– tokį klausimą tarpukariu žydų mokslo institutas (YIVO) išdalino kelių mokyklų 11-14 metų moksleiviams. Šis tyrimas greičiausiai buvo inicijuotas YIVO jaunimo studijų padalinio (Jugfor), kurio tikslas buvo šiuolaikiniais Vakarų Europos psichologijos ir sociologijos metodais tyrinėti žydų jaunimo psichologiją, ieškant, kaip pagerinti jų padėtį. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje rasta beveik 30 tokių anketų su moksleivių atsakymais.
Tiksliai nežinome, kuriais metais buvo vykdytos apklausos, bet galime spėti, kad apklausos apie tai, ką respondentai darytų būdami nematomi, greičiausiai surinktos 1936 arba 1937 m. Tokį spėjimą galima daryti dėl vienos 12m. respondentės atsakymo: „Padaryčiau didelį pokytį: nueičiau į magistratą ir taip pakeisčiau magistrato knygas, kad visi būtų sumokėję mokesčius už 1936 metus ir niekam nereikėtų mokėti“.
Nežinome, kokių konkrečiai tyrimo tikslų buvo siekiama šiuo klausimu, tačiau iš atsakymų galime suprasti, kas buvo svarbu tuometiniam žydų jaunimui, kokį jie matė pasaulį, ir kaip norėjo jį pakeisti.
Išsilavinimas.
„Jei tik kokiame mieste žmonės yra idiotai, tai ten būtinai bus žydų mokykla uždaryta“
Anketų respondentai išsilavinimui teikia didelę svarbą – jį minėjo 12 atsakiusiųjų. Kai kurie iš jų patys norėtų mokytis: 2 respondentės paminėjo, kad nematomos keliaudamos po pasaulį pačios mokytųsi įvairių dalykų kitose mokyklose. Vis dėlto dauguma dirbtų dėl bendruomeninio išsilavinimo. Dvi respondentės padarytų, kad mokslai būtų prieinami visiems: viena iš jų padėtų valstybės neišlaikomoms mokykloms, o kita pastatytų „mokyklų, gimnazijų, universitetų. Visus vaikus siųsčiau mokytis. Visi turėtų būti laimingi“. Dar vienas respondentas tiesiog duotų mokykloms pinigų, o kita – įkurtų vakarinius kursus darbininkams, kurie nemoka skaityti ir rašyti. Akivaizdu, jog respondentams svarbu užtikrinti galimybę mokytis tiems, kas tokios galimybės neturi.
Kiti spręstų problemas, kurios yra jiems artimos: t. y. būtent žydų mokyklų padėtis, ar konkrečiau – pasaulietinių žydų mokyklų. Rūpestį žydų mokyklomis pamini net šeši atsakiusieji. Kai kurie šioms mokykloms tiesiog „padėtų“, o kiti turi konkretesnį planą – nueiti į miesto magistratą pagerinti sąlygas žydų mokykloms, pakeičiant magistrate laikomus popierius. Viena 12 m. respondentė rūpinasi, kad „žmonės nuo jų [mokyklų] atitrūksta“: „Jei nuvažiuoji į kokią vietą ir matai, kad žmonės ten yra idiotai, tai tame mieste būtinai bus žydų mokykla uždaryta“.
Noras padėti pasaulietinėms žydų mokykloms yra visiškai suprantamas – anketų respondentai lankė Vilniaus L. Gurvičiaus arba S. Frugo mokyklas, kurios abi buvo pasaulietinės. Keli respondentai mini šioms mokykloms iškilusią „grėsmę“, kas greičiausiai buvo finansų trūkumas. Kita vertus, tuo metu pasaulietinės žydų mokyklos turėjo išsikovoti sau vietą po saule ne tik finansine, bet ir reprezentacine prasme. Garsus Vilniaus pedagogas Šlomo Bastomskis 1937 m. paskelbė straipsnį „Apie vaikų literatūrą“ savo paties leidžiamame žurnale „Šulfraind“:
„Kokie siužetai vaikams patinka labiausiai? Herojiniai epai. Vaikai mėgsta herojus, o dar labiau – jaunus herojus. Žydai vaikai literatūroje turi atrasti šiuolaikinius ir anuometinius mūsų herojus, šventus žmones ir kovotojus iš visų šalių bei laikų. <…> Deja, mūsų rašytojai dabar nekuria herojinių epų mūsų vaikams. <…> Nėra nei didelių, nei daug, net beveik nei mažo pasakojimo, kuris vaizduotų vaiką naujoje žydų mokykloje, namie, jaunimo klube, organizacijoje. Mūsų mokyklai – jau 25 metai. Kodėl rašytojai nerašo nei apie ją, nei apie vaikus? Senesnė rašytojų karta, atėjusi iš chederio, negali įsigyventi į naują situaciją. Bet jaunieji rašytojai turėtų susidomėti žydų vaiku naujoje pasaulietinėje aplinkoje.“
Kelionės
„Keliaučiau po visą pasaulį ir kiekvienam padaryčiau ką nors gera.“
Keliauti – dar viena jaunųjų respondentų svajonė. Viena 12 m. respondentė sako norinti keliauti po pasaulį ir tyrinėti – bet ne gamtą ar geografiją, o žmonių gyvenimą. Taip pat ji nematoma pagelbėtų tiems, kam sunku, ypač darbininkams. Dar viena 12 m. respondentė nusako panašią mintį, tik konkrečiau: ji keliautų po pasaulį traukiniu arba laivu, norėtų pažiūrėti, kaip gyvena juodi žmonės, kaip – geltoni žmonės ar žmonės džiunglėse. Kita respondentė vykdama į Ameriką pasiimtų ir mamą bei sesę.
Apskritai labai aiški socialinė respondentų orientacija – keliauti jie nori todėl, kad pamatytų, kaip gyvena žmonės, ir labai trokšta padėti silpnesniesiems. 12 m. respondentė sako, kad keliaudama po pasaulį žiūrėtų, kaip elgiamasi su valstiečiais bei darbininkais ir jiems pagelbėtų: pavyzdžiui, darbininkui nustato terminą, o jis nespėja pagal terminą atlikti darbų – tuomet ji jam slapčia padėtų ir taip pagerintų jo dalią. Kita respondentė pasiryžusi padėti labai daug kam – ir vargšams, kurių darbus nudirbtų, idant šie spėtų pasiilsėti, ir valstiečiams dirbti laukuose, ir fabrikų darbininkams, ir šachtininkams, kurių darbas labai sunkus, o be to, tarp jų yra netgi vaikų. Atrodo, kad šitaip visiems padėti pasiryžusi respondentė kiek pervertina savo jėgas, tačiau iš tiesų jos atsakymai neiškrenta iš konteksto.
Nemaža dalis respondentų buvimą nematomu akivaizdžiai suprato kaip ir kitokių galių įgavimą. Viena 14 m. respondentė „pakiltų virš gatvės ir viską matytų, žiūrėtų į visus namus ir žinotų, ką ten daro žmonės“ („kadangi turiu gerą širdį, padėčiau tiems, kurie blogai gyvena,“ – prideda ji). Viena 14m. respondentė „Padarytų, kad pasaulyje neprasidėtų joks karas“. Kita, 13 m., respondentė taip pat padarytų, kad nebūtų karo ir kad visi turėtų po lygiai maisto. Dar kita trylikametė būdama nematoma keliautų po pasaulį ir „kiekvienam padarytų ką nors gero“, kiekvienam leistų keliauti, kur tik jis nori. Taip pat visiems vargšams pastatytų didelę gražią pilį ir padarytų, kad tarp vargšų ir turtingų nebūtų skirtumo.
Socialinės nelygybės panaikinimas
„Aprašyčiau darbininkų gyvenimą. Kam man jį aprašyti? Kad žmonės žinotų, koks neteisingas yra pasaulis.“
Nevienodos žmonių gyvenimo sąlygos, badaujantys vargšai, ištisomis dienomis plušantys darbininkai kelia daugumos respondentų rūpestį. Vieni, kaip jau minėta, trokšta padėti jiems slapta, nudirbti jų darbus ar atnešti iš turtuolių pinigų. Kiti sprendimą mato socialistinės tvarkos įsigalėjime. Viena respondentė, taip pat suteikdama nematomumui ypatingų galių, „eitų per visus miestus paskelbti, kad visi turėtų pereiti prie socialistinės tvarkos“, kitas respondentas padarytų, kad socializmas tiesiog įsigalėtų. Dvi respondentės paleistų politinius kalinius.
Kai kurie kiti būdami nematomi „dirbtų socializmo labui“ atlikdami veiksmus, kuriems, regis, nereikia nematomumo: sakytų politines kalbas, skatintų draugus stoti į partijas, aprašytų sunkią vargšų dalią. Čia taip pat pradinę apklausos sąlygą (buvimą nematomu) kai kurie priima kaip apskritai didesnių galių įgijimą – galių, kurias jie norėtų panaudoti socialinės nelygybės panaikinimui. Galima įsivaizduoti jaunatvišką frustraciją, kai dideli užmojai, regis, kontrastuoja su tuo, kad visi į tave žiūri kaip į vaiką. Nematomumo galia tarsi suteiktų jos turėtojui kitokį statusą – tokio žmogaus kalbų galėtų klausytis ir darbininkai, ir turtuoliai, kurie galbūt užsimanytų pasidalinti savo turtais su vargšais.
Verta atskirai paminėti tuos, kurie pasaulį pakeisti nori per literatūrą. 12,5 m. respondentė vaikštinėtų po žydų kvartalą ir žiūrėtų, kaip gyvena žydai darbininkai. „Kodėl taip daryčiau? Kad aprašyčiau darbininkų gyvenimą. Kam man jį aprašyti? Kad žmonės žinotų, koks neteisingas yra pasaulis. Vieni gyvena saulėtuose namuose, o kiti – drėgnuose rūsiuose. Taip žmonės sužinotų teisybę.“ Jaunimo tikėjimas literatūros galia ir socialine misija akivaizdus: kita 13 m. respondentė keliaudama išmoktų būti poetė ir visada rašytų apie vargšus. Vis dėlto yra ir tokių, kuriems literatūros funkcija – mnemoninė, o ne socialinė: viena respondentė keliaudama rašytų knygas apie gamtą ir įvairius gyvūnus, o vėliau, būdama sena, pati jas skaitytų, kad atsimintų savo pergyventus nuotykius.
Kultūrinė aplinka
„komunizmas kaip mokslinė struktūra yra vienareikšmė ir suvienodinanti, <…>. Bet kaip asmeninė reakcija į išorinį pasaulį – daugiaformė ir daugiaprasmė.“
Tokia socializmo idėjų gausa jaunųjų respondentų atsakymuose iš dabartinės perspektyvos gali gluminti – kodėl tiek daug 12-14 m. jaunimo norėtų „socialistinės tvarkos“ įsigalėjimo? Ar šios anketos – reprezentatyvus Vilniaus žydų jaunimo vaizdas?
Pirmiausia turime atkreipti dėmesį, kad visi šie respondentai lankė CBK („Centrale bildungs komitet“ – Centrinio švietimo komiteto) mokyklas: Gurvičiaus arba Frugo. CBK buvo socialistinės pakraipos organizacija, taigi socialinio teisingumo troškimą moksleiviams galėjo įkvėpti mokytojai. Tačiau, kadangi socialistinės švietimo organizacijos sudarė tik vieną plataus ir įvairaus žydų švietimo Tarpukario Lietuvoje paveikslo dalį, tikrai negalime laikyti jų reprezentatyviomis visam jaunimui.
Kita vertus, matydami altruistišką, idealistišką, vietomis beveik patosišką atsakymų pobūdį, galime kelti kitą klausimą – kiek nuoširdūs galėjo būti jaunimo atsakymai? Čia reikėtų įvertinti kelis elementus:
- Tyrimo dizainas, apie kurį, deja, nežinome beveik nieko. Aišku, kad YIVO buvo rimta mokslo įstaiga, besinaudojusi pagrįstais duomenų rinkimo metodais, pavyzdžiui, prašyti atsakinėti į klausimus anonimiškai. Kita vertus, apie šį tyrimą tiesiog nelabai turime informacijos, todėl sunku pasakyti, ar galėjo būti nesukontroliuotų veiksnių – pavyzdžiui, ar moksleiviams buvo paaiškinta, kad jų atsakymai nebus vertinami, ar klasėje tuo metu buvo mokytojas, kuriam vaikai tyčia ar netyčia norėjo padaryti įspūdį? Ar suolo draugai galėjo nusirašinėti vienas nuo kito? Deja, atsakymų į šiuos klausimus neturime.
- Kultūrinė aplinka. Prieš tai paminėjome, kad žydų mokyklų sistema tarpukario Vilniuje toli gražu nebuvo ideologiškai homogeniška, tačiau ideologijų gausa neapsiribojo vien mokyklomis. Steigėsi daug politinių partijų bei organizacijų, kūrėsi sionistiniai ir antisionistiniai judėjimai, o jaunimas į juos įsitraukdavo išskirtinai aktyviai.[1] Apskritai jauni žmonės vis daugiau save suvokė ne (tik) kaip tradicijos ar giminės dalį, privalomą tėvų gyvenimo būdo tąsą, bet kaip individualaus gyvenimo kelio kūrėjus, siekiančius įvykdyti savo ambicijas. Maištaujant prieš tradicinį gyvenimo būdą ar paprasčiausiai susipažįstant su kitomis idėjomis jaunimo organizacijos šiems žmonėms buvo būdas susirasti bendraminčių, išreikšti save ir pasijusti kažko didesnio dalimi.
- Idealizmas. Tyrinėdamas 1934 m. surengto žydų jaunimo autobiografijų konkurso dalyvių dokumentus, Maksas Vainraichas taip pat pastebi: „Viena turi būti aišku: komunizmas kaip mokslinė struktūra yra vienareikšmė ir suvienodinanti, <…>. Bet kaip asmeninė reakcija į išorinį pasaulį – daugiaformė ir daugiareikšmė.“[2] Toliau ypatingą jaunimo susidomėjimą politinėmis organizacijomis Vainraichas sieja su psichologiniu nebrandumu ir bėgimu nuo problemų užuot jas sprendus. Tokį Vainraicho įvertinimą savo ruožtu kiek nebrandžiu vadina knygos „Awakening Lives“ sudarytojai.[3]
Tačiau nereikia pamiršti ir kito idealizmo šaltinio – natūralaus jaunystės užsidegimo, kurio įgaunamos formos gali priklausyti nuo pačių įvairiausių veiksnių. Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip vienos iš 1932m. konkursui pateiktų autobiografijų autorius pasakoja apie merginą, su kuria susipažino Vilniuje: „Pavalgę išėjome kartu pasivaikščioti. Tęsėme diskusiją. Ji pasiskundė: „kodėl vagį, banditą pasodiname į kalėjimą, o eksploatatoriaus, kuris kraunasi turtą iš žmonių kraujo, niekas nebaudžia?“ Aš išsiaiškinau, kad ji yra iš Lietuvos. <…> Ji nebuvo lankiusi jokios mokyklos. Aš pradėjau ją mokyti.“[4] Matome, kad netgi mokyklos nelankiusiai jaunai merginai buvo svarbūs socialinio teisingumo klausimai. Nors anketų respondentai buvo jaunesni (12-14m.) negu autobiografijų autoriai (16-22 m.), tai nereiškia, kad jų entuziazmas turėjo atitinkamai būti mažesnis.
Šiuo trumpu aptarimu toli gražu neišnagrinėjome visko, ką galima rasti šių jaunų žmonių atsakymuose, viso labo pastebėjome kelias tendencijas, ką 11-14 metų žydai jaunuoliai darytų, būdami nematomi, ir iš to galime šį tą spręsti apie jų vertybes: socialinio teisingumo troškimą, išsilavinimo vertinimą, svajones apie tolimus kraštus. Kita vertus, šalia tendencijų įdomu pastebėti ir išimtis.
Štai viena 11 m. respondentė savo atsakyme taip pat pasakoja, kur keliautų ir į ką žiūrėtų, tačiau pabaigia tokiais žodžiais: „Niekas apie mane nieko nežinotų: ar turiu valgyti, ar turiu pinigų, štai toks būčiau žmogus. Ramiai gyvenčiau ir ramiai dirbčiau, nieko netrokščiau ir niekuo nesirūpinčiau.“
Parengė Miglė Anušauskaitė
[1] Ezra Medelsohn. „Jewish Politics in Interwar Poland: an Overview“
[2] מאקס וויינרייך. דער וועג צו אונדזער יוגנט. Vilnius, 1935. P. 275.
[3] Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Marcus Moseley, Michael Stanislawski. „Introduction“ in Shandler, Jeffrey (ed.) Awakening Lives. Autobiographies of Jewish Youth in Poland Before the Holocaust. Yale University press: 2002. p. xxv.
[4] Autobiografija nr. 17. Slapyvardis – Magnus Puer. Vienas iš 4 vietos laimėtojų.
Parašykite komentarą