Oskaras Milašius –140-osios gimimo metinės

Prieš 140 metų, 1877 m. gegužės 28 d., Mogiliovo gubernijoje, Čerėjos dvare gimė lietuvių kilmės prancūzų poetas, filosofas–mistikas, Lietuvos diplomatas Oskaras Milašius.
1889 m. išvežtas mokytis į Paryžių. Sėkmingai baigęs licėjų, Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose Milašius studijavo žmonijos priešistorę, finikiečių ir asirų meną, hebrajų kalbą, rytų epigrafiją, skaitė prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų poetų eiles ir pats mėgino kurti. Be to, Milašius domėjosi kabala (mistine žydų tradicija), ėmė skaityti Bibliją. Daug dirbdamas tapo įvairiapusiu eruditu, intelektualiu mąstytoju, originalia kūrybinga asmenybe.
Savo tėvynei Oskaras Milašius sutiko padėti sunkiausiu momentu. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, bet ją buvo būtina patvirtinti, apginti. Poetas visad didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės, tad ne atsitiktinai 1919 m. oficialiai pasirinko lietuvio tapatybę. 1920 m. Prancūzijai pripažinus mūsų šalies nepriklausomybę, Milašius skiriamas Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų sąjungoje, nuo 1925 iki 1938 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybės patarėju Paryžiuje.
Ištrauka iš Vasario 16-osios akto signataro, diplomato, Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Klimo prisiminimų, saugomų Retų knygų ir rankraščių skyriaus Oskaro Milašiaus dokumentų fonde.
„Pirmą sykį su Milašiumi teko susitikti 1919 m. Paryžiuje, atvykus su Lietuvos delegacija į derybas dėl Taikos sutarties. Milašius jau prieš tai buvo apsisprendęs kaip lietuvis. Jo parašyta ir skaityta paskaita apie Lietuvos teisę į savarankiškumą sukėlė didelį bruzdesį Paryžiuje…buvo pasiūlyta Milašiui dirbti Lietuvos delegacijoje sekretoriumi. Milašius pasiūlymą iš karto priėmė. Būdamas Lietuvos delegacijos sekretoriumi jis tvarkė visus delegacijos raštus, darbavosi nuo ryto iki vakaro. Kovojant dėl Lietuvos valstybės pripažinimo jo darbas buvo labai svarbus ir reikšmingas.
Milašius buvo prancūzų labai vertinamas dėl daugelio kalbų mokėjimo: jis laisvai mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, italų, ispanų kalbas. Be to jis buvo senųjų Oriento kalbų žinovas, Bibliją skaitęs hebrajų kalba, gerai mokėjęs lotynų kalbą. Prancūzų kalbą mokėjo taip, kad patys prancūzai tuo stebėdavosi, žinodami, kad jis kitatautis.
Lietuvos delegacijai, maža teturėjusiai ryšių Paryžiuje, Milašius buvo lyg iš dangaus nukritęs lobis.
Iki 1925 m. jis buvo Lietuvos atstovas Prancūzijoje, o nuo 1925 m. dirbo Lietuvos atstovybėje kaip patarėjas. Būdamas puikus stilistas, greitos orientacijos ir aštraus proto žmogus, Milašius kartu turėjo retą sugebėjimą labai tiksliai ir sklandžiai formuluoti savo mintis visais klausimais. Tuo jis daug padėjo Lietuvos atstovybei, rengiant įvairius diplomatinius raštus, memorandumus, tvarkant politinius reikalus. Darbo krūvį, ypač pradžioje, Milašius turėjo didžiulį kartais jam tekdavo dirbti stačiai naktimis. Visą darbą, susijusį su Lietuvos delegacijos, o vėliau atstovybės reikalais Milašius atlikdavo labai tvarkingai ir punktualiai – nebuvo atvejo, kad bent kiek pavėluotų atlikti kurį nors vertimą. Šiuo atžvilgiu jis buvo net pedantiškai kruopštus. Vėliau man sykį teko kalbėtis su vienu prancūzų užsienio reikalų ministerijos tarnautoju, kuris pasakojo, kaip jie visi stebėdavosi iš Lietuvos atstovybės gaunama korespondencija. „Niekas tokiu puikiu stiliumi nerašydavo tokių dalykų, – kalbėjo jis. – Ilgai sukom galvas, kas tai per Lietuva, kuri šitokia kalba rašo net paprasčiausius laiškus. Tik kai sužinojom apie Milašių, viskas paaiškėjo. Jo rašytuose ir redaguotuose raštuose, notose, memorandumuose viskas labai stilinga ir kartu preciziška“.
Milašius apsisprendė kaip lietuvis dar nemokėdamas lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą jis išmoko dirbdamas atstovybėje…Pats save Milašius laikė lietuviu. Išmokęs skaityti lietuviškai, vertė į prancūzų kalbą ne tik politinius raštus, bet ir lietuvių liaudies dainas, pasakas. Nors lietuviškai pats nekalbėdavo, bet suprato. Lenkiškai kalbėti su lietuviais vengė…Į Lietuvą Milašius buvo atvykęs 1922 m. vasarą. Čia jis prabuvo ilgesnį laiką susipažino su krašto gamta ir gyvenimu. Būdamas Lietuvoje, jis aplankė savo protėvių gyventas vietas Labunavoje, Kėdainių apskrityje. Iš ten, jo liudijimu, yra kilę Milašiai…
Paskutiniais metais, būdamas pasiuntinybėje daugiausiai domėjosi filosofiniais klausimais. Pabrėždavo, kad tuo pat metu ar net anksčiau už Enšteiną yra atradęs reliatyvumo teoriją. Labiausiai jį jaudino ir nervino artėjančios katastrofos nujautimas, kurį stengėsi išreikšti, išaiškinti…
Jis tikėjo, kad Dievas yra meilė, ir meilėj glūdi paslaptis visos gyvybės, progreso ir evoliucijos…“ (LNMMB RKRS F54-16).

Milašius išvertė į prancūzų kalbą ir išleido visą pluoštą lietuvių liaudies dainų ir du lietuvių pasakų rinkinius, iš kurių iki šiolei prancūzų vaikai pažįsta Lietuvą. Pasak prancūzų tyrinėtojų, rinkinyje Senosios Lietuvos pasakos ir legendos Milašius atskleidė slaptus ryšius, jungiančius abi jo tėvynes – Lietuvą ir Prancūziją.

Oskaras Milašius, Senosios Lietuvos pasakos ir legendos. 1930 m.