Žyma: Vincas Kudirka

Knyga apie Vincą Kudirką

Parengė Arida Riaubienė

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ teko peržiūrėti nemažai leidinių apie parodoje pristatomus kūrėjus. Įdomių faktografinių faktų apie tautos atgimimo žadintoją Vincą Kudirką pateikiama 1937 m. literato Juliaus Būtėno parengtoje ir išleistoje knygoje „Vincas Kudirka“[1].

 Juliaus Būtėno leidinio pasirodymas buvo svarbus tarpukario laikotarpio literatūrinio gyvenimo įvykis, apie knygą rašyta to meto periodinėje spaudoje. Keletą žinučių randame dienraštyje „Lietuvos žinios“ (1909–1940).

Atgimimo metais buvo išleistas papildytas ir pataisytas šios knygos variantas: Vincas Kudirka : biografinė apybraiža / Julius Būtėnas. Vilnius : Vyturys, 1988

 Pavyzdžiui, balandžio 3-osios dienos numeryje buvo rašoma: „Neseniai pasirodžiusia knygų rinkoje J. Būtėno knyga apie Vincą Kudirką skaitytojai rodo didelį susidomėjimą. Ypačiai patraukia  knygos išvaizda – nepaprastai originalus viršelis: juodame fone padidintas Kudirkos autografas; tekste daug įdomių fotografijų. Knyga kaštuoja Lt. 6“[2].

Kitame numeryje šios knygos populiarumas tuometinėje Lietuvoje aprašomas taip: „Iš provincijos žmonės siunčia į Kauną pažįstamiems laiškus, kad jiems nupirktų neseniai išėjusią iš spaudos Jul. Būtėno knygą „Vincas Kudirka“, nes tenai knygynuose negali gauti. Tai kondensuota didžio tautos vyro biografija, kurioje iškelta daug naujų faktų ir visa susisteminta, duota plati bibliografija, gausiai iliustruota. 200 psl. didelio formato, kaštuoja Lt. 6–“[3].

Toliau skaityti „Knyga apie Vincą Kudirką”

Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu

Paruošė Arida Riaubienė

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“, rasta vertingos informacijos, susijusios su Vinco Kudirkos muziejaus steigimu Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

Idėja atidaryti Kudirkos muziejų, to meto spaudoje vadintą Kudirkos spinta, gimė 1929 m. minint Didžiojo Varpininko 30-ąsias mirties metines. Lapkričio 14 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje  buvo užsiminta, „ […] kad gera būtų kokioj nors įstaigoj įtaisyti nors spintą, kur galima būtų pradėti V.  Kudirkos liekanos rinkti. Tai gal būtų V. Kudirkos muziejaus pradžia“[1]. Praėjus keletui dienų, Kazys Grinius „Lietuvos žinių“ vedamajame, pavadintame „Trisdešimt metų“, rašė, kad reikia „[…] padaryti V. Kudirkos spintą, kur galėtų būti sukrauta visa, kas V. Kudirkos  gyvenimą ir darbus liečia – užsilikę daikteliai, knygos, fotografijos, rankraščiai, muzikos instrumentai, atsišaukimai apie V. Kudirką ir jo gadynę, rašiniai bei spaudiniai, jo metams ir aplinkybėms priklausę atvaizdai ir kitoki dalykai “[2]. Straipsnyje buvo akcentuota tai, kad, nesaugant Kudirkos palikimo vienoje vietoje, jis „[…] išsisklaidys įvairiose rankose ir prapuls“[3]. Straipsnyje K. Grinius ne tik pabrėžė muziejaus įsteigimo svarbą, bet ir priminė „Lietuvos žinių“ skaitytojams, kas buvo padaryta įamžinant Kudirkos atminimą 1924 m., kai Lietuvoje buvo minimos 25-osios šio garbaus asmens mirties metinės. K. Grinius rašė, kad 1924 m. buvo išleistas jubiliejinis „Varpo“ numeris, Lietuvos švietimo V. Kudirkos draugija įsteigė V. Kudirkos liaudies universitetą, skaityta nemažai viešų paskaitų, varpininko vardu pavadintos miestų gatvės. Minint 30-ąsias Kudirkos mirties metines, buvo raginama neužmiršti kelių dalykų – kad „[…] V.  Kudirkos palikimai negulėtų mūsų tautai be naudos, kad jais galėtų naudotis kuo plačiausios mūsų minios“[4]. „Atmindami V. Kudirką, mes galėtume savo dvasią stiprinti ir visokioms egoistinėms pagundoms atsispirti“[5], – rašė K. Grinius. „Lietuvos žinių“ redakcija prie K. Griniaus straipsnio išspausdintame prieraše pastebėjo: „Bus menininkams užsakytas spintos projektas, kuriuo vadovaujantis bus padirbinta spinta, kad joje galėtų būti dedami V. Kudirkos palikimai“[6].

Toliau skaityti „Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu”