„Nagi, vaikai, atsakykite: kokia šventė yra iš visų šauniausia?
Aišku, kad Chanuka.
Aštuonias dienas iš eilės nereikia eiti į mokyklą, tik valgyti sklindžius ir bulvinius blynus, žaisti vilkeliais, o visi aplinkui dovanoja Chanukos pinigėlius – kur dar rasi geresnę šventę?“
Žydų literatūra, ypač sukurta Rytų Europoje, yra įdomus ir svarbus žinių šaltinis apie tai, kaip persipynė žydų tradicija ir kasdienybė. Skaitydami jidiš literatūros klasiko Šolem Aleichemo apysaką „Chanukos pinigėliai“ sužinome ne tik apie šios šventės ritualus, bet ir apie žydų vaikų, nuo mažens lankiusių mokyklą, retą laisvalaikį, jų svajones apie saldumynus ir žaislus, kuriuos galėtų nusipirkti už šventės proga dovanojamus smulkius pinigėlius. Apysakos herojai nesigilina į aukštesnę Chanukos, tapusios žydų tapatybės išsaugojimo simboliu, prasmę – jiems rūpi tai, kas ir visiems pasaulio vaikams: mokyklos atostogos, žaidimai, išdaigos ir skanėstai. Taigi, atėjusios Chanukos proga dar pabūkime kartu su šiais vaikais, kurių tiek daug gyveno ir Lietuvos miesteliuose.
„Žiema. Lauke šalta. Šaltis tiesiog degina, langai aplediję, apšerkšniję, o namuose šilta, tikra palaima. Sidabrinė chanukija – šventinė žvakidė – paruošta iš anksto. Tėvas vaikšto po namus susidėjęs rankas už nugaros ir kalba vakarinę maldą. Ją pabaigęs ištraukia iš stalčiaus vaškinę žvakę – „pagalbininką“, – sukalba palaiminimą ir, tęsdamas hebrajišką maldą, kurios nevalia pertraukti, rodo ženklus man ir mano jaunesniajam broliukui Motliui. Bet mažas Motlis ženklų nesupranta, jis perklausia: „Ko? Ar degtukų?“
Tėvas nenutraukdamas maldos jam ranka rodo į virtuvę. Motlis vis tiek nesupranta, ko iš jo norima: „Peilio? Žirklių? Grūstuvėlio? Ko gi?“
Tėvas nebesusivaldo ir pereina į jidiš: „Mamą, mamą pašaukit, kad eitų klausytis palaiminimo prie Chanukos žvakių!“
Mes su broliuku vienas kitą lenkdami skubam į virtuvę: „Mamyte, mamyt! Greičiau, Chanukos žvakės!“
Mama meta visus darbus – o juk ji gamina skaniausias šventines vaišes – ir skuba į svetainę.
<…> Tėvas paima pagalbinę žvakę ir sugieda pagal mums gerai pažįstamą, kasmet girdimą melodiją: „Palaimintas esi, Dieve, pasaulio valdove, kuris mums įsakė uždegti Chanukos žvakes“. Mama pamaldžiai atsako: „Palaimintas esi, palaimintas ir Tavo vardas, amen“, linkčioja galva ir nutaiso tokią rimtą veido išraišką, kad mes su Motliu bijom net pažvelgti vienas į kitą, kad nepratrūktume juoku.
O tėvas vaikšto po kambarį pirmyn ir atgal, pažvelgdamas į chanukiją ir giedodamas: „Šias žvakes mes uždegam prisimindami visus stebuklus ir pranašystes, kurias Tu kadaise perdavei mūsų protėviams“. Gieda ir gieda. Ir dar gieda. Mes jau laukiam nesulaukiam, kada visa tai baigsis, ir jis pagaliau ištrauks iš kišenės savo piniginę! Pradedam šnibždėtis:
– Motli, sakyk jam: „Chanukos pinigėliai“.
– Kodėl būtent aš turiu sakyti?
– Nes esi mažas, tau pridera prašyti Chanukos pinigų.
– Atvirkščiai, tu esi vyresnis, tu ir turi jų prašyti.
Tėvas ar negirdi mūsų kalbos dėl Chanukos pinigėlių, ar dedasi negirdįs. Lėtai, neskubėdamas jis atidaro stalčių ir pradėda skaičiuoti pinigus. Atrodo, kad šios akimirkos tęsiasi amžinai…
Pagaliau jis sako: „Prieikite, vaikai. Štai jūsų Chanukos pinigėliai.“
Paėmę pinigus mes su broliu slenkame iš svetainės – iš pradžių gražiai, po truputį, tada greičiau, tada bėgte, o atsidūrę savo kambariuke jau tiesiog šokame ir sukamės ratuku…
<…> Naktį guliu ir svajoju: ko tik aš neprisipirksiu, jei visi giminaičiai mums padovanos Chanukos pinigėlių“.
Šolem Aleichem. „Chanuke-gelt”. Sutrumpintas vertimas – Lara Lempertienė
Daugiau apie Chanukos šventę ir jos prasmę galima paskaityti čia: http://www.bernardinai.lt/…/2015-04-09-stai-sventes-…/129485
(apie Chanuką – antroje straipsnio pusėje)
Parašykite komentarą