tai persidavė.

Reikėtų paminėti ir tai, kad mes šeimoje turėjome realios Lietuvos vaizdą – kokia ji buvo tuo metu, o ne 20 metų senumo, ne tos idealizuotos Lietuvos viziją.

Pavyzdžiui, vienu metu mano mama dėstė Lietuvos istoriją lituanistinėje mokykloje vyresnio kurso moksleiviams. Jiems kalbos apie Vytautą ar Gediminą jau buvo atsibodusios. Ir ji pasakojo jiems tai, ką matė, kai gyveno Vilniuje, pavyzdžiui, kaip buvo susprogdinti kryžiai ant Trijų kryžių kalno[8]. Mokiniams tai buvo visai kita, nežinoma istorija.

O ar palaikėte ryšius su likusiais Lietuvoje (laiškais, siuntiniais)?

Taip, labai, ir įvairiomis kryptimis. Tiek su giminėmis Lietuvoje, tiek Sibire – tremtyje. Ir vėliau palaikėme ryšius su Bažnyčios pogrindžiu, nes mama talkino Religinės šalpos[9] veiklose ir buvo viena iš siuntėjų. Tai vyko jau po 1972-ųjų[10]. Buvo tokia grupelė moterų, kurios žiūrėdavo, kur išpardavimai, pripirkdavo visokių daiktų ir pagal sąrašą iš Religinės šalpos gausiai siųsdavo vienuoliams, kunigams, nuteistiems kunigams į kalėjimus Sibire. Mes gyvenome prie Los Andželo, mažesniame miestelyje, tai paštininkas labai gerai pažinojo mano tėvus, nes du vyresnio amžiaus žmonės ateidavo su 30–40 didesnių siuntinių į kažkokią Lietuvą ir Sibirą.

Ar Jūs pats galvojote, ar Jūsų aplinkoje buvo galvojama, svajojama, kad Lietuva taps laisva ir bus galima į ją sugrįžti?

Darbas dėl Lietuvos laisvės buvo labai realus tiek šeimoje, tiek lietuvių bendruomenėje. Man įsiminė viena užduotis „Dainavos“[11] ateitininkų vasaros stovykloje. Mus, moksleivius, padalino būreliais po 10–15 ir skyrė užduotį: ką darytume, jei Lietuva būtų ką tik paskelbusi nepriklausomybę, o mes būtume naujai suformuota Lietuvos vyriausybė. Taigi, ta mintis buvo puoselėjama įvairiais būdais.

Kiek skaičiau, Jūs į Lietuvą pirmą kartą atvažiavote 1979 m. Kokie liko įspūdžiai? Koks buvo kelionės tikslas, atvažiavote su turistine grupe – tik pamatyti Lietuvą, susitikti su giminėmis, ar turėjote ir kokių slaptesnių planų?

Pirmiausia, tai buvo proga pamatyti Lietuvą. Tai buvo pirmas kartas, kai mano mama grįžo į Lietuvą po to, kai buvo išleista iš SSRS. Ir mano pirmas ir svarbiausias darbas buvo neišleisti jos iš akių. Jautėme pavojų, kad jai, kaip buvusiai Sovietų Sąjungos pilietei, galėjo pasakyti: grįžai – tai ir pasilik. Nerimavome dėl to.

Žinoma, norėjome pamatyti Lietuvą, susitikti su giminėmis. Mama tuomet dar atliko Religinės šalpos misiją. Greta visų dovanų giminėms ir Bažnyčios pogrindžiui, vyko ir įvairūs susitikimai.

Mano kelionė į Lietuvą prasidėjo nuo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso[12] Europoje. Iš Los Andželo buvome trys jaunesni dalyviai, kurie po Kongreso užbaigimo šventės nemiegoję skridome į tuometinį Leningradą. Turėjome persėsti dar viename oro uoste Vokietijoje. Leningrade prisijungėme prie iš Los Andželo keliaujančios turistinės grupės ir išskridome į Vilnių.

Prie oro uosto mus pasitiko gal apie 50 giminaičių, kurių aš nė vieno nepažinojau. Atsimenu, kad jie netgi sugebėjo visi atsidurti mūsų kambaryje „Gintaro“ viešbutyje, į kurį vietiniai negalėjo patekti. (Juokiasi). Tą dieną be miego orientuotis buvo sunku. Gal tik prieš vidurnaktį pavyko su visais atsisveikinti, nes mama jau buvo susitarus kitą rytą 6.30 val. susitikti su sese Nijole Sadūnaite[13] prie Aušros Vartų. Tas penkias dienas nedaug miegojau.

Susitikome, kiek pamenu, su tuomet dar kunigu Sigitu Tamkevičiumi[14], jis kelis kartus dar pavežė mus ten, kur nebuvo galima vykti, surizikavo. Susitikome ir su kunigu J. Zdebskiu[15]. Buvo ir tokių dalykų, kad mama vežė Religinės šalpos pinigų ir „dolerinėje“ parduotuvėje nupirko septynis žigulius[16] įvairiems pogrindžio kunigams ir kitiems pogrindžio veikėjams.

Taigi šios kelionės metu per penkias dienas ir su giminėmis pasimatėme, ir šiek tiek susipažinome su Lietuva, ir bažnytinius reikalus tvarkėme.

1979 m. buvo pirmas kartas. Ar sovietmečiu dar lankėtės Lietuvoje?

Antrą kartą, 1989 m. liepą, atvykau kaip išeivijos jaunimo delegacijos narys į Pasaulio lietuvių jaunimo dienas, nors po 1985 m. kruizo[17] ir buvau „juoduosiuose sąrašuose“.

Prieš atvykstant į Lietuvą Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje, vyko Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos sąskrydis, kuriame pirmą kartą oficialiai susitiko Lietuvos ir išeivijos jaunimas. Buvo labai įdomus renginys. Delegaciją iš Lietuvos sudarė maždaug 20 žmonių, kurių vardai gerai žinomi Lietuvoje ir iki šios dienos. Delegacijai vadovavo A. Medalinskas[18]. Dalyvavo ir V. Tomkus[19], ir Z. Vaišvila[20], buvo ir Stasys Urniežius[21] iš „Gediminaičių“, ir V. Daunys[22], ir skautai, ir ateitininkai, ir „Jaunalietuvių“ Stasys Buškevičius[23]. Iš Sąjūdžio informacijos buvo Rita Miliūtė[24] ir dar keletas Lietuvos Televizijos žurnalistų. To susitikimo sąlyga buvo įleisti mus visus išeivius į Lietuvą. Su šia grupe, kuri buvo atvažiavusi į susitikimą, visi kartu važiavome traukiniu per Lenkiją į Lietuvą. Buvo atstovų iš viso pasaulio – JAV, Kanados, Pietų Amerikos, Lietuvos, kitų Europos šalių. Tai buvo spalvinga grupė. Dar Rytų Vokietijoje, atsimenu, važiuojant per sieną tikrinant pasus, paaiškėjo, kad kažkas iš Lietuvos turėjo SSRS Aukščiausiosios tarybos partinį diplomatinį pasą. Jį pamatęs vargšas pasienietis visiškai pasimetė. (Juokiasi). Kai atvykome, čia, Lietuvoje, vyko Pasaulio lietuvių jaunimo dienų „Lituanica“ renginiai: suvažiavimas Vilniuje ir stovykla Trakuose, po to ir „Roko maršas per Lietuvą“[25]. Jame iš Amerikos dalyvavo Darius Polikaitis[26] su grupe. Tokia buvo mano antroji kelionė.

Ar ši kelionė buvo ilgesnė nei 5 dienos?

Viską sudėjus, Lietuvoje truko galbūt savaitę. Tose kelionėse patyrėme nemažai nuotykių. Pamenu, pirmos kelionės (1979) metu buvome akivaizdžiai sekami. Tai vienas pusbrolis po gero vakarėlio įsidrąsinęs garsiai sušuko: „Gal jūs juos pavežkite namo, vis vien ten važiuojate[27]?“

Šį kartą – taip pat. Turėjome vykti iš Trakų į kaimą švęsti pusseserės 30-mečio. Buvo suorganizuotas mažas privatus autobusėlis iš Vilniaus jos draugams nuvežti. Jie turėjo mus du paimti iš Trakų autobusų stoties. Privažiuoja autobusėlis, atsidaro durys, mes įlipam, o už mūsų dar du vyrai bando lipti. (Juokiasi). Be abejo, juos išstūmė.

Iš Amerikos atvažiavus patirti realiai tai, apie ką esi tik girdėjęs, – tai stebino.

Dar kitą sykį atvykstate 1992 m. Ar tada jau galvojate likti ilgiau?

Jau buvau seminaristas, mokiausi Romoje, ruošiausi išeivijos sielovadai. Bažnytiniame gyvenime yra toks dalykas kaip inkardinacija – kiekvienas kunigas priklauso kokiai nors vyskupijai. Išeivija buvo tvarkoma taip, kad kiekvienas kunigas galėjo pasirinkti vyskupiją Lietuvoje ir būti inkardinuotas ten. Vyskupas P. Baltakis[28], atsakingas už išeivijos sielovadą, turėjo teisę perkelti kunigus išeivijoje iš vienos vyskupijos į kitą, nepririšdamas jų prie kokios nors Kanados ar JAV vyskupijos. Kadangi mano mama buvo iš Vilniaus, aš buvau pasirinkęs Vilnių, Vilniaus vyskupiją.

Kai arkivyskupas A. J. Bačkis[29] užėmė arkivyskupo sostą[30], man šovė į galvą mintis aplankyti Lietuvą. Atvažiavau vasarą atlikti dviejų mėnesių pastoracinę praktiką. Įprasta, kad klierikas kokioj nors parapijoj atlieka pastoracinę praktiką. Atvažiavęs supratau, kad manęs neskiria į parapiją, bet prašo, kad patalkinčiau kurijoje. Tai padėjau ten, kur galėjau talkinti.

Po trijų savaičių arkivyskupas paprašė, kad metams pertraukčiau studijas ir pasilikčiau Lietuvoje; pranešė, kad mane pašventins diakonu, ir paprašė, kad suorganizuočiau popiežiaus vizitą.

Taigi, vietoj kelių mėnesių pasilikau Lietuvoje pusantrų metų. Labai išsamiai susipažinau ir su Lietuva, ir su Bažnyčia Lietuvoje ir jau po popiežiaus vizito[31] tapo aišku, kad, kai baigsiu studijas, dirbsiu jau nebe išeivijoje, o grįšiu į Lietuvą.

Turėjau baigti studijas, nes dar studijavau teologiją. Grįžau į Romą. Ten turėjau per trejus metus baigti bakalaurą ir licenciatą, bet po keleto mėnesių arkivyskupas A. J. Bačkis apsilankė Romoje ir mane informavo, kad po metų, nutraukęs studijas, grįžčiau, nes jis buvo išrinktas Vyskupų konferencijos pirmininku, o mane pakvietė eiti Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas ir suorganizuoti sekretoriatą Vilniuje. Iki tol sekretoriatas buvo Kaune. Taip ir likau Lietuvoje.

Nuo 1988 m. Lietuvoje yra stebimas tautinis pakilimas, susipratimas ir nedaug kas atkreipia dėmesį į mūsų dvasines problemas, jog per sovietmetį buvome traumuoti, deformuoti. Kaip Jūs matėte šį dalyką?

Kardinolas A. J. Bačkis turėjo labai gilią sielovados patirtį ne tik vienam krašte, bet ir visame pasaulyje; gerai žinojo, kaip Bažnyčia veikia visur. Ir jis tą viziją stengėsi įgyvendinti Lietuvoje, kurdamas Bažnyčios struktūrą tokią, kokią turime dabar. Kai jis čia pradėjo darbus, reikėjo išplėsti parapijinę veiklą, įkurti sielovados centrus, sistemingai organizuoti tikybos dėstymą ir katechezę rengiant Sakramentams. Tai buvo reikalinga, kad Bažnyčia atsinaujintų laisvoje Lietuvoje.

Bažnyčia Lietuvoje per sovietmetį buvo užsidariusi, ji stengėsi išsilaikyti ir išsaugoti tikėjimą. Viešoji veikla buvo sunkiai įmanoma (nors kai kas vyko, pavyzdžiui, piligrimystės į Šiluvą). Religinio turinio tekstų buvo labai mažai ir jie buvo sunkiai pasiekiami. Bažnytinės knygos mašinėle buvo perspausdinamos pogrindyje. Kaip ir tikybos pamokos, sakramentų ruošimas platesnei auditorijai ‒ visa tai reikėjo atnaujinti ir išplėsti.

Iš tų pirmų atsiminimų – buvo karta, kuri neturėjo arba turėjo mažai žinių apie tikėjimą. Net ir praktikuojantys. Žinojo, kad reikia pasikrikštyti. Tad, kai prasidėjo tikybos pamokos, tėvai ne tik vaikus siuntė, bet ir patys labai prašėsi pasiklausyti, nes vaikas grįždavo su kokia nors žinia. Tėvai dar neturėjo tos informacijos, jiems patiems trūko žinių ir patirties, ir staiga turėjo atsakinėti savo vaikams apie tai, su kuo patys nesusidūrė.

Kaip ir minėjote, visuomenė turėjo labai daug žaizdų. Jūs pavadinote jas dvasinėmis, o aš sakyčiau – jos labiau psichologinės. Kai kas įvardintų jas homo sovieticus. Visuomenė buvo paveikta melo sistemos, smurto, alkoholizmo, labai didelio abortų skaičiaus. Manau, kad buvo problemų, kurios kilo daugeliui šeimų gyvenant mažam bute, susiduriant su alkoholio vartojimu ir lytinio išnaudojimo šeimose atvejais. Toks buvo daugelio problemų fonas. Turbūt reikia dviejų kartų, kad situacija keistųsi, būtų pradėta matyti dalykus kitaip, kad įsitvirtintų naujas gyvenimo būdas.

Kardinolas A. J. Bačkis savo atsiminimuose gana atvirai rašo, jog juto pasipriešinimą, nes buvo ne iš Lietuvos. Ar Jūs tai pajutote? Turiu omenyje tiek pasaulietinę, tiek bažnytinę aplinką.

Tikrai taip. Gal ir stipresnį akcentą turėjau. Mane nustebino, kad pirmosiomis savaitėmis, pirmaisiais mėnesiais net einant gatve, nieko nesakant, girdžiu: „A, amerikonas.“ (Juokiasi). Ir laikysena, ir švarkas, drabužiai skyrėsi.

Tai pasakytina ir apie mano pirmąsias pareigas. Nes dar jaunam diakonui buvo patikėta tai, kas turėjo būti pavesta kuriam nors garbingam monsinjorui. Tai jautėsi tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje aplinkoje. Tik stebiuosi, kaip Dievas parengė mane ankstesnėmis patirtimis. Iš dalies aš dėl tų ankstesnių patirčių 1979 m. pažinojau šiek tiek Lietuvos kunigų ypač iš pogrindžio.

Romoje pirmus dvejus metus gyvenau britų kolegijoje vėlesniems pašaukimams ir ten patyriau, kad dvi grupės žmonių, net ir kalbančių ta pačia kalba, gali nesusikalbėti, nes amerikiečiai ir britai gali vartoti tą patį žodį visai kita reikšme. Ta patirtis man padėjo Lietuvoje. Jutau, kad nors ir kalbu lietuviškai, bet kažkaip nesusikalbam, ne tik dėl sakinio struktūros, bet ir dėl kultūrinio konteksto.

Sesers sūnus tai irgi patyrė. Buvo atvažiavęs į Lietuvą. Žiemą paklausė žmogaus, kuris bandė stumti savo mašiną, įstrigusią į pusnį: „Ar norėtumėte, kad jums padėčiau?“ Amerikiečių mąstyme tai yra mandagumas, o lietuviai girdi pasityčiojimą. Ir jis vos negavo už tai… Buvo nemažai tokių situacijų, kur sakai ir atrodo, kad visiškai normalus pasakymas, o žmonės užsigauna. Turėjau priprasti.

Kai pradėjome organizuoti popiežiaus vizitą, labai greitai pakeičiau vieną dalyką. Tuo metu (dabar, kiek žinau, jau niekur taip nėra) darbo diena prasidėdavo kavos pertrauka. Padengdavo stalą ir atsisėdę valandą gerdavo kavą. Pasakiau, kad labai mėgstu kavą, bet du, tris sykius per dieną nesėdėsim po valandą ir negersim kavos. Yra ką veikti. Nupirkau kavos aparatą, pastatėm – kas norit, kada norit įsipilkit kavos, bet dirbkim. Darbo kultūra buvo visiškai kitokia. Nesakyčiau, kad geresnė ar prastesnė, tiesiog kitokia. Buvo savas stilius, sava kultūra. Prisitaikyti reikėjo abiem pusėms, bet kai kuriuos dalykus įvedžiau savo.

Dar vienas atsiminimas. Dirbau su vyriausybinio lygmens pasirengimo popiežiaus vizitui komitetu, kurį sudarė vicepremjeras, viceministrai iš skirtingų ministerijų ir aš – 30 metų diakonas. Vienas iš tų viceministrų prieš keletą metų man papasakojo, kad jie labai pavydėjo pamatę, kai aš, atėjęs į posėdį, anais 1992 m. išsitraukiau savo nešiojamą kompiuterį (juokiasi) ir pradėjau dirbti. Visi viceministrai stebėjosi, kas gi čia, ką aš čia turiu. Buvau baigęs informatiką, turėjau savo nešiojamąjį kompiuterį. Supratau, kad šiek tiek pavydėjo.

Kaip manote, kurios Jūsų patirtys buvo naudingiausios organizuojant popiežiaus vizitą į Lietuvą 1993 m.?

Aš buvau dirbęs versle, buvau sukęsis tarp politikų, mokėjau kalbų. Nors silpnai kalbėjau itališkai, bet anglų kalbą labai gerai mokėjau. Taigi bendravimas man nebuvo problema.

Kitas dalykas – turėjau patirties organizuojant didesnius renginius. Didžiausia organizavimo patirtis – tai Pasaulinio lietuvių jaunimo kongresas Australijoje. Trijų savaičių trukmės renginys vyko keturiuose miestuose, dalyvavo 300–400 jaunuolių iš 13 kraštų.

Lietuvoje nebuvo kito dvasininko, kuris turėjo tokią patirtį. Pogrindis buvo iš tikrųjų labai organizuotas, bet tų abiejų dalykų nebuvo. Tad, kaip supratau, dėl to mane ir pasikvietė. Daug kas sakė, kad nesuprantu, kaip čia viskas veikia. Ir, iš tikrųjų, buvau ką tik atvykęs ir turėjau mokytis priimti kitokią bažnytinę realybę, be to, buvo svarbūs ir kultūriniai dalykai. Bet Dievas man parūpino tas patirtis, kurių reikėjo, kad galėčiau čia būti naudingas.

Kaip vertinote, ar tai yra sugrįžimas, ar atvykimas, ar misija. Kaip žiūrite į tą dalyką?

Tai buvo Dievo planas. Net negaliu sakyti, kad aš čia kažką mąsčiau ar net rengiau. Turiu pasakyti, kad tai lydi mane visą gyvenimą. Dievas turi kažką numatęs, man tik reikia sugebėti sutikti ir atsakyti laiku ir vietoje. Buvau atvykęs, kaip pasakojau, dviem mėnesiams. Atvykau kaip seminaristas, o baigėsi visai kitaip. Nieko neplanavau, tik savo vasarą. (Juokiasi).

Tas pats man atsitiko ir atvykus į Romą. Atvykau iš anksto, vasarą, pasimokyti italų kalbos. Trečiadienį atskridau į Romą, o dauguma kunigų, kurie ten mokėsi, jau buvo išvažiavę. Į kolegiją paskambino iš Vatikano popiežiaus namų atstovas pranešti rektoriui, kad popiežius nutarė tą sekmadienį atvykti į lietuvių kolegiją[32] aukoti šv. Mišių, kurios per Vatikano radiją būtų transliuojamos į Lietuvą. Popiežius norėjo parodyti Lietuvos žmonėms savo artumą. Tai vyko 1990 m. liepą, per visus sunkumus[33]. Tad vėl – mano pirmas savaitgalis Romoje, o aš tarnavau mažoje koplytėlėje popiežiaus šv. Mišiose. Jis tada su visais pasisveikino. Taigi ir man teko pasisveikinti su popiežiumi. Tuomet jis dar pasiliko pusryčių, tad valgiau pusryčius su popiežiumi. (Juokiasi). Negaliu pasigirti, kad ką padariau, tik toks likimas, bet tai, kad Dievas turi savo planą, jau seniai aišku.

Ar Lietuvoje Jums teko susidurti su pilietybės, nuosavybės atkūrimo procedūromis?

Nuosavybės jokios neatsiėmėme. Gal ir buvo galimybė atgauti senelio sodybą, bet nelabai būčiau ja pasirūpinęs. Dėl pilietybės – mano abu tėvai Lietuvos piliečiai, taigi turėjau teisę į Lietuvos pilietybę. Turėjau ambasadoriaus Kazio Lozoraičio[34] Romoje išduotą Lietuvos Respublikos užsienio pasą, o vėliau nebuvo jokių kliūčių išsiimant Lietuvos Respublikos piliečio pasą.

Minėjote, jog Jūsų patirtys, įgūdžiai buvo naudingi organizuojant popiežiaus vizitą. Jeigu žvelgtumėte iš šiandieninės perspektyvos, kaip manote, kuo Jūs – grįžęs, atvykęs į Lietuvą, klausęs Dievo kvietimo, esate naudingas Lietuvos visuomenei, Bažnyčiai? Kokias savo patirtis išskirtumėte?

Manau, jog ir dabar žmonės mato, kad, kuo daugiau pažįsti pasaulio, visa tai gali panaudoti savo gyvenime. Pirmiausia, ką paminėčiau, – tai matymas Amerikos ir kitų pasaulio kraštų, kuriuose buvau keliavęs. Ir lietuviškas ugdymas Amerikoje tikrai daug davė. Augau ateitininkijos apsuptyje, sutikau labai daug nuostabių žmonių, kurių visos istorijos augdami nežinojome. Los Andžele gyveno Bernardas Brazdžionis[35], kurį pažinojome kaip mūsų draugų senelį. Žinojome, kad jis rašė vaikų poeziją – ir ne tik vaikams. Turėjome generolą S. Raštikį[36] ir daugybę tokių Lietuvos šulų. Ateitininkijoje irgi buvo visokių žinomų asmenybių ir jie sugebėjo mums perduoti labai daug pasaulėžiūros, tikėjimo dalykų (kunigas prof. S. Yla[37], A. Damušis[38]). Jie buvo mūsų draugų tėvai, dėdės, seneliai. Kultūrinė aplinka, kurią jie sukūrė, tikrai įkvėpė mūsų matymą, viziją. Nemažai jų buvo pedagogai ir rūpinosi ugdyti mus kaip asmenybes.

Svarbi ir mano patirtis tiek studijuojant, tiek vadovaujant jaunimo sąjungai[39] – viskas prisideda ugdant žmogų. Grįžau į Lietuvą po teologijos studijų, mano dvasinis gyvenimas buvo brandesnis. Prisidedi tuo, kas esi, ir tuo, ką Dievas duoda. Savo talentus investuoji ten, kur Jis tuo metu tave siunčia. Todėl aš dažnai stebiuosi, kaip Dievas mums parengia kelią kitam žingsniui, – bet būtina leisti Dievui veikti mumyse. Ir jei leidžiame, Jis padaro nuostabių dalykų, nors mes jų nelabai nusipelnėme.

Jūsų šeimos atveju yra įdomu tai, jog grįžote ne tik Jūs, bet ir Jūsų tėvai (2015 m.). Kokie buvo jų motyvai, kokios buvo jų patirtys, kaip jiems sekėsi?

Trumpam jie buvo atkeliavę ir anksčiau, dalyvavo ir mano diakonystės, ir kunigystės šventimuose. Tėveliai persikeldami jau buvo sulaukę garbingo amžiaus – daugiau kaip 90-ties, gal jau beveik 95 metų. Ir vėlgi tai buvo beveik nei jų, nei mūsų sprendimas. Jie, būdami vyresni, patys visko negalėjo susitvarkyti. Aš buvau Europoje, sesuo gyveno prie Vašingtono, o jie – Kalifornijoje. Supratome, kad mes, reikalui esant, nepriskraidysime, tai perkėlėme juos prie sesers, į Vašingtoną. Jie tada vieni namie jau negalėjo gyventi. Sesuo, kadangi gyveno gana arti, padėjo jiems tvarkytis. Bet tuo metu sesers vyras susirgo vėžiu. Ligai paūmėjus, seseriai tapo sunku rūpintis ir tėveliais, ir sergančiu vyru. Kai ten lankiausi, turėjome šeimos pokalbį. Pristačiau tėveliams situaciją, kad sesuo jau nebegalės jais rūpintis ir jiems reikia apsispręsti: keltis į prieglaudą Amerikoje (buvo ir tokių namų, kur kalbama lietuviškai, prie Putnamo seserų) arba skristi pas mane, persikelti į Lietuvą. Netrukus tėvas grįžo ir sako: „Davei mums pasirinkimą be pasirinkimo.“ Jie apsisprendė keliauti į Lietuvą. Kelionė iš tikrųjų buvo su iššūkiais – du maždaug 95 metų senoliai skrido per Atlantą, per Frankfurto oro uostą į Lietuvą. Kelionę jie atlaikė visai smagiai. Įdomiausia, kad paskutinėje kelionės dalyje (iš Vokietijos į Vilnių) lėktuve buvo ir pora pranciškonų. Pamatę, kaip parskraidinau tėvelius, suprato, kad keliauti įmanoma sulaukus net ir tokio amžiaus, ir ryžosi po keleto metų parsivežti vyskupą P. Baltakį.

Aš labai džiaugiuosi. Man buvo didžiausia palaima, kad po kokių beveik 20 metų, kai nebegyvenau su tėvais (nes arba studijavau, arba dirbau Lietuvoje) dvejus trejus metus turėjau tėvelius šalia, namuose. Ir jiems tai buvo palaima, nes čia jie gyveno pas mane Vyskupų namuose. Tame pačiame aukšte, kur apsigyveno mano tėvai, yra koplyčia. Nors buvo tikrai religingi, Amerikoje paskutinius keletą metų tėvai negalėdavo dėl sveikatos nueiti į bažnyčią, o čia beveik kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose. Jie tuo džiaugėsi.

Mama JAV sunkiai susikalbėdavo anglų kalba, lietuviškai jai buvo lengviau. Čia jie turėjo ir televiziją, ir Marijos radiją lietuvių kalba. Tie metai visiems mums buvo laimingi.

Norėčiau paklausti Jūsų nuomonės, kaip manote, kodėl po 1990 m. į Lietuvą atvyko, grįžo ne tiek ir daug išeivių.

Manau, jog taip atsitiko gana natūraliai. Dauguma jau turėjo ten giliai įsišaknijusį gyvenimą – darbus, šeimas, draugus. Antras dalykas būtų skirtinga kultūra. Adaptuotis prie visų povandeninių kultūros srautų yra gana sudėtinga.

Išeiviai turėjo noro dalintis savo patirtimi su Lietuva. Vieni tikėjosi, kad besikuriančios Lietuvos valdžios institucijos priims visus jų patarimus, kiti atvykdavo vesti seminarų, mokymų, dirbti patys. Ir iš čia gyvenusių atvykusieji sulaukdavo įvairių reakcijų. Gal ne visi, norėjusieji pasisakyti, buvo išklausyti. Patarimai yra naudingi, kai kas nori klausyti (juokiasi).

Taip pat ir situacija čia buvo sudėtinga. Atsimenu, kad 1992 m. Vilniuje buvo keturios benzino kolonėlės ir reikėjo žinoti, kur jos yra (juokiasi). Navigacijos nebuvo, degalinės stovėjo atokiai dėl saugumo.

Nebuvo daugelio įprastų patogumų. Iki šiol atsimenu, kad pirma vieta Vilniuje, kur galėjai nusipirkti mėsainį, buvo Lazdynuose Neste kolonėlėje. O tuometinė pica! Tai paskrudinta baltos duonos riekė, ant kurios buvo ketčupo ir sūrio. Atsimenu savo pirmąją amerikonišką šventę – Thanksgiving‘ą – Padėkos dieną. Nutariau susirasti kalakutą, tradiciškai.

Ar Jums pavyko?

Tuo metu buvo atsidariusi tokia didesnė privati parduotuvė „Pas Juozapą“. Buvau ten nuvažiavęs, bet šaldytų kalakutų tuo metu niekur nebuvo. Vėliau sužinojau, ką reikėjo daryti, – per draugus susirasti ūkininką, kuris augina kalakutus. Bet aš taip toli į ateitį neplanuodavau savo vakarienių ir švenčių. Baigėsi ta Padėkos dienos vakarienė tuo, kad suradau parduotuvėje „Pas Juozapą“ kalakuto konservų skardinę. Ją atsidariau, supjausčiau ir pašildžiau keptuvėjeTai buvo mano pirma Padėkos diena Lietuvoje.

Dauguma tų, kurie grįžo, turėjo kokią nors misiją. Prisimenu, kad kažkas iš Amerikos manęs paklausė, kiek aš uždirbu Lietuvoje. Suskaičiavau (tada buvo vagnoriukai[40]), kad išvertus į dolerius mano mėnesinis atlyginimas buvo 20 dolerių. Mano draugai Amerikoje tikrai manęs nesuprato. Ir čia buvo tuo metu, kai rengėme popiežiaus vizitą. (Juokiasi).

Dabar turime didelę šiuolaikinės migracijos bangą. Kaip manote, kas šituos žmones paskatintų grįžti į Lietuvą? Kas daugiau jų paskatintų grįžti į Lietuvą?

Keli dalykai. Jei užsieny gyvenantys lietuviai pamatytų, kad verslo ir visuomenės kultūra keičiasi, kad yra panašu į tai, ką jie patiria svetur, kad panašios finansinės galimybės, daugelis tų žmonių mieliau gyventų Lietuvoje nei kur nors pasaulyje. Tai girdėti ir iš sielovadinių pokalbių su žmonėmis.

Bet gal ta migracija ir lietuvių tautos bruožas. Mano senelis tarpukary buvo išvykęs į Ameriką tris kartus. Paskutinį kartą septyneriems metams. Užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų grįžęs nusipirkti ūkį, ir netrukus jis tą ūkį prarado. Migracijos bangos dėl uždarbio, kurio Lietuvoje negausi, yra neatsiejama mūsų istorijos dalis.

Kai kas nuvažiavęs susikuria ten gyvenimą ir nelabai mato galimybių grįžti. Grįžusiems čia vėl reikia adaptuotis. Bet turbūt stipriausias dalykas, kuris žmogų parvestų atgal, yra labai gilus savo tautos supratimas, patriotiškumas. Jei yra ta meilė Lietuvai, tai ją gali jausti bet kur pasaulyje. Kaip meilė veikia? Ji patraukia, yra patraukli. Ir jeigu yra ta meilė, ji pritraukia žmogų atgal. Arba paskatina dirbti Lietuvos naudai ir ten.

Turbūt, nėra svarbiausias dalykas, kad žmogus grįžtų atgal. Kartais žmogus gali būti naudingesnis būdamas tenai.

Pirmos ir antros bangos emigrantų veikla parodė, kad mums reikia pasaulyje turėti neformalių Lietuvos ambasadorių. Tai irgi yra naudinga tautai ir valstybei.

Jei yra ta trauka, žmonės grįžta, – tai ypač būdinga mažoms tautoms. Prieš keletą metų vasarą pirmą kartą buvau Libane ir pastebėjau, kad kraštas turi labai daug emigrantų, jie labai palaiko kraštą. Libane labai daug išeivių turi namus, sklypus, vasarą grįžta. Ir taip palaiko ryšį su tėvyne.

Buvimas maža tauta, maža valstybe įpareigoja dar labiau tvirtinti ryšius tarp žmonių ir ne tik tų, kurie gyvena čia, apibrėžtoje teritorijoje, bet ir ryšius su tais, kurie gyvena už šalies ribų. Taip pat ir tie žmonės užsienyje, kurie savo tėvyne laiko Lietuva, gali dėti kryptingas pastangas tuos ryšius palaikyti ir kartu būti neformaliais Lietuvos ambasadoriais.

Dėkoju Jums už pokalbį.


[1] Pranas Grušas (1917–2017).

[2] Lietuvos laisvės armija (LLA) – Lietuvos pasipriešinimo nacių Vokietijos ir SSRS okupaciniams režimams karinė politinė organizacija. Veikė nuo 1941 m. gruodžio mėn. iki 1946 m. balandžio mėn.

[3] Dipukai – plg. angl. displaced persons.

[4] Marytė Grušienė (1919–2017).

[5] Milda Grušaitė-Čižiūnienė (g. 1943).

[6] Richard Nixon (1913–1994) – 1953-1961 m. prezidento D. D. Eisenhowerio administracijos viceprezidentas, JAV prezidentas (1969–1974).

[7] Nikita Chruščiov (1894–1971) – SSRS valstybės veikėjas. 1953–1964 SSKP Centro komiteto I-asis sekretorius. Pradėjo SSRS destalinizaciją ir dalinę komunistinio totalitarinio režimo liberalizaciją (vadinamąjį atšilimą).

[8] 1950 m. gegužės 30 d. sovietinės valdžios įsakymu vidurnakty Trijų Kryžių paminklas buvo susprogdintas ir jo dalys užkastos ant pačios kalvos. 1988 m. pradėtas paminklo atstatymas.

[9] Lietuvių katalikų religinė šalpa – išeivijos lietuvių organizacija Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje remti. Veikia nuo 1960 m. Centras Niujorke. SSRS okupacijos metais Lietuvių katalikų religinė šalpa liturginiais drabužiais, reikmenimis, t. p. materialiai rėmė Lietuvos bažnyčias, kunigus, vienuoles, klierikus, rūpinasi išeivijos lietuvių jaunuolių pašaukimu tapti kunigais bei vienuoliais ir dirbti Lietuvoje. Rėmė Vatikano ir Madrido radijo programas lietuvių kalba, leido, vertė į anglų kalbą ir užsienyje platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, rūpinosi Vakarų Europos spaudos, valstybių valdžios ir Katalikų Bažnyčios hierarchų informavimu apie tikinčiųjų persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvoje. 1980 m. įkūrė Lietuvių informacijos tarnybą.

[10] 1972 m. pradėtas Lietuvos katalikų pogrindžio leidinio „Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika“ leidimas. Leidinys ėjo iki 1989 m.

[11] „Dainava“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių jaunimo, daugiausia katalikiškojo, stovykla Mičigano valstijoje.

[12] Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas (PLJK) – aukščiausias Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) organas, kuris nustato organizacijos veiklos gaires ir renka naują PLJS valdybą, suburia jaunimo bendruomenių lyderius iš viso pasaulio. Kongresas vyksta kas 3–4 metai.

[13] Nijolė Felicija Sadūnaitė (g. 1938) – vienuolė, aktyvi Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja.

[14] Sigitas Tamkevičius SJ (g. 1938) – kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas. Pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tuometinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vyriausiasis redaktorius bei pagrindinis leidimo koordinatorius, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas, jėzuitas (1968).

[15] Juozas Zdebskis (1929–1986) – kunigas, vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises.

[16] Žiguliai – SSRS gamintas lengvasis automobilis.

[17] Baltijos taikos ir laisvės kruizas, Pasaulio baltų sąjungos 1985 m. liepos 27–29 d. surengtas Baltijos tribunolo dalyvių, atvykusių traukiniu iš Kopenhagos. Kruizas vyko laivu Baltic Star iš Stokholmo į Helsinkį ir atgal. Juo siekta atkreipti pasaulio visuomenės ir politikų dėmesį į Baltijos šalių okupaciją ir priminti SSRS 1940 m. įvykdytą šių valstybių aneksiją. Kruizas surengtas minint Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto pasirašymo dešimtmetį. Jame dalyvavo 360 lietuvių, latvių, estų iš įvairių pasaulio valstybių ir apie 70 užsienio šalių žurnalistų.

[18] Alvydas Medalinskas (g. 1963) – politologas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

[19] Vitas Tomkus (g. 1956) – žurnalistas, redaktorius, verslininkas, visuomenės veikėjas.

[20] Zigmas Vaišvila (g. 1956) – politikas, fizikas, mokslų daktaras, Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

[21] Stasys Urniežius, kunigaikštis Vilgaudas (1956–2015) – Sąjūdžio laikais įkūrė jaunimo organizaciją „Gediminaičiai“’, puoselėjo senovės lietuvių papročius ir tradicijas. Buvo pirmos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybos narys. Įsteigė Signatarų namus, aktyviai kovojo dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo.

[22] Vaidotas Daunys (1956–1995) – literatūros kritikas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas eseistas, poetas.

[23] Stanislovas Buškevičius (g. 1958) – politikas, ilgametis „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos pirmininkas.

[24] Rita Miliūtė (g. 1968) – radijo ir televizijos žurnalistė, redaktorė, laidų vedėja.

[25] „Roko maršas“ – muzikos festivalis, 1987–1989 m. vykęs įvairiuose Lietuvos miestuose. Tai buvo Dainuojančios revoliucijos, tarp jaunimo skleidusios Lietuvos nepriklausomybės judėjimo idėjas, dalis.

[26] Darius Polikaitis (g. 1963) – JAV lietuvis, inžinierius, muzikos mokytojas, chorvedys.

[27] Turima omenyje, kad sovietinis saugumas visur sekdavo svečius iš užsienio.

[28] Paulius Antanas Baltakis OFM (1925–2019) – kunigas, vienuolis pranciškonas. Nuo 1984 m.–  titulinis Egaros vyskupas ir užsienio lietuvių katalikų sielovados vadovas.

[29] Audrys Juozas Bačkis (g. 1937) – kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas, Romos Katalikų Bažnyčios kanonistas ir diplomatas.

[30] A. J. Bačkis Vilniaus arkivyskupu paskirtas 1991 m. gruodžio 24 d. Ingresas įvyko 1992 m. kovo 3 d.

[31] 1993 m. rugsėjo 4–8 d. Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

[32] Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija.

[33] Turima omenyje 1990 m. balandžio 18 – liepos 1 d. SSRS vykdyta ekonominė Lietuvos blokada.

[34] Kazys Lozoraitis (1929-2007) – diplomatas, išeivijos veikėjas, pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.

[35] Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – prozininkas, poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas, literatūros kritikas.

[36] Stasys Raštikis (1896–1985) – Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras.

[37] Stasys Yla (1908–1983) – kunigas, rašytojas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas.

[38] Adolfas Damušis (1908–2003) – chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams dalyvis.

[39] Turima omenyje Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. G. Grušas jos pirmininku buvo 1983–1987 m.

[40] Vagnoriukai, vagnorkės, žvėriukai – Lietuvos laikinieji pinigai, naudoti nuo 1991 m. rugpjūčio 5 d. iki 1993 m. birželio 25 d. (iki lito įvedimo). Neoficialiai pinigai vadinti vagnorkėmis, vagnoriukais pagal tuometinį ministrą pirmininką (1991 01 13 – 1992 07 21) Gediminą Vagnorių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.