Parengė Rima Dirsytė,
Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius
Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.
Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas,
1861.II.19. (III.3)
1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d.
Toliau skaityti „Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje”