Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Vaikų iki 10 m. kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Perskaičius Majos Lunde knygą „Sniego sesė”, man norėjosi stipriai apkabinti pagrindinius knygos veikėjus – Julianą ir Hedvigą. Negalėjau nustoti galvoti apie juos, tad parašiau šiems savo bendraamžiams laišką.
„Mielieji Julianai ir Hedviga!
Man labai patiko jūsų istorija. Julianai, tu buvai labai liūdnas, kai praradai savo sesę. Bet labia drąsus, stengeisi vėl rasti džiaugsmą. Tu padėjai Hedvigai suprasti, kad vieni žmonės išeina, o kiti – ateina. Taip jau sukasi gyvenimo ratas. Dėkoju tau už norą ir pastangas sugrąžinti Kalėdinę nuotaiką tavo paties artimiesiems.
Hedviga, tu – linksma, nuolat besišypsanti mergaitė. Net ir tamsiausią dieną sugebi padaryti pasaulį šviesų. Kur tik pasirodai, atneši džiaugsmą ir gerumą. O kaip nuostabiai čiuožinėji pačiūžomis – atrodo skrendi kaip gulbė!
Man patiko, kaip jūs draugavote, padėjote vienas kitam ir kartu atradote Kalėdų stebuklą. Norėjosi būti kartu su jumis: smagiai žaisti su sniegu, kepti Kalėdinius sausainius, puošti namus ir džiaugtis žiema. Jūsų knyga parodė, jog kai liūdna ar sunku, visada galima rasti šviesą, kai šalia yra tikras draugas.
Dėkoju jums, kad pasidalijote savo istorija. Ji man priminė, kaip svarbu yra mylėti, draugauti ir tikėti stebuklais. Ir jei kartais netenkame tų, kuriuos labai mylime, – jie visada lieka mūsų širdyse!
Kalėdų stebuklu tikinti ir jus apkabinanti,
Saulė.”
Anotuojama knyga: Maja Lunde, „Sniego sesė“, Vilnius: Tyto alba.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Šiandien Tavyje esanti senė Rankioja kaulus, Kuria ir perkuria sielą. Kiekvienos moters viduje Glūdi instinktyvi Žvėries prigimtis. Gyvųjų kaulai ir patys yra gyvi – Tik mes sprendžiam Kas mumyse turi numirti, O kam dar skirta šiek tiek laiko.
Toji moteris nebijojo – Ši žemė niekada nebuvo jos, Taip pat, kaip ir jos gyvenimas. Ji nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti tiesiai vilkui į akis – Iš iškvėpto oro, Iš širdies plakimo Nustatyti, kas stipresnis.
Išmokti meno išgyventi – Nemenkas laimėjimas. Daugeliui šis žodis Taip ir lieka tuščias garsas. Tik ne Glesum – Ji Dievų Motinos išrinkta Gydytis žaizdas ir suklestėti. Toks gamtos įstatymas, Viską užbaigiantis ciklas.
Nors išgyvenimo menas Gali taip užgrūdinti moterį, Kad ši pasidarys kieta it uola, Ir daugiau jai niekada nieko nepavyks išauginti.
Tačiau mažas lašelis vandens Su saulės spinduliais Gali išauginti vešlius ir kuplius lapus, Išsprogdinti kvepiančius žiedus, Kurie, išsklaidę didžiausią rūką, Ir ištirpdę sniegynus Su midaus ir pieno puta Iškels puotą šioje protėvių žemėje, Kur jie liejo savo kraują ir ašaras, Nešdami gintarą į kitą pasaulio kraštą.
Pažvelki jai į akis Ir pamatysi: Dangaus akis – akis žmogaus, Kurio čia nebėra. Sutikęs vilkę trejomis kojomis, Giedok jos kaulams Kūrimo ir atkūrimo giesmę, Kurioje turi slypėti tiesa.
Senė gieda kaulams, Ir jai begiedant, jie vėl apsitraukia kūnu. Tekanti po upe, Dainuojanti, šokanti, Svajojanti ir besimeldžianti – Ji visada yra gyva.
Anotuojama knyga: Rasa Aškinytė, „Glesum“, Vilnius: Vaga, 2018.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Mano knygų lentynoje – nauja knyga. Ji jau jaukiai glaudžiasi prie kitų, šimtus kartų skaitytų, vartytų, tokių kaip Pauliaus Galaunės ,,Lietuvių liaudies menas“ ar O. Klikūnaitės ,,Rankdarbiai“ ir dar kelių dešimčių apie tautodailę, meną, man labai mielų ir brangių knygų.
Apie naują knygą. Tai 2024 metais Vilniaus etninės kultūros centro išleista knyga ,,Šiaudiniai sodai“. Ji apie nepaprasto lengvumo, trapumo, gyvenimo virsmą, sakralumą ir tvirtumą atskleidžiantį žmogaus rankų kūrinį – šiaudinį SODĄ. Knygoje išsamiai pateikiamos rišimo tradicijos, technikos, kurias perduoda sodų rišimo meistrės. Jos, tarytum burtų lazdelę, paėmę į rankas auksinį rugio šiaudą kuria dangų, žemę, pasaulį, kur randasi žmogus ir dvasios, paukšteliai ir saulutės. Tiesiog visas gyvenimas.
Žinom, iš kur atėjo mūsų tautos dailė, bet kaip toli ji eis nepamiršta, neapleista? Atsakymo ieškome tokiose knygose kaip ši. Jos tarsi šviesos nešėjos iš ten, iš praeities, surinkę ženklus ir simbolius, raštus ir spalvas, pasisėmę protėvių dvasios, atsiveria mums kaip neįkainuojamų lobų skrynia.
Ir tada dar ilgai suksis auksinių šiaudų SODAI
Nuo žemės kilo, į dangų tiesės, Prie saulės glaudėsi javų laukai. Taip auksu virtęs rugio šiaudas, Prakalbo žodžiais ir ženklais.
Materija, dvasia į darną liejas, Šiaudai auksiniai sodais augs, Rišti lininiais siūlais sukas, Kažkur, tarp žemės ir dangaus.
Ir sukasi troboj virš balto stalo, Paukšteliais puoštas ir gėlėm. Saulutėm nušviestas trapus sodelis, Tvirtybės šeimai vis linkės.
Sūpuojasi kartu su kūdikėlio lopšiu, Šiaudų žirgeliai pasakas parneš, Tos pačios rankos užaugins vaikelį, Tos pačios sodą prižiūrės.
Nuo žemės kilo ir į dangų tiesės, Šiaudiniai sodai, saulės paliesti. Supynę į save ir meilę ir gerumą, Jie suksis ne nuo vėjų…. Nuo jausmų žmogaus.
Anotuojama knyga: „Šiaudiniai sodai = Straw gardens“ / [straipsnio autorė Daiva Beliūnienė], Vilnius: Vilniaus etninės kultūros centras, 2024.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Degantis pasiūlymas į Vardės salą
Dar nesate savo aplankytų šalių sąraše pažymėję varnelės prie Norvegijos? Ištaisykite šią klaidą ir susiplanuokite kelionę į atšiaurią Skandinavijos valstybę. Dėmesio, mūsų degantis pasiūlymas – ne į turistų jau atrastas vietas tokias kaip Oslas, Trumsė, Bergeno senamiestis, vaizdas į fjordus nuo Alesundo, Lofotenų ar Svalbordo salos, pamirškite ir istorijas apie vikingus ar trolius. Išdrįskite įkelti koją į Vardės salą Finmarke, Šiaurės Norvegijoje. Prie kelialapio pridedame „bilietą laiku“, kuris padės nusikelti į XVII a., – Anya Bergman romaną „Vardės salos raganos“. Rekomenduojame jį perskaityti prieš kelionę arba kelionės metu.
Knygoje aprašomas kelių moterų, Varangerio pusiasalio žvejų žmonų, apkaltintų raganavimu ir išsiųstų į Vardehuso tvirtovės kalėjimą, likimas. Susigrąžinti motiną bando pavymui iškeliavusi Ingeborga, padedama samių ir raganos dukters Marenos. Šis romanas geriau nei vietos gidas prikels Vardės salos istoriją ir pažadins jos atgarsius kiekviename (-oje) iš grupės narių. Kelionės metu pasieksime unikalų Steilneseto memorialą raganų medžioklės aukoms, kuris stovi buvusių egzekucijų vietoje. Būtent čia 1662-1663 m. buvo sudegintos 18 raganavimą persekiojamų moterų, 2 mirtinai nukankintos. Viso šiaurės Norvegijoje buvo teisiamos 135 moterys, 91 viena iš jų nuteista mirti.
Netoli memorialo yra galimybės suorganizuoti knygų klubą ir aptarti „Vardės salos raganų“ puslapius. Paliesime temą, kad moterys dega ir šiandien. Galbūt tos liepsnos kitokios – emancipacijos, lygių teisių, galimybės kurti, dirbti, vadovauti, būti savimi – tačiau ne mažiau karštos. Kaip rašo autorė, „ragana niekada nemiršta, nes ji gyvena tavyje, ji gyvena ir manyje“.
Pasirūpinkite ir kelionės draudimu – iš Vardės salos galite grįžti kitokie, nei išvykote. O užvertę paskutinį knygos puslapį galimai net panorėsite išsitatuiruoti* žodžius iš paskutinio skyriaus: „Esi daugiau“. A. Bergman rašo: „Raganą, kuri nežinojo, kad ji yra ragana, apėmė nuostaba ir pagarbi baimė. Ji pradėjo galvoti: Esu daugiau negu virėja, daugiau negu tarnaitė, daugiau negu skalbėja, daugiau negu siuvėja, daugiau negu žindyvė, daugiau negu žmona. Ji ir toliau dirbo kasdienius darbus, tačiau vidinis balselis visą dieną dainavo: Esi daugiau“.
*Tatuiruotės kaina į kelionės pasiūlymą neįeina.
Anotuojama knyga: Anya Bergman, „Vardės salos raganos“, Vilnius: Alma littera, 2024.