Parengė Dalia Cidzikaitė
Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.
Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.
Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.
Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.
Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.
Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.
Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”