Jidiš Paryžiuje

Šią vasarą Miglė Anušauskaitė iš Judaikos tyrimų centro dalyvavo trijų savaičių trukmės jidiš kalbos kursuose Paryžiuje: www.yiddishparis.com. Kviečiame paskaityti jos įspūdžius, pailiustruotus kursų metu pieštais komiksais (anglų, prancūzų ir jidiš kalbomis).

Besiruošdama į Paryžių, įsivaizdavau, kaip atsikeliu, išeinu į paskaitas, o pakeliui dar sustoju pasėdėti kavinukėje ir pusryčiaudama pabaigiu namų darbus. Netrukus po atvažiavimo supratau, kokia liguistai iškreipta buvo ši mano fantazija, nes Paryžiuje viskas brangu ir jei kasdien sėdėčiau kavinukėse, tai paskutinę savaitę turėčiau sėdėti tik bute ir misti plintusais. Be to, veikiant visiems žinomai taisyklei „kuo arčiau gyveni, tuo labiau vėluoji”, į paskaitas atbėgdavau pavėlavusi penkias-dešimt minučių, neretai dar su dantų pastos putomis aplink burną.

Nuo pat pradžių aišku, kad viskas rimtai vyksta jidiš kalba. Ir per kavos pertraukas (beje, kava siaubinga – mano pagrindinis nusiskundimas kursais, kurį pažymėjau ir apklausoje) visi priėję žmonės bendrauja jidiš kalba. Jei peršokam į kurią nors kitą kalbą, priėjus kitam žmogui vėl sugrįžtame prie jidiš.

Paskui susidraugauju su Kašia, kuri į 2 lygio grupę pereina iš pirmos. Pasirodo, pirmai grupei irgi viskas dėstoma jidiš kalba, žinoma, dažnai gabalus išverčiant. Kašią nervina, kad kartais apsiribojama vertimu į prancūzų kalbą, kuria ji nekalba, todėl turi iš šalia sėdinčių išsiklausinėti, kas čia ką tik buvo pasakyta. Mūsų lygyje dažnai apskritai neverčiama, o klausti ne visada drąsu, bet beveik viską išsiaiškinu iš konteksto. Jei visi sako po sakinį, „ką vešis keliaudami į Ameriką“ ir vardina visokius keistus daiktus, žiūrėdami į abėcėlę, nesunku susigaudyti, kad atėjus mano eilei, turiu atkartoti visą virtinę ir pridėti žodį, prasidedantį sekančia abėcėlės raide. Taip po truputį ir kapstausi.

Pirma pamoka būna pas Sonią (Sonia Pinkusowicz-Dratwa), kuri yra griežta gramatikos aspektu, be to, pas ją skaitome ir analizuojame įvairius jidiš literatūros kūrinius. Bent keli kurse esantys žmonės jau mokėsi pas ją anksčiau, Briuselyje. Ypač daug „pylos“ gauna Michelle, kuriai vis netyčia prasimuša vokiški žodžiai ir frazės. Prisimenu, kad Vilniaus vasaros programos mokytoja Vera Szabo sakė, kad tiems, kurie moka vokiečių, pradžioje visada lengviau, bet „paskui jūs kentėsit“. Su pagarbia baime matau, kaip pildosi Veros pranašystė. Žinoma, visa tai vyksta nepiktai ir netgi žaismingai ar juokingai.

Dar pas Sonią žaidžiame daug žaidimų.

Vilnius man yra tiesiog miestas, kuriame gyvenu. Ir, aišku, žinojau apie jo svarbą žydų aškenazių kultūroje, bet nebuvau pasiruošusi įspūdžiui, kurį žmonėms palieka vien Vilniaus paminėjimas. Prie manęs per pertraukas prieidavo žmonės, nes „Tu esi iš Vilniaus? Ir gyveni Vilniuje, pačiame Vilniuje?“, po to sekdavo kokio nors tolimo giminės ryšio su Vilniumi nupasakojimas. Supratau, kad daugybei (ypač JAV, bet ne tik) žydų Vilnius yra tolimas, egzotiškas prarastos civilizacijos miestas, žinomas tik iš senelių pasakojimų. Viena moteris kiek besidrovėdama pasakojo, kad giminės legenda – jog jie yra kilę iš Vilniaus gaono. Paskui paklausė, ar gali mane nufotografuoti ir nusiųsti nuotrauką savo broliams: „Žiūrėkit, sutikau žmogų iš Vilniaus!“

Nuolat pabrėžiama, kad kai kurios veiklos yra skirtos visiems, nepriklausomai nuo lygio. Tas gerai, bet dažnai prasčiau kalbantys žmonės vis tiek jose jaučiasi baisiai nepatogiai – kita vertus, ir daug išmoksta tuo pat metu. Man nuoširdžiai patiko „Speed schmuesing“, nes dauguma buvo tiek pat sutrikę, kiek aš. Viena mergina iš pirmo kurso apskritai kalbėjo tik angliškai. „Nesuprantu, ko čia atėjau,“ – sakė ji. – „Aš gi apskritai nieko negaliu pasakyti.“ Iš esmės per „Speed-schmuesing” tiesiog kartojome vieni kitiems, kaip sunku yra kalbėti.

Iš tikrųjų kada labiausiai pajutau progresą, tai kai, pasiruošusi nepatogumui ir galimam (įsivaizduojamam) pažeminimui, eidavau į veiklas, kurioms reikalingas aukštesnis negu mano kalbos lygis. Net jeigu daug ir nekalbėdavau, vien klausymas ir bandymas suprasti pramušdavo kažkokias skyles toje užtvankoje, už kurios, kaip įsivaizduoju, tvenkiasi jidiš kalbos gebėjimai.

Juokinga, kai mokytoja sako: „Ar visi suprato šitą frazę? Kas nesuprato?“. Aš purtau galvą, ji paaiškina nesuprantamą jidiš kalbos frazę kita nesuprantama jidiš kalbos fraze. „Ar aišku dabar?“ Aš vėl purtau galvą ir man suteikiama dar kitas paaiškinimas jidiš kalba. Jau nebenoriu pasirodyti priekvailė, tai užverčiu akis į viršų, atkišu smakrą ir patempiu lūpų kampučius žemyn, t.y. padarau tokią mąstytojo veido išraišką, kur neva pagalvojau ir supratau. Kai ką pagalvojusi tikrai suprantu, bet ne viską.

Dar nemačiau miesto, kurio stereotipas taip skirtųsi nuo realybės, kaip Paryžiaus. Stereotipas: Monmartras, „kavinukės“, elegancija, mažos juodos suknelės, subtilumas ir kitokios kvailystės. O realybė tokia, kaip ir bet kokio kito didelio miesto: šiukšlės, triukšmas, 11 m² butai, turtuolių rajonai, išmaldos prašinėtojai, turistai ir žiurkės, daug žiurkių. Ne veltui filmuko „Ratatouille“ veiksmas vyksta Paryžiuje ir ne veltui pagrindinis veikėjas yra žiurkė. Kartais pamačiusi kur nors skubančią žvynę, jai tyliai sukuždėdavau: „Sek savo svajone!“, nes padrąsinimas labai svarbu. Akvilė pasakojo apie vieną Paryžiaus parką, kuris buvo trumpam uždarytas dėl „nužiurkinimo“. Galima tik spėlioti, kiek talentingų virėjų buvo sunaikinta nužiurkinimo metu (bet nebijokite, tikrai ne visi).

Kas stebina konkrečiai su Paryžiumi, tai kiek daug žmonių atkakliai laikosi susikurto Paryžiaus įvaizdžio ir fotografuojasi su elegantiškais kavos puodeliais, paskui tikriausiai iš nuotraukos iškirpę nereikalingas žiurkes ir ant sienų besišlapinančius ponus. Kita vertus, o ko jau čia tyčiotis iš žmonių, jei iš viso tikrovės komplekso atsirenka tai, kas jiems prie širdies. Aš irgi atsirenku, kas man prie širdies (pvz., žiurkės), o tie atsirinkti dalykai man sudarė šiukšlino ir smagaus miesto įspūdį.

Nuomojuosi mažą butuką palėpėje, pro kurio langus matau kitus gyventojus. Nemaniau, kad taip smagu stebėti žmones, bet tikrai baisiai smagu. Priešais gyvenantis izraelietis (nežinau, ar izraelietis, bet girdėjau, kaip telefonu kalbėjo hebrajiškai) savaitgalį buvo kažkur dingęs, nemačiau jo ir pirmadienį. Gal kur išvažiavo atostogauti – maniau – bet tada būtų uždaręs langus. Jau buvau pagooglinusi „missing persons Paris“ ir nusiteikusi savarankiškai spręsti galimą nusikaltimą, bet jisai sugrįžo. Tai net palengvėjo, juolab kad ir neturėjau daug laiko spręsti nusikaltimams – tikrai būdavau pavargusi po paskaitų, o ir karšta nežmoniškai.

Kitai antro lygio grupės mokytojai – Helen Beer – iš karto pajuntu simpatiją, net nelabai aišku, dėl ko. Turi puikų humoro jausmą su ironijos prieskoniu. Kai per pamokas paprastais sakiniais atsakinėjam į paprastus klausimus, ji kažkaip sugeba paversti tai įdomia istorija. „Rochel bijo drugelių? Kaip įdomu! Palauk, Rochel, nieko nesakyk, paklausime kitų nuomonės. Kaip manote, kodėl Rochel bijo drugelių? Dėl ko galima bijoti drugelių?“. Kartais paprasti klausimai išsivysto į išsamias diskusijas, kuriose visi dalyvauja geresne ar prastesne jidiš kalba. Per pirmąją Šabo vakarienę vyko talentų šou, kuriame Helen atliko stand-up jidiš kalba, kas uvo įspūdinga, nors ir nedaug ką supratau. Aš tąsyk paišiau ir buvau nustebusi, kiek žmonių žavėjosi mano piešiniais. Gal tai buvo kažkas neįprasto, nes paprastai visi ne paišo, o dainuoja, kas yra dar atskira tema.

Turbūt nepopuliari nuomonė, bet galutinai supratau ir pripažinau sau, kad nemėgstu dainuoti. Anksčiau maniau, kad nemėgstu dėl to, kad nemoku / bijau, bet dabar paaiškėjo, kad valandą rėkti žodžius į popieriuką man tiesiog neatrodo smagus laisvalaikio leidimo būdas. Gal, jei turėčiau gerą klausą, galėčiau labiau tuo pasimėgauti, bet esamoj situacijoj dainavimas man yra primityvių pramogų skalės apačioje (primityvių pramogų skalės viršuje yra akmenų mėtymas į vandenį ir padangos nuridenimas nuo kalniuko). Jei pats nedainuoji, o klausai kitų – ne ką geriau, nes negali tuo metu kalbėtis (dainavimas per garsus), o skaityti knygą atseit nemandagu. Turi sėdėti nutaisęs palankią veido išraišką ir skaičiuoti, ar dar daug jie tų popieriukų turi rankose.

Kaip suprantu, beveik visi kiti į dainavimą žiūrėjo daug pozityviau, nes buvo dainuojama nuolatos ir visur, kas iš tikrųjų (jiems) faina, nes o kur kitur padainuosi jidiš dainas su draugais.

Praėjus dviems savaitėms, su prancūzakalbiais bičiuliais sėdėjau festivalyje ir staiga apėmė gimtosios kalbos ilgesys. Kalbėti prancūziškai man nėra sunku, kai kas nors šneka konkrečiai su manimi, bet jei daug žmonių šnekasi tarpusavyje, turiu įtempti smegenis vien kad sekčiau pokalbio temą, o ką jau kalbėti apie įsiterpimą ar pašmaikštavimą. Žinoma, ne problema pasėdėti ir nesikišant, bet aš tai juk mėgstu kištis su savo kvailais pokštais! Pradedu suprasti savo dieduką, kuris prastai girdėdavo. Menka pramoga, matyt, sėdėti prie giminės stalo kaip dekoracijai, juolab kad karts nuo karto dar kas nors sugalvoja nusifotografuoti su juo, nes „neaišku, kiek dar ilgai jis bus su mumis.“ Skirtingai negu diedukas, festivalyje galėjau šokti ir valgyti bulvytes, kam kalbos barjeras visai netrukdė.

Pernai per vasaros mokyklą Vilniuje susiradau draugų (t.y. draugų, su kuriais gali jaustis laisvai ir šnekėti kvailystes) maždaug trečią savaitę, taigi teturėjome labai nedaug laiko pasidžiaugti vieni kitais, nes kursai truko keturias savaites. Paryžiuje draugų atsirado taip pat maždaug trečią savaitę, bet, deja, ji buvo ir paskutinė. Dar kokia viena būtų nepakenkusi, bet tikriausiai visada taip atrodo.

Mane guodžia mintis, kad jidiš kalbos mėgėjų yra nedaug, taigi vienaip ar kitaip vėl susitinki vieni su kitais (tai ir priežastis nesusirasti priešų šioje kompanijoje, bet kol kas sekasi visai gerai).

Ir, žinoma, prisipirkau knygų, kaip kitaip.