Viena knyga – ne viena istorija

Minint atkurtos Lietuvos 100-metį, atrodo, dar aktualiau tampa pabrėžtinai pažymėti, kaip Tarpukario Lietuvos žydai prisidėjo prie valstybės kūrimo darbų. Tarsi tai būtų kažkas išskirtinio ar nenatūralaus. Mano nuomone, būtent toks interpretavimas veda prie „mes“ ir „jie“ išskyrimo. Jei jau gyveni tam tikroje šalyje, tai, matyt, ir prisidedi prie tos šalies kultūrinio, ekonominio, politinio, socialinio, galų gale – demografinio vyksmo. Taigi ši detektyvinė istorija (kurioje kriminalo kaip ir nėra) yra apie tai, kaip viena knyga gali atverti prieš mūsų akis ištiso pasaulio vaizdinį.

                   Ne, ne, pajuokavau, kriminalas yra!

 

Kaip atradau „Kelionės pabaigą“?

Dažnai sulaukiu klausimų, ką veikiu su knygomis jidiš kalba. Atsakau įvairiai, pagal vietą ir aplinkybes: tyrinėju, aprašau jas, kuriu metaduomenis arba, kaip pridera gerbiamai bibliotekininkei, skaitau.

 

Prieš kuriant metaduomenis jidiš kalba parašytoms knygoms, visada jas perverčiu, nes gana dažnai randu įvairiausių įdomybių: piešinukų, užrašų, antspaudų ir panašiai.

Šįkart į mano rankas pakliuvusi knyga buvo visai niekuo neįdomi, nė vieno brūkštelėjimo!

 

Antraštiniame lape perskaičiau autoriaus vardą ir knygos pavadinimą: R. K. Šerif, „Sof fun vanderung“, išleista 1930 metais Vilniuje, Boriso Kleckino leidykloje. Pats įdomumas prasidėjo, kai šio autoriaus neradau vardų duomenų bazėje. Aišku, pats žodis „šerifas“ man labiau asocijavosi su Holivudiniais vesternais, bet savo samprotavimus palikau šone ir pasitelkiau į pagalbą google.

*************************************************************************************

Borisas Kleckinas – tarpukario Don Kichotas. Plačiau apie jį galite paskaityti čia

*************************************************************************************

Skaičiau skaičiau ir nusprendžiau, kad gal visai neblogai būtų ir su kitais pasidalinti naujomis žiniomis apie iki tol negirdėtą autorių, vieną garsiausių anglų dramaturgų.

Ką sužinojau?

1896 metų birželio 6 dieną Hampton Wich kaime, Middlesexo grafystėje, Anglijoje, gimė Robertas Cedricas Sherriffas – vienas garsiausių anglų dramaturgų (mirė 1975 m.).

 

*************************************************************************************

Hampton Wick – kaimas įsikūręs Middlesexo grafystėje netoli Londono prie Temzės upės, iš vieno šono ribojamas Bušo parko – vieno iš karališkųjų parkų. XIX – XX amžiuje pagrindinis ekonominis variklis šiame kaime – geležinkelio jungtis su Londonu.

*************************************************************************************

Apie Roberto C. Sherriffo vaikystę beveik nieko nežinoma. 1968 m. autorius išleidžia savo autobiografinę knygą „Nepagrindinė aktorė“ (org. „No Leading Lady“):

„Išskyrus pavienius faktus apie tai, kad yra baigęs „Grammar School“, ir nuotrupas apie ankstyvoje vaikystėje patirtus sunkius momentus, daugiau nieko autorius nepapasakoja: nei kur gimė, nei kaip augo. Savo autobiografijos knygoje nuo skaitytojo laikosi per atstumą, tačiau aiškiai juntama, kad jo gyvenime buvo itin reikšmingas motinos vaidmuo. Jie buvo neatsiejami iki pat jos mirties. Tėvas beveik neminimas.“

Rodney Ackland. Mumchance//The Spectator, 1968 08 16, p. 14-15

*************************************************************************************

Robertas Cedricas Sherriffas niekad nevedė, iki motinos mirties visada gyveno su ja.

*************************************************************************************

Roberto Cedrico Sherriffo šeima:

 

 

1905 – 1913 metais Robertas mokėsi Kingstono Grammar School.

*************************************************************************************

Kingstono Grammar School – įkurta 1561 metais, nors jos šaknys siekia XIII amžių.

*************************************************************************************

Dabar ši mokykla atrodo taip:

 

Baigęs mokyklą, nuo 1914 metų dirbo draudimo kompanijoje „Sun Insurance Company“ Londone.

*************************************************************************************

Sun Insurance Company –1865 metais Kanadoje įkurta finansinių paslaugų įmonė, geriausiai žinoma pasaulyje kaip gyvybės draudimo kompanija. Yra viena iš didžiausių ir seniausių pasaulyje gyvybės draudimo įmonių. 

*************************************************************************************

I pasaulinio karo metu tarnavo 9-ojo Rytų Surrey batalione, 1917 metais Belgijoje ties Ypres buvo smarkiai sužeistas.

Visas judėjimas vyko sausuma, tamsi naktis ir kliūtys mus lėtino. Vykstant į palaikymo liniją mus užklupo liūtis, ir nors prieš mus buvo nusidriekusi tankmė su žuvusiais ir sužeistaisiais, mūsų tas nesustabdė. (ištrauka iš R. C. Sherriffo dienoraščio).

 

Sugrįžęs į civilinį gyvenimą, 1918 – 1928 metais, ir vėl dirbo toje pačioje draudimo kompanijoje Londone („Sun Insurance Company“), 1931-1934 metais studijavo Oksfordo universitete.

Po karo pradėjo rašyti, įsitraukė į įvairius rašytojų susibūrimus. 1928 metais labiausiai išgarsėjo parašęs pjesę „Kelionės pabaiga“ (orig. „Journey‘s End“), kurioje aprašė savo karo potyrius. Pjesė buvo puikiai sutikta kritikų už realistinį karo atvaizdavimą:

„tai serija beveik nesusijusių scenų, kurias sunku interpretuoti, lyg viskas vyktų tikrame gyvenime. Didžiausia šios pjesės stiprybė yra ne karo drama, bet banali tikrovė, kaip vyrai, įstrigę bunkeriuose, stengiasi išgyventi.“ (The Times, 1929 m.).

 

*************************************************************************************

„Jie buvo paprasti, neklausiantys, kodėl jie, vyrai, kurie kovėsi kare, nes tai atrodė esantis vienintelis teisingas ir tinkamas dalykas. Kažkas turi kautis, ir jie turėjo priimti šią nelaimę ir kančią.“ (Martin Blocksidge, Journey‘s End // First World War Bookmarks, № 2, 2013)

*************************************************************************************

Nepraėjus nei metams nuo jos pasirodymo, 1928 m., gruodžio 9 dieną, pjesė buvo pastatyta Appollo teatre.

Šiame pirmajame pastatyme vaidino tokie aktoriai kaip:

Anglų dramaturgas Charlesas Bennetas 1927 metais susitikęs su Olivieriu apie jį yra pasakęs: „Laurence Olivier galėjo kalbėti Viljamo Šekspyro eilutėmis taip natūraliai, tarsi jomis būtų galvojęs.“

Spektaklio „Kelionės pabaiga“ afiša, 1929 m., Prince of Wales teatras, Londonas.

„Kelionės pabaiga“ buvo pirmoji pjesė, kuri be pagražinimų atpasakojo karių gyvenimą Flandrijos purvynuose I pasaulinio karo metu. Iki tol Anglijos visuomenė visiškai neįsivaizdavo karių gyvenimo sąlygų, kaip jie kovėsi ir ką jie veikė tranšėjose. Kariai atpažino save, moterys – savo sūnus, vyrus, brolius, kurių daugybė nesugrįžo. Būtent dėl tokio realizmo ši pjesė labai išpopuliarėjo ne tik Anglijoje, bet ir Amerikoje. Vien teatre „West End of London“ buvo pastatyta beveik 600 šios pjesės vaidinimų.

Gan greitai pjesė sulaukė ir kino pramonės dėmesio, šiais metais buvo išleista jau 5-oji šio filmo versija, iki tol žinomiausia buvo sukurta 1930 metais.

2018 m. vasario mėnesį pasirodęs filmas „Kelionės pabaiga“, režisuotas Saulo Dibbo, sulaukė gero kritikų įvertinimo. Pats režisierius, paklaustas, kodėl nusprendė šią pjesę perkelti į ekraną,  atsakė: „Kai perskaičiau scenarijų, supratau, kad jis turi neįtikėtiną tiesos atvaizdavimą. Jei to jis [Sherriffas] norėjo, jam pavyko tai pasiekti. Asmeniškai manau, kad jis itin sąžiningai, teisingai ir humaniškai aprašė žmonių patirtis“.

Ali Chappell, TIFF 2017 interview Journey‘s End Director Saul Dibb

 

2018 metų Saulo Dibbo filmas „Journey‘s End“

 

 

The Times šį filmą įvertino puikiai:

„Ši gąsdinanti tragedija tapo artima ir žinoma kartų kartoms ir suvaidinta tūkstančiuose moksleivių dramos būrelių. Naujausia filmo versija yra didelė Saulo Dibbo sekmė, istorija vėl atrodo kaip nauja, žmogiškesnė ir labiau bauginanti nei matėme iki šiol.“ [2018, vasaris]

Mano patyrimai ir pamąstymai

Pirmą kartą bežiūrint užmigau, nes pradžia jau labai vangi. Nors filmas truko viso labo 108 minutes, bet lyg ir norėjosi didesnio tempo, veiksmo.

Antrasis bandymas pažiūrėti filmą buvo sėkmingesnis. Apie jį susidariau nevienareikšmę nuomonę: negalėčiau sakyti, kad filmas nepatiko, bet nelabai jį ir rekomenduočiau. Galbūt mane per stipriai paveikė E. M. Remarkas, nes lyginant su pastarojo romanais, filme nepajutau tokios jau kaustančios tragedijos. Na taip, pats karas – tragedija. Bet… Galbūt esu perdėta romantikė, o kur gi dingo meilė? Visgi manau, kad svarbiausioji priežastis, kodėl man filmas nepasirodė toks stulbinamai įdomus – tai, kad nesu britė, tai ne mano šalies istorija ir filmas susuktas ne holivudiniu principu: įvykis, meilė, grėsmė, pabaiga, gera arba liūdna, priklausomai nuo siužeto arba režisieriaus įgeidžių.

Bet grįžkime prie knygos, kuriai kūriau metaduomenis. Ką ji man atskleidė? Tarpukario Vilniuje veikusios žydų leidyklos buvo tokios stiprios, kad viso labo po poros metų nuo pjesės pasirodymo, sugebėjo ne tik ją išversti į jidiš kalbą, bet ir išleisti. Šitaip Lietuva įsirašo sau aukštą balą už pažangią kultūrinę šalies raišką.

Iki šiol šios pjesės vertimo į lietuvių kalbą nėra, anglų kalba Lietuvoje turim tik 2 egzempliorius: vienas tūno Panevėžyje, kitas – Tauragėje. Na, o dar tris šios pjesės variantus saugo Nacionalinė biblioteka ir jie visi yra jidiš kalba. Jei ir jūs norėtumėte paskaityti šią pjesę, galite ją gauti Judaikos tyrimų centre arba, jei neskaitote jidiš kalba, kreiptis į Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešąją biblioteką, kurią iš Vilniaus apytikriai pasieksite:

Automobiliu per 1 val. 34 min;

Pėsčiomis per 30 val.;

Autobusu per 3 val.

 

Arba galite aplankyti Tauragės savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešąją biblioteką:

Automobiliu per 2 val. 30 min;

Pėsčiomis per 47 val.;

Autobusu per 4-5 val.

Aš pasirinkau paprastesnį variantą – susimokėjau 8,49 Eur ir perskaičiau ją per „google play“. Nežinau, kodėl ši pjesė nebuvo išversta į lietuvių kalbą, bet suprantu: turiu pripažinti, kad pats istorijos rinkimo momentas buvo žymiai įdomesnis nei pjesės skaitymas.

 

Tekstą parengė Kristina Dūdaitė

Vizualą sukūrė Miglė Anušauskaitė