Tęsdami praėjusiais metais pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. Kovo 11-osios iš išeivijos grįžusius bei tebegrįžtančius pirmos ir vėlesnių kartų išeivius, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą ir gerovės kūrimą, pakalbinome verslininką, filantropą Rimtautą Vizgirdą.
P. Rimtautas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar sovietų okupacijos metais – 1985 m., vėliau šie vizitai dažnėjo, tačiau impulsą visam laikui persikelti gyventi į tėvynę suteikė Prezidentas Valdas Adamkus, pakvietęs užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tai ponas Rimtautas su žmona Birute ir padarė. Jau daugiau nei 20 metų jie yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalimi, praturtindami ją savo darbu, patirtimis ir naujomis iniciatyvomis.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu parengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Goda Žvirblytė.
I. Strumickienė: Gal galėtume pokalbį pradėti nuo klausimo apie Jūsų, Jūsų šeimos migracijos istoriją? Kada, kur ir kaip išvykote?
R. Vizgirda: Vieną 1944 metų dieną su šeima einant iš Katedros prie mūsų priėjo pažįstama saugumietėir pasakė tėvui[1]: „Profesoriau, ką Jūs čia darote? Raudonoji armija trylika kilometrų nuo Vilniaus!“. Mes su mama[2] greitai susipakavome daiktus, sėdome į specialų saugumiečių traukinį ir išvykome į Kauną. Tėvas išvyko kitą dieną, kadangi jam, kaip vyrui, neleido vykti su kartu mumis.
Iš Kauno važiavome karavanu automobiliais į Vieną. Su mumis vyko ir Mykolas Biržiška[3] ir daug į kitų. Mes buvome pasiruošę truputį pinigų, aukso, nes tuomet valiuota buvo beveik nieko verta. Vienoje gyvenome iki kol atėjo bolševikai. Tuomet traukėmės per Vokietiją, Daniją. Neišvengėme nei įtampos, nei bombardavimo. Kai karas pagaliau baigėsi, trumpam atsidūrėme Prancūzijoje.
Tėvas kartu su Vytautu Jonynu[4] buvo valdžios paprašyti prancūzų okupuotoje zonoje įsteigti Dailės akademiją[5]. Ten gyvenome šešerius metus iki kol prancūzai pasitraukė ir akademija buvo uždaryta. Toje akademijoje mokėsi ne tiek prancūzai, kiek lietuviai. Visi žymūs išeivijos menininkai – Kasiulis[6] ir kiti. O aš kartu su kitais 7 lietuviais lankėme prancūzišką mokyklą, dėl to dar ir dabar moku prancūzų kalbą.
Kiek Jums tada buvo metų?
Man buvo šešeri, kuomet išvykome iš Lietuvos.
Tai esate gimęs 1938 metais?
Taip.
Freiburgo dailės ir amatų mokykla savo veiklą baigė 1949 m. Kaip susiklostė Jūsų šeimos gyvenimas po jos uždarymo?
Dailės akademija užsidarė ir mes turėjome pasirinkimą grįžti į Prancūziją. Tėvas ten gavo labai aukšto lygio profesūrą, bet mama norėjo į Ameriką. Mama laimėjo šią kovą ir mes atsidūrėme Amerikoje, Bostone.
Toliau skaityti „Rimtautas Vizgirda: „Čia mūsų namai, mūsų šaknys“”