Vilnius : Alma littera, 2013
Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint- André des Arts) neišvydau nė vienos žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesjė su garsiuoju ilgu batonu rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir gatvė vėl visiškai tuščia. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepereisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos.
<…>
Paryžiaus žavesys susideda iš daugelio dalykų, bet ar ne muzika yra tos fejeriškos atmosferos siela? Įsivaizduokime nebylį Paryžių, pripildytą tik variklių burzgesio ir vis skriejančių pro šalį gaisrinių ir policijos mašinų sirenų (irgi neatsiejama prancūzų sostinė dalis).
<…>
Toliau skaityti „Jaroslavas Melnikas, „Paryžiaus dienoraštis : (prancūziškos sielos paslaptys)“”