Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Tyrimai ir tyrėjai

Požiūris į emigraciją lietuvių ir žydų tarpukario periodikoje ir literatūroje

Požiūris į emigraciją lietuvių ir žydų tarpukario periodikoje ir literatūroje

XX a. pradžia žymi naują istorijos etapą tiek lietuviams, tiek žydams: abi tautos išsivadavusios iš carinės Rusijos imperijos gniaužtų, pirmaisiais nepriklausomybės metais visų pirma sprendė valstybės atkuriamuosius darbus. Tai buvo bene stipriausias ir labiausiai vienijantis abi tautas vyksmas. Visgi atsineštos savos patirtys sąlygojo skirtingą savęs suvokimą/suradimą bendroje naujos valstybės erdvėje, taip pat išreiškiamus jausmus šiam kraštui.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Carinės Rusijos vykdytas masinis žydų ištrėmimas (žydų kolektyvinėje atmintyje įvardintas kaip geyresh) iš Lietuvos teritorijos į Rusijos gilumą ir jų sugrįžimas jau į naują, 1918 metais susikūrusią Lietuvos valstybę, kuri liko be Vilniaus krašto, galima apibūdinti ne tik kaip ekonominę – žydai grįžę iš tremties rado jau užimtus ar sunaikintus buvusius namus, prarado verslą, bet ir kultūrinę traumą – Vilniaus krašto netekimas – Šiaurės Jeruzalės, kurioje telkėsi žydų kultūra.

Ši kolektyvinė žydų trauma ir sugrįžimas, savęs ieškojimas naujoje valstybėje gerai atsiskleidžia žydų leidėjo Chaimo Rafalovičiaus straipsnyje: „Žydų bendruomenė Kauno Lietuvoje yra sena – nauja, sena – šimtų metų senumo, kiek žydai čia gyvena; nauja – 1915 m. tremtis viską sugriovė ir, grįžus atgal, viską reikėjo imtis statyti iš naujo.“ Kaunas patapęs laikinąją Lietuvos sostine turėjo tapti naujuoju žydų kultūriniu centru, tačiau tam tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių nebuvo.

muzikos vaikų klasė. music class at a kindergarden maintained by the society to support the poor Jewish Chilks, Kaunas, 1930 YIVO

Muzikos klasė vaikų darželyje remta visuomenės, kuri buvo įkūrusi fondą remti vargšus žydų vaikus, 1930, YIVO

Tuo tarpu lietuviams išsivadavimas iš Carinės Rusijos imperijos gniaužtų, tapimas dominuojančiu etnosu, suponavo dvasinį/moralinį pakilimą. Tai jautė ir jų kaimynai – žydai: „Mums čia trūksta tinkamo įkvėpimo, jaunos kūrybinės jėgos, reikiamos energijos ir drąsos, nes juk nesame čia lyg vakar gimę, nesame tauta, išgyvenanti savo pavasario laikotarpį, kaip mūsų kaimynai – šeimininkai.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyvavusi žydų tautinė autonomija (1920 – 1924 m.) bei per tą laiką pradėję veikti visi iš esmės valstybės sankcionuoti žydų savivaldos organai rodo žydų ir lietuvių dėtas pastangas bendradarbiauti ir tai buvo vienas pagrindinių stimulų žydų bendruomenei. Visgi šiam istoriografijoje dažnai vadinamam žydų aukso amžiui pasibaigus, didžiausios ir skaitlingiausios Lietuvos mažumos lūkesčiai liko nepateisinti.

XX a. per. susiklostę istoriniai, ekonominiai bei socialiniai įvykiai keitė ne tik Lietuvoje gyvenusių įvairių bendruomenių gyvenimo būdą, tradicijas ar vertybines sistemas, bet ir emigracijos vyksmą. Emigracijos priežastys buvo įvairios: žydai emigravo  dėl:

  • Ekonominių pokario sunkumų;
  • Nestabilios politinės situacijos (Autonomijos praradimas);
  • Konflikto su Lenkija išdava – Vilniaus krašto netekimas; „Mes kuriame vienatvėje, atplėšti nuo menininkų kolektyvo, kuriame ir vos judame, silpni, kaip nuo kūno atskirta galūnė“;
  • Sunkios grįžtančių iš trėmimo reintegracijos;
  • Prasidėjusio sionizmo – siekio suvienyti žydų tautą.

Tuo tarpu lietuvių emigracijos priežastys daugiausia buvo ekonominės ir politinės: vieni konfliktavo su caro valdžia, antri vengė stoti į rusų kariuomenę, treti ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų. Skaičiuojama, kad per penkiolika metų, nuo 1899 iki 1914, į Ameriką išvažiavo daugiau kaip ketvirtis milijono lietuvių. Pagrindinės imigrantų kolonijos buvo Bostone, Niujorke, Filadelfijoje, Baltimorėje, Klivlende, Detroite ir Čikagoje. Emigracija šiek tiek sumažėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais, nuo 1918 iki 1920 m., bet užstrigusi efektyvi žemės reforma vėl paaštrino ekonominę situaciją ir nuo 1920 m. jaučiamas emigracijos bangos didėjimas.

Modernios tautos kūrimas reikalavo atsisakyti romantinių idealų, tai turėjo būti suvokta kaip  socialinė kultūrinė savikritika, būtent to ir ėmėsi XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių inteligentija: Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, Žemaitė ir kt. Lietuvių vertybinės etnokultūrinės šaknys buvo kalba, papročiai, tikėjimas, pasaulėjauta, etnoso ir valstybingumo istorija, gimtas kaimas – sodžius. Žemaitė 1916 m. atvykusi į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti, prieš sugrįžtant į Lietuvą – 1921 m., rašė:

Be pavadinimo

Žydų – štetlas, su gerai pažįstamu turgumi, sinagoga, jidiš kalba (mame-lošn), šabas, Tora, rabinas. Būtent XX a. pr. suklesti jidiš kalba: gimtoji kalba, paveldėta iš motinos lūpų, pradėta vertinti kaip vienas iš esmingiausių žmogaus identiteto bruožų, neatsiejamas nuo kultūros. Ne maža dalis kūrėjų, iki tol rašiusių hebrajų kalba, pradėjo kurti savo gimtąją – jidiš – kalba. Dovidas Einhornas – garsus jidiš poetas, teigė, kad gimtoji kalba jam buvo vienas iš svarbiausių tapatybės požymių: „Būsite vientisas žmogus su savo gimtąją kalba ir su savo kultūra, kurią jau turit. Niekas neuždarys šio lango, jei dainuosite lopšinę, kurią jums dainuodavo mama“.

Lingvistiniu požiūriu lietuviams ir žydams žodis „emigracija“ turi skirtingą gylį, jei emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių: emigracija, išeivija, egzilis, diaspora, jidiš kalba yra tik vienas atitikmuo – „emigratsye“. Tai rodo abiejų tautų skirtingas istorines patirtis, lietuvių sėslumas jaučiamas net ir šiandien, tuo tarpu žydai buvo priversti dėl istorinių aplinkybių nuolat migruoti iš vienos vietos į kitą, todėl ir pats žodis nėra tiek sureikšminamas.

XX a. pr. lietuvių literatūroje matosi stiprus tautiškumas, sakralizuota agrarinė kultūra, žmogus save tapatina su gimtuoju sodžiumi: „Jonas visai pritarė dabar, kad tikrai būtų gerai, kad Ameriką žemė prarytų, nereiktų ten eiti, mesti savo kiemo, sodelių… Pirma jam nė galvon netopterdavo, kad jie galima mylėti. Dabar gi buvo visko gaila, net tų pagriuvusių tvartų, net mėšlyno…“ (Iš V. Krėvės apysakos Vis toji Amerika, kad ji pražūtų).

Žydų kūrybai būdinga literatūrinė eseistika, palikto krašto kraštovaizdžio aprašymas, vietos istorinės atminties, kultūrinio pamato, gyventojų tipažų reprezentacijos. Dovido Einhorno 1916 metais išleista knygelė vaikams „A mames treren“ [liet. Motinos ašaros] pasakojimas prasideda taip: „Prieš šimtą metų Lietuvos žemėje gyveno puikus karalius, kuris valdė ištisus miestus ir kaimelius. Jo laukai buvo derlingiausi krašte, miškai – didžiausi, upės – plačiausios.“ Knygelė yra su iliustracijomis ir vienoje iš jų galima įžvelgti Gedimino bokšto leitmotyvą.

Tarpukario jidiš literatūros reiškinys tėra labai nedidelė ne tik daugiakultūrinio, bet ir žydiškosios kultūros dalis, ją tarsi įrėmina du trauminiai įvykiai: 1915 m. žydų išvarymas ir holokaustas. Lietuviai pirmą skaudžią  kultūrinę trauminę patirtį gavo jau po II pasaulinio karo, kada į užsienį pasitraukė ne maža dalis inteligentijos, būtent tada į emigraciją buvo pradėta žiūrėti kaip iš trauminės perspektyvos. Tarpukario laikotarpiu lietuvių kūriniai, kuriuose bent menka dalimi minima emigracija iš ties skurdi: Antano Vienuolio apsakymas „Paskenduolė“, Vinco Krėvės „Vis toji Amerika, kad ji pražūtų“, Lazdynų Pelėdos – „Klajūnas“, „Vanka“ ir keletas kitų. Tačiau šiuose kūriniuose emigracija neužima pagrindinio vaidmens. Kiek ankščiau, 1908 metais J. Šliburis išleido apsakymą skirtą būtent emigracijos tematikai: „Emigracija: iš darbininkų gyvenimo paveikslėlis“, siužetą būtų galima sudėlioti taip:

  • Motina apverkia išvažiuojantį sūnų: „Aš tavęs, vaikuti, verksiu, verksiu ir verksiu, kol mano akis žemėmis apibers, jeigu tu išeisi į Ameriką
  • Kuriamas ir jaučiamas kaltės jausmas, paliekant senus tėvus: „Tėvas senatvėje gailėjosi savo Motiejaus, nes jaunesni broliai buvo da nedideli, o Motėjus jau galėjo arti ir sieną pjauti.
  • Nutrūkusi tyra meilė, užsimezgusi sodžiuje ir kelionės metu surasta nauja: „Ji šale sėdėdama padėjo Motėjui ranką ant peties ir jautė… jautė beėsanti vermėse begalinės meilės; jiems tas laikas buvo laimingas…
  • Viena iš emigravimo priežasčių tuo metu buvo – bėgimas nuo paėmimo į caro kariuomenę: „Jeigu eitum kariautų už prispaudėją, sloginantį mųsų brangią tėvynę, tai tikrai daugiau nenorėčiau tąvęs atsiminti.
  • Labai simboliškai aprašomas Lietuvos gamtos vaizdas.
  • Kolektyvinės tapatybės konstravimas: mes ir jie. Aprašomoje istorijoje žydai padeda pereiti sieną, pas žydą apsistojama, kelionės metu sutikti žydai vaizduojami su neigiamu atspalviu, priešiškai: „noriu jus pabučiuoti, ale tie prakeikti žydai mato.

Nors ši apysaka skirta emigracijos tematikai, tačiau nėra rašoma, kaip jaučiasi žmogus, kuris emigruoja, konstruojamas mažo sodžiaus su paliktais tėvais vaizdinys.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kiekviena visuomenės grupė turėjo teisę laisvai ir nevaržomai reikšti savo nuomonę, todėl šiuo laikotarpiu matomas tiek lietuviškosios, tiek žydiškosios spaudos suklestėjimas, kai sparčiai ėmė steigtis nauji dienraščiai, savaitraščiai, laikraščiai, žurnalai, kartu pastebimai didėjo ir jų svarba Lietuvos gyvenime. Aptariant periodiką, svarbu pažymėti, jog ji, kurdama ir kartodama tam tikrus retorinius vertinamuosius stereotipus, kreipia visuomenės nuomonę tam tikra linkme. Tad šiuo atveju emigracijos statistinius rodiklius, kurie buvo nuolat aprašomi tiek lietuvių, tiek žydų spaudoje paliksime šone.

Lietuviškuose laikraščiuose galima aptikti nemažai trumpų pasakojimų, kuriuose neigiamai vaizduojamas žydas, padedantis lietuviams emigruoti, pavyzdžiui Tautos ryte išspausdintas pasakojimas „Per rubežių“: „Lietuviams sunku buvo gyventi savo tėvynėje, nes rusų valdžia juos labai spaudė. Bet dar buvo jiems sunkiau iš Lietuvos išvažiuoti. Vis-gi lietuviai šimtais, tūkstančiais važiavo į Ameriką. Visą biznį varė žydai-agentai. Jie susikraudavo sau į kešenių vargšų žmogelių pinigus.“ Tokie ir panašūs vaizdiniai nuolat pasirodydavo lietuviškoje spaudoje, klestėjo žydo – besipelnančio iš lietuvio stereotipas. Tarpukario Lietuvoje leista periodika buvo pagrindinė to meto visuomenės informavimo priemonė, tad savaime suprantama, kad jos įtaka buvusi didžiulė, pasirodantys tokie pasakojimai, kurie vaizduoja žydą neigiamai, formavo atitinkamai skaitytojų nuomonę. Lietuviams palikti savo gimtą žemę – sodžių buvo sunku, o dar juos vis taikėsi apgauti žydai.

Kita tema, kuri vis pasirodydavo lietuviškoje spaudoje, tai kolonizacijos klausimas, remiantis savotišku vyriausiuoju kolonizacijos ideologu Kauno universiteto geografijos prof. K. Pakštu, pavyzdžiui, 1934 metais išėjo straipsnis „Kur dėsim prieaugį?: „susidursim su gyventojų pertekliaus klausimu. Taigi, reiktų išanksto rūpintis kur būtų geriausia įsigyti savas kolonijas ir sudaryti visai kultūringas padorias sąlygas svetur reikalingiems darbą surasti.“ Nuolat buvo pabrėžiama, kad kitos šalys jau seniai vykdo kolonizaciją, kaip antai Anglija, todėl lietuviai ir turi apie tai galvoti ir kuo greičiau. Be abejonės prie tokių pamąstymų daugiausia prisidėjo tautos – šeimininkės statusas.

Žydų periodiniuose leidiniuose ypač nuo 1936 pradeda daugėti straipsnių, kuriuose aptariamas sionizmas: „cionizmas nėra saujelės idealistų svajonė, o sudaro galingą žydų liaudies sąjūdį, kurio tikslas – sukurti po dviejų tūkstančių metų vergijos savo protėvių žemėje žydų tautinę tėvynę.“. Aišku tai sąlygojo ir bendra politinė padėtis Europoje. Žydai leido 1922 – 1923 metais ir savaitinį laikraštį – „Der emigrant“ [liet. Emigrantas]. Buvo nuolat informuojama ne tik apie žydų emigraciją pasitelkiant statistika, bet ir buvo būdinga straipsnių gausa apie jau emigravusius žydus, jų padėtį, patirtis.

20170503_100103

Grupė žydų emigruojančių į JAV iš Rusijos, Der emigrant, 1922 m.

Apibendrinant, skirtingą žydų ir lietuvių literatūroje ir spaudoje požiūrį į emigraciją lėmė istorinė patirtis, kuri abiem tautoms buvo nevienalytė. Lietuvių rašytojai ilgą laiką emigracijai iš viso neteikė itin didelio dėmesio, išsivadavę iš carinės Rusijos imperijos ir sukūrę savo valstybę suaktualinta buvo kalba, papročiai, tikėjimas. Tuo tarpu žydai grįžę iš tremties ir radę naujus „šeimininkus“ turėjo ne tik atsigauti ekonomiškai, kultūros plotmėje taip pat turėjo dirbti nuo pradžių, emigravę žydų rašytojai su nostalgija prisimindavo laukus, štetlą, gerai pažįstamą savąją erdvę. Be to aštrėjanti politinė situacija Europoje, vis stipriau įsigalinti sionizmo idėja, ekonominės išdavos lėmė spartesnį emigracijos vyksmą.

LITERATŪRA:

Kur dėsim prieaugį// A.B.C., 1934-06-07

Palestina, žydai ir arabai// Apžvalga, 1936 05 03

Per rubežių// Tautos rytas, 1918, nr. 11

David Eynhorn. Palestine odes biro-bidzshan? Menakhem Mendel un Tevje der milkhiker, Pariz, 21 June 1935

Krėvė. Vis toji Amerika, kad ji pražūtų// raštai, II tomas, 1922, Vilnius

Šliburis. „Emigracija: iš darbininkų gyvenimo paveikslėlis, 1908, Brooklyn

Akvilė Grigoravičiūtė. Jidiš literatūra tarpukario Lietuvoje (1918-1940): savasties paieškos// Colloquia, Nr. 29, Vilnius, 2012

Lietuviškumo ribos: tautinių vertybių kaita XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios lietuvių (e)migrantų autorių literatūroje, sud. V. Balsevičiūtė-Šlekienė, V. Juknaitė, Ž. Kolevinskienė ir kt., Vilnius, 2013

Dalia Noreikaitė Kučėnas. Žemaitė Amerikoje, Chicago, Illinois, 1994

Parengė Kristina Dūdaitė

Parašykite komentarą