Chanuka

Gruodžio 22-osios vakare pradedama švęsti Chanuka. Šventė trunka 8 dienas, pradedant kislevo mėnesio 25 d. Tai – antrosios Jeruzalės Šventyklos atšventinimo šventė (žodžio chanuka (hebr. חנכה) reikšmė yra pašventinimas), kuri yra glaudžiai susijusi su Makabiejų sukilimu ir … Chanukos stebuklu!

Prieš Makabiejų sukilimą Judėja priklausė po Aleksandro Makedoniečio nukariavimų susikūrusioms helenistinėms imperijoms – iš pradžių Ptolemėjų, o vėliau Seleukidų. Žydai turėjo kultūrinę ir religinę laisvę, tačiau, susidūrę su graikų idėjomis, jie pradėjo domėtis ir graikų kultūra, vartoti graikų kalbą. Kūno grožio ir proto kultas, sportas, teatras, graikų filosofija iš tiesų atrodė labai patrauklūs, ir ilgainiui žydai pradėjo derinti graikų kultūrines vertybes su savo tautos moraliniais aspektais. Besiskverbianti helenistinė kultūra žydus pamažu tolino nuo jų protėvių religijos, nepastebimai didėjo asimiliacija.

Galiausiai Antiocho IV Epifano valdymo metu laikais prasidėjo persekiojimai dėl religinių įsitikinimų (pvz., buvo uždraustas apipjaustymas, šabo laikymasis, naujo mėnesio laiminimas ir kt.). Dalis žydų perėjo į graikų tikėjimą. 165 ar 164 pr.m.e graikams užėmus Šventyklą, Antiochas IV ją apiplėšė ir, įrengęs ten Dzeuso kulto vietą, kaip tik kislevo mėnesio 25 dieną atliko joje auką. Pranašo Danieliaus knygoje (11:31) apie tai sakoma: „Jo atsiųsti kariuomenės būriai užims ir išniekins Šventyklą ir tvirtovę. Jie pašalins kasdienę deginamąją auką ir pastatys klaikiąją pabaisą.“ Visa tai iššaukė sukilimą, vadovaujamą įtakingos ir pamaldžios Hasmonėjų šeimos atstovo Judo, praminto Makabi (kūjis). Po trijų metų, 162 ar 161 pr.m.e., lygiai tą pačią kislevo 25 dieną sukilėliai Makabiejai nugalėjo helenizuotus žydus ir Seleukidus, užėmė Jeruzalę ir atkovojo Šventyklą. Sukilimo baigtis buvo sėkminga – judaizmo religinius ritualus draudžiantys įsakai panaikinti. Šventykloje vėl vyko Dievo garbinimas bei aukų atnašavimas. Kaip rašoma Makabiejų pirmosios knygos 4 sk. 59 eil.: „Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną per aštuonias dienas nuo Kislevo mėnesio dvidešimt penktosios dienos.“
Šventyklos atšventinimas ir Makabiejų sukilimo laimėjimas buvo reikšminga istorinė pergalė ir turėjo didelę įtaką ateičiai.

Tačiau Chanukos šventė nustatyta pažymėti ne tik istorinius įvykius. Svarbiausia, kad atšventinant Šventyklą įvyko stebuklas, kuris yra aprašytas Talmude (traktatas Šabatas 21 b). „Kai graikai įsiveržė į Šventyklą, jie išniekino visus aliejus, kurie buvo Šventykloje. Po to kai Hasmonėjų dinastijos valdovai juos nugalėjo, ieškotas ir surastas tik vienas vienintelis vyriausiojo šventiko užantspauduotas ąsotėlis su aliejumi, kuriame buvo tik tiek, kad degtų vieną dieną. Tada įvyko stebuklas, ir jis degė visas aštuonias dienas. Sekančiais metais buvo nustatyta šias dienas švęsti kaip šventę su gyriaus ir padėkos giesmėmis.“ Ten pat Talmude taip pat mokinama: „Šiomis dienomis nesakomos gedulingos kalbos ir nepasninkaujama.“

Chanukos stebuklas – ne fizinės, o dvasinės jėgos laimėjimo triumfas. Tai nebuvo engiamųjų sukilimas prieš ekonominę ar politinę priespaudą. Tai buvo kova už tikėjimo tyrumą ir šventumą, kurį norėjo sunaikinti helenistų primetama pasaulėžiūra. Kaip Šventyklos menoroje stebuklingai degė vienintelis likęs švaraus aliejaus ąsotis, taip žydų didvyrių širdyse liepsnojo troškimas išsaugoti savo tikėjimą švarų.

Šiandien degančiose žvakėse ryškiai šviečia šiuolaikinis Chanukos šventės aspektas. Žvakių liepsnos mums skelbia – jei žmogus nori pasiekti kažko švaraus ir švento, sieloje randasi lašas gryno užantspauduoto aliejaus, kurį jis trokšta kažkokiu būdu uždegti, ir su Dievo pagalba tai gali įvykti.
Maldoje, kurią skaitome per Chanuką, nustebina keisti padėkos žodžiai: „Už stebuklus ir už išgelbėjimą […] ir už karus, kuriuos tu vykdei mūsų tėvams […] ‘‘. Kokia gi prasmė dėkoti už karus?
Mokytojai aiškina, kad šie karai – tai vidinė žmogaus kova, nuolatinės grumtynės su savo silpnybėmis ir ydomis, amžinas mūšis su beprasmiško gyvenimo inercija. Šių dienų žmogui Chanukos šventės egzaminas – įdėmus savęs patikrinimas, ar jis dvasiškai aktyvus ir prabudęs. Ar jo dvasinis užtaisas nesnaudžia sielos gelmėse, ar jis pasiruošęs rasti jėgų savyje ir leisti įsidegti vidinei ugnelei? Ir jei žmogus tam pasiryžęs, tada jo gyvenimo kelyje nutinka daugybė stebuklų.

(Paveikslėlyje: chanukija iš Nachmanovičiaus sinagogos Lvove. Iliustracija iš dr. Meiro Balabano knygos „Istorija i literatura żydowska”, III tomas, 1925 m., Lietuvos nacionalinės bibliotekos fondai)

Parengė Ruta Bloštein, Mangirdas Bumblauskas.