Šįmet Judaikos tyrimų centro draugus Pesacho šventės proga sveikiname su 1882 m. Vilniuje leistos Hagados iliustracija, kurioje vaizduojami keturi sūnūs (iš dešinės į kairę): išmintingas, nusidėjėlis, naivus ir tas, kuris nemoka paklausti.
Pesacho šventė skirta paminėti žydų išėjimą iš Egipto, todėl iškilmingų vakarienių – sederių – metu skaitoma Hagada – knyga iš Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, maldų ir pasakojimų. Šie keturi sūnus dalyvauja viename iš Hagados epizodų. Išmintingasis sūnus klausia: „Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos Viešpats, mūsų Dievas, įsakė?“. Nusidėjėlis klausia: „Ką tau reiškia šios apeigos?“ (sakydamas „tau“, o ne „mums“, jis tarsi atsiriboja nuo švenčiančios bendruomenės). Naivusis klausia: „Ką tai reiškia?“, o tas, kuris nemoka paklausti, nesako nieko. Pasakojimas aiškina, kaip tėvas turėtų atsakyti kiekvienam iš jų.
Bet tai – ne tik instrukcija, kaip pamokyti įvairių gabumų ir motyvacijos žmones. Tai – ir alegorinė istorija, kurią galima suprasti keliais būdais.
Keturis sūnus galima suprasti kaip keturias kartas, kurios vis labiau nutolsta nuo tradicijos. Pirmosios kartos atstovas – pažįstamas su Pesacho švente ir sederiu, bet norintis suprasti daugiau. „Nusidėjėlis“ iš antrosios kartos jau nebejaučia ryšio su papročiu ir klausia „Ką TAU reiškia šios apeigos?“. Trečiosios kartos atstovas nesupranta, kas čia vyksta, todėl teiraujasi užduodamas patį paprasčiausią klausimą – „Kas tai?“. O ketvirtosios kartos atstovo gyvenime tradicijos apskritai nėra, todėl jis net nežino, ko nežino – kitaip sakant, nemoka paklausti. Hagada moko kalbėtis su visų šių kartų atstovais, nepraleidžiant nė vieno – net numanomo penktojo, kuris į Pesacho vakarienę net neatėjo.
Kitas istorijos išaiškinimas atkreipia dėmesį į eilės tvarką, pagal kurią išvardinami sūnūs. Išmintingas, nusidėjėlis, naivus, nemokantis paklausti – sūnūs išsidėsto pagal savo intelektinius gabumus. Bet vien proto neužtenka: sūnūs yra ir daugiau arba mažiau dori / dievobaimingi. Išmintingasis sūnus sykiu yra dar ir doras, o nusidėjėlis, nors ir protingas, tyčia užduoda provokuojantį klausimą, nepripažįsta esantis bendruomenės narys. “Viduryje“ atsiduria du neišmanėliai, bet vienas nesibodi paklausti, ko nežinąs, o kitas, nors ir nežino, neužduoda klausimų, nes yra arogantiškas kaip ir nusidėjėlis, tik ne toks protingas. Taigi Pesacho Hagadoje pasakojama istorija mus moko, kad ir intelektas, ir dorybė yra svarbu.
Tačiau šioje istorijoje dorybė – ne tik dievobaimingumas. Tai ir žingeidumas, drąsa klausti ir noras domėtis – bet ne tam, kad sumenkintum tai, apie ką teiraujiesi (kaip galime numanyti elgiantis sūnų nusidėjėlį), o kad praturtėtum naujomis žiniomis, nuoširdžiai jas priimdamas.
Nors pasakojimas apie keturis sūnus adresuotas tėvui, šioje istorijoje slypinčias pamokas galime pritaikyti ir individualiai. Verta karts nuo karto pastebėti, ar neišblėso mūsų žingeidumas, ar nesame apimti arogancijos, ar turime kur kreiptis, norėdami sužinoti mums rūpimus dalykus. Ir svarbiausia – ar skiriame jėgų suformuluoti naujus klausimus, mums galėsiančius atverti sritis, kurių nė nemanėme egzistuojant. To ir norėtume palinkėti tiek Judaikos tyrimų centro bičiuliams, tiek patiems sau – kad mokėjimas paklausti atvertų naujus atradimus šventėje, darbe ar gyvenime.
Teksto autorė – Miglė Anušauskaitė
Iliustracija: „Seder hagada shel Pesach”, Našlės ir brolių Romų spaustuvė, Vilnius, 1882. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija
Parašykite komentarą