Aptiktas seniausias įvardytas Lietuvos superekslibrisas

Vykdant fondų liustraciją Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, buvo aptikti trys mokslininkams iki šiol nežinomi egzemplioriai su XVI amžiaus Lietuvos superekslibrisais. Vienas iš jų – knyga iš Vilniaus vyskupo Pauliaus Algimanto Alšėniškio asmeninės bibliotekos.
Paulius Algimantas Alšėniškis (apie 1492 Alšėnai–1555 Vilnius) buvo paskutinis Lietuvos didikų Alšėniškių giminės – vienos turtingiausių ir įtakingiausių giminių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – vyriškos lyties atstovas ir labiausiai iš visų ją išgarsino. Būdamas vienas iš geriausiai išsilavinusių to meto žmonių, Vilniaus vyskupas turėjo nemažą asmeninę biblioteką, tačiau, kam ji atiteko, buvo neaišku. Iki šiol Lietuvos ir Lenkijos istorikams buvo žinomos tik dvi knygos iš asmeninės jo bibliotekos. Trečioji knyga neseniai aptikta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus XVI amžiaus knygų fonde. Tai 1539 m. Bazelio leidimo Jono Auksaburnio Raštų ketvirtas tomas, kuris po vyskupo mirties pateko į Vilniaus jėzuitų kolegijos biblioteką. Uždarius Vilniaus universitetą 1832 m. knyga pateko į Vilniaus Visų Šventųjų senosios regulos karmelitų vienuolyną, o po vienuolyno uždarymo – į Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos biblioteką, kurioje išbuvo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1945 m. vietoj buvusios kunigų seminarijos įsikūrė Lietuvos knygų rūmai, o nuo 1992 m. jų funkcijas perėmė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras. 2000 m. gruodžio pabaigoje iš šio centro į tuometį Senų ir retų knygų skyrių kartu su kitais XVI a. leidiniais buvo perduotas ketvirtas Jono Auksaburnio Raštų tomas iš asmeninės Pauliaus Alšėniškio knygų kolekcijos.
Pirminę knygos priklausomybę Pauliui Alšėniškiui rodo du nuosavybės ženklai: protoekslibrisas ir superekslibrisas. Protoekslibrise antraštinio lapo apačioje herbo skyde vaizduojamas hipocentauras, virš jo – Alšėniškio insignijos, simbolizuojančios jo dvasinę (mitra ir pastoralas) ir pasaulietinę (kardas) veiklą, viršuje monograma: P.E.V.D.O. (Paulus Episcopus Vilnensis Dux Olschanensis), apačioje data: 1542. Lietuvos knygotyrininkams šis protoekslibrisas iki šiol buvo nežinomas. Tai vienas seniausių Lietuvos protoekslibrisų.
Knygos viršutinio kietviršio viršuje įspausta: QVARTVS TOMVS, apačioje – įrišimo data: MDXXXXII (1542), veidrodžio centre – atskiru įspaudu Pauliaus Alšėniškio superekslibrisas. Jame vaizduojamas Alšėniškio keturių dalių herbas su vyskupo insignijomis virš jo, herbo skydo šonuose – superekslibriso data: 15-33, apvaliame dvigubame rėmelyje įrašas ratu: PAVLVS D[EI] G[RATIA] EP[ISCOP]VS VILNEN[SIS] DVX OLSCHANENSIS (Paulius Dievo malone Vilniaus vyskupas Alšėnų kunigaikštis). Sudėtinio herbo pagrindiniame lauke, viršutiniame dešiniajame, vaizduojamas Pauliaus Alšėniškio tėviškasis herbas (Hipocentauras), apatiniame kairiajame – motinos Sofijos Sudimantaitės herbas (Trimitai), apatiniame dešiniajame – senelės iš motinos pusės Jadvygos Manvydaitės herbas (Leliva), o viršutiniame kairiajame – Lietuvos Vytis – senelės iš tėvo pusės Julianos nežinomos kilmės, greičiausiai iš Slucko kunigaikščių Olelkaičių giminės. Šis herbo variantas iki šiol buvo nežinomas.
Pagal plokštelės išraižymo datą aptariamas superekslibrisas datuojamas 1533 m., pagal knygos įrišimą – 1542 m., ir jame tiksliai nurodytas savininko vardas, todėl Pauliaus Alšėniškio superekslibrisą reikėtų laikyti seniausiu įvardytu Lietuvos superekslibrisu.

Parengta pagal LNMMB IIFVC Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausiosios bibliografės Jadvygos Misiūnienės straipsnį