Lara Lempertienė
„Tuomet Viešpats tarė Abraomui: Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą per keturis šimtus metų. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Tada jie išeis…“ (Pr 15, 13-14)1
Vienas iš pavasarinės Peascho šventės pavadinimų – Zeman cheruteinu, išvertus iš hebrajų – „Mūsų laisvės metas“. Tai suprantama, juk Pesachas mini kertinį sakralinės žydų istorijos įvykį: išsivadavimą iš Egipto nelaisvės. Jam skirta visa antra Toros knyga – Išėjimo, – o šio įvykio padariniams – likusios trys Toros knygos.
Apie žydų kalendoriaus nisano mėnesį, kurio viduryje švenčiamas Pesachas, Dievas sako: „Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią, – jis bus jums pirmasis metų mėnuo“ (Iš12, 2). Žydų tradicija suvokia šią ištarą ne pažodžiui – Nauji metai pagal žydų kalendorių ateina rudenį, tišrėjo mėn. Tačiau nisanas liko pirmasis pagal svarbą dėl jo metu vykusių įvykių, šventai saugomų kolektyvinėje tautos atmintyje. „Kiekvienos kartos žmogus privalo save suvokti taip, lyg jis pats būtų išėjęs iš Egipto“ – teigia senovės išminčių sudaryta šventinių skaitinių ir giesmių rinktinė, Hagada, antrindama Pakartoto Įstatymo – penktos Toros knygos – minčiai: „…Idant atsimintumei per visas gyvenimo dienas savo išėjimą iš Egipto žemės“ (Įst . 16, 3). Šiuose žodžiuose, nukreiptuose tiek į kiekvieną žydą, tiek į visą tautą, „visas gyvenimo dienas“ galima interpretuoti ne tik kaip individo gyvenimo matą, bet ir kaip kartų kaitą. Hagada pabrėžia ir sustiprina šią žinutę: „Aukščiausiasis, tebūnie jis palaimintas, išvadavo ne tik mūsų protėvius, bet ir kiekvieną mūsų“.
Po grandiozinio, stebuklingų gamtinių ir antgamtinių reiškinių lydimo fizinio išlaisvinimo, Dievas dykumoje, Sinajaus kalne, dovanojo žydų tautai Įstatymą – Torą, taip atnaujindamas sandorą, kažkada jo sudarytą su žydų tautos protėviu Abraomu. Štai kaip Viešpats apibūdino ir reprezentavo save prieš proklamuojamas Toros pagrindą – Dešimt įsakymų: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Žydų išlaisvinimą iš vergijos Dievas laiko tokiu svarbiu savo darbu, kad būtent jį (net neužsimindamas apie savo vaidmenį kaip pasaulio Kūrėjo) nusprendžia priminti bendruomenei, kurią pasirinko kaip savo tautą ir iš kurios tikisi būti išrinktas jos Dievu.
Bet kodėl Dievas nepaskelbė apie sandoros atstatymą ir nedovanojo įsakymų Egipte, kur žydams buvo nepaprastai sunku ir būtų pravertusi bet kokia parama? Todėl, kad vergai, nedisponuodami savo kūnais ir laiku, mintimis pasinėrę į savo nepavydėtiną būklę, būtų nepajėgę šių įsakymų laikytis. Dar daugiau: vergai neturi pasirinkimo laisvės, o tai reiškia, kad skelbdamas apie savo sąjungą su Egipte įkalinta bendruomene Dievas vienpusiškai primestų žydams savo valią, kuriai šie, būdami pavergti, negalėtų priešintis. Tačiau dieviškosios sandoros esmė yra visiškai kitokia: ji sudaroma su visoms prasmėms laisvų žmonių bendruomene. Vergai negali būti visaverte tauta. Lygiai kaip tik nepriklausoma valstybė gali turėti konstituciją, taip pat vien tik išlaisvinta tauta, pagal nuosavą pasirinkimą priėmusi dieviškąjį įstatymą, sugeba jį įsisąmoninti ir vykdyti.
Laisvės samprata Biblijoje yra labai specifiška. Iš vienos pusės, Egipto vergijos būsena aprašyta kaip nepakeliama kančia: „…Egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraeliečių darbus ir kartino jiems gyvenimą sunkiu lažu prie molio, prie plytų bei prie įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi. … Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas… sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims… jei gimsta berniukas, užmuškite jį“ … Izraeliečiai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo“ (Įš 1, 13-15; 2, 23). Tradiciniai žydų komentarai net hebrajišką Egipto pavadinimą, Mitsraim, kildina iš žodžio metsarim – siaurymė, sunkiai įveikiama vieta arba priespauda.
Iš kitos pusės, Toros našta nėra lengva: Dievo deklaruotos prievolės griežtai reglamentuoja individo ir bendruomenės gyvenimą, o jų nevykdymas traktuojamas kaip nuodėmė. Nepaisant to, anot Biblijos, net prieš išgirsdama įstatymą skelbiantį Dievo balsą, tauta pažada savo lyderiui Mozei: „…Visi kaip vienas, atsakė: Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš19, 8). O po įsakymų gavimo tautos ryžtas juos vykdyti tik padidėjo: „…Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“ (Iš 24, 7).
Žydų tradicija neįžvelgia čia prieštaros: perėjimas iš Egipto vergovės į Dievo buvimo pripildytą dykumą, nuo pavaldumo smurtui prie geravališkai pasirinktos tarnystės Dievui, matomas kaip dvasinis išlaisvinimas. Anot Pesacho Hagados, „…privalome dėkoti, laiminti, aukštinti, apdainuoti ir šlovinti… Tą, kuris padarė mūsų protėviams ir mums visus šiuos stebuklus: išvedė iš vergijos į laisvę, iš sielvarto į džiaugsmą, iš gedulo į šventę, iš jungo į išvadavimą…“
Pesacho esmė – tai naujo, dvasinio, žmogaus sukūrimo pojūtis.
Vienas pagrindinių Pesacho šventimo ir su juo susijusių ritualų, papročių, liturginės ir tekstinės tradicijos elementų – tai mesianiškos aspiracijos. Iš Egipto išėjusios kartos išlaisvinimas ir šio išlaisvinimo išgyvenimas kiekvienoje naujoje kartoje yra organiškai susijęs su mesianiškojo išvadavimo laukimu. Juk po kelių šimtmečių poegiptinio laisvo tautos gyvenimo savo žemėje atėjo nuožmi tremtis, kuri, pagal tradicinį religinį požiūrį, tęsiasi iki mūsų dienų, net ir įsteigus Izraelio valstybę. Ypatingo kartumo šiai tremčiai suteikia tautos išsibarstymas, praeities vienybės praradimas.
Tremtis dažnai asocijuojama su vergove: kaip ir Egipto laikais, žydai nuo I naujos eros amžiaus neturėjo tėvynės, ir panašiai, kaip Egipte, priklausė nuo valdžios diktato, o dažnai buvo ir žiauriai persekiojami. Pesacho Hagada ir Toros nustatytos šventinės vakarienės – sederio – metu giedami religiniai himnai kupini aliuzijų į mesianišką ateitį, kai Aukščiausiasis sugrąžins visą savo tautą į šventąją Izraelio žemę ir atstatys jos dvasinę apoteozę – užkariautojų nugriautą Jeruzalės šventyklą. Viename iš himnų, sukurtame Viduramžiais, yra tokie žodžiai:
Viešpatie, atsiųsk
Savo rūmus šventus,
Neatidėliok,
Nelūkuriuok,
Paskubėk juos statant,
Mūsų kartai matant.
Sederio metu priimta ant stalo padėti papildomą vyno taurę, o vakaro pabaigoje praverti laukujes duris – tradicijoje laikoma, kad tuomet namuose gali apsilankyti pranašas Elijas (jam ir skirta taurė). Daugelis legendų pasakoja apie šį pranašą kaip apie guodėją, kuris pasirodo neatpažintas ir gelbėja vargstančiuosius bei nekaltai kenčiančiuosius. Tačiau Pesacho paprotys jam suteikia garbingą vietą todėl, kad jis nuo senovės laikomas Mesijo pirmtaku. Kasdien, taip pat ir per Pesachą, yra kartojami maldos žodžiai: „Gailestingasis teatsiunčia mums palaimintojo atminimo pranašą Eliją, kuris praneš gerą išgelbėjimo ir išvadavimo žinią“.
Taigi, Pesachas kaip „mūsų laisvės metas“ turi tris parametrus: istorinį, susijusį su protėvių išlaisvinimu iš vergijos; dabartinį, kai šiuolaikinė karta atpasakoja, atgamina praeities įvykius ir su jais tapatinasi; bei mesianiškos ateities. Tačiau religinė tradicija moko, jog Mesijas ateis tik visai tautai be išimčių vykdant Dievo įstatymus, laikantis Jo mokymo ir prievolių – kitaip tariant, kai bus pasiektas visuotinis Toros pripažinimas. Pranašas Izajas skelbia Dievo vardu: „Klausykite manęs jūs, žinantieji teisumą, –tauta, imanti mano mokymą širdin … Viešpaties išpirktieji sugrįš ir, amžinu džiaugsmu vainikuoti, įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, liūdesys ir aimanos pasitrauks“ (Iz. 51,7;11). Ši viltis palaiko žydų tautą per visą jos nelengvą ir sudėtingą istoriją. Kasmet visi pasaulio žydai, visa globali žydų bendruomenė užbaigia Pesacho sederį palinkėjimu: „Kitais metais – Jeruzalėje su atstatyta Šventykla!“
1 Biblijos fragmentai cituojami pagal A. Rubšio vertimus, žr. www.biblija.lt
Parašykite komentarą