Menachemo Usiškino kelionė į Palestiną

Mangirdas Bumblauskas

Į rankas pakliuvo intriguojanti knyga, rusišku pavadinimu „Po Palestiną“, nestora – vos 67 puslapių, išleista 1894 metais Sankt Peterburge. Jos vienintelis egzempliorius Lietuvoje saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje.

Dar įdomiau tampa, kai paaiškėja, kad knygos autorius Michailas Moisejevičius (Menachemas Mendelis) Usiškinas (1863-1941) buvo vienas iš Rusijos sionizmo lyderių, nuo 1906 m. iki 1919 m. vadovavęs organizacijos „Hovevei Zion“ (iš hebr.: Mylintys Sioną) įkurtam Odesos komitetui. „Hovevei Zion“ rūpinosi žydų emigracija į Osmanų imperijai priklausančią Palestiną, o Odesos komitetas buvo vienintelė legali sionistinė organizacija Rusijos imperijoje. Kartais sakoma, kad po Teodoro Herzlio (1860–1904) mirties M. M. Usiškinas tapo vienu įtakingiausių ir Pasaulinėje sionistų organizacijoje. Atstovavo vadinamąjį „sintetinį sionizmą“, derinusį Herzlio „politinį sionizmą“ su Rusijos sionistų ideologų Leono Pinskerio, Mošės Leibo Lilienblumo atstovaujamu „praktiniu sionizmu“, besiskiriančiu nuo pirmojo tuo, kad siūlė kolonizuoti Palestiną dar prieš sukuriant ten žydų autonomiją arba valstybę. Savo politinę programą jis išdėstė tekste „Mūsų programa“, išleistame 1904 m. mėnraštyje „Jevrejskaja žyzn“ (iš rus.: Žydų gyvenimas), o 1905 m. atskiromis brošiūromis rusų, vokiečių, anglų ir hebrajų kalbomis[1]. Jame jis gynė pirmojo sionistų suvažiavimo (1897 m.) metu priimtą vadinamąją Bazelio programą, pagal kurią siekiama „sukurti žydų tautai viešai ir teisiškai garantuotus namus“, bet ne kur nors kitur, o būtent Palestinoje. 1919 m. jis pats emigravo į Palestiną, kur nuo 1923 m. iki mirties vadovavo Žydų nacionaliniam fondui – penktajame sionistų kongrese (1901 m.) įkurtai nepelno organizacijai, finansuojančiai žemės įsigijimą Palestinoje. Pilną autoriaus biografiją rasime enciklopedijose, o tuo tarpu pasigilinkime į knygą.

Knygoje dienoraščio forma aprašoma pirmoji M. M. Usiškino kelionė į Palestiną, vykusi 1891 m. pavasarį. Vykstama kartu su žmona ir keliais neįvardintais bendrakeleiviais. Keliaujama laivu iš Odesos į Jafą (iš jos išaugo dab. Tel Avivas), pakeliui sustojant Konstantinopolyje, Dardanelų sąsiauryje, Smirnoje, Egipto Aleksandrijoje. Pačioje Palestinoje kelionė trunka 49 dienas. Keliaujama laivu iš Jafos į Beirutą, o vėliau sausuma iki Haifos, iš Haifos į Tiberijų, Nazaretą, grįžtama pro Haifą į Jafą. Toliau keliaujama į Jeruzalę ir Hebroną, grįžtama atgal į Jafą. Tačiau ši kelionė nėra turistinė. Autorius keliauja susipažinti su žydų žemdirbių kolonijomis ir miestų bendruomenėmis Palestinoje. Pakeliui keliautojai aplanko 13 žydų kolonijų (atrodo, jų iš viso tiek tuo metu ir buvo), apžiūri ketinamas pirkti ar jau nupirktas, bet dar neapgyventas žemes. Kolonijų aprašymai ir vertinimai užima nemažą knygos dalį.

Kaip tikras sionistas M. M. Usiškinas Palestiną vadina „senąja tėvyne“ ir „Šventąja Žeme“, o iš laivo pro žiūroną pamatęs jos krantus net apsiašaroja. Kokią reikšmę jam turi Palestina nusako ir žodžiai: „aš apie jos atgimimą svajoju jau dešimt metų“. Net keliaudamas prie Egipto piramidžių autorius nepamiršta žydiško etnocentrizmo – jas pastatę Egipto žydai vergai. Apsilankydamas Bulako muziejuje (dab. Kairo Egipto muziejus) jis sąmoningai sustoja ne ties bet kuo, o ties faraono Senusreto II (Sesostrio II), valdžiusio Mozės laikais, mumija. O Kairo citadelėje esantis Jusufo arba Juozapo šulinys jam yra biblinio Juozapo, nors iš tikrųjų Jusufas buvo citadelę pastačiusio karvedžio Saladino tikrasis vardas. Kaire jis neaplenkia Ben Ezros sinagogos, pateikdamas legendą, kad ją statė ir joje esąs palaidotas pats Ezra. Aleksandrijoje jis apsilanko Pranašo Elijo (Elijahu Hanavi) sinagogoje, lygiai taip pat apipintoje legendomis. Tiesa, jis pripažįsta, kad šiose legendose istorinės tiesos nėra.

Įdomiausios knygos dalys – tos, kuriose autorius aprašinėja piligriminę savo kelionės pusę, t. y. žydų religijos šventų vietų aprašymai. Nežinančiam įdomu sužinoti, kad viena iš švenčiausių žydų religijos vietų yra Tiberiada (dab. Tverija), kur veikė garsiausi romėnų laikų rabinai Simonas bar Jochajus, Judas Hanasi, Akiva ben Juozapas, Jochananas ben Zakajus bei rabis Meiras, pramintas Baal Hanes (Stebukladariu). Čia palaidotos ir vėlesnės garsenybės – XIII a. filosofas Maimonidas ir XVII a. kabalistas Ješaja Horovicas.

Kaip turistinę literatūrą galima skaityti ir Jeruzalės bei Hebrono šventų vietų aprašymą. Autorius Jeruzalėje aplanko Dovydo kapą, taip pat vadinamuosius karalių kapus, iš Jeruzalės pakeliui į Hebroną – Rachelės kapą, Saliamono baseinus, Mamre – vietą kurioje Abraomui pasirodė Viešpats. Pačiame Hebrone nori aplankyti Patriarchų kapus, kur palaidoti Abraomas su Sara, Izaokas su Rebeka ir Jokūbas su Lėja, bet nusivylimas – ant kapų pastatyta mečetė, į kurią neįleidžiami nei žydai, nei krikščionys.

Vėliau Jeruzalės apylinkėse aplanko Alyvų kalną su žydų kapinėmis, Josafato slėnyje – paskutinių pranašų Agėjo, Zacharijo ir Malachijo kapus. O išvykdamas ryte pasimeldžia prie Vakarų (Raudų) sienos. Gali nustebinti tai, kad tuo metu prie sienos nėra nė vieno žmogaus, išskyrus patį autorių. Jeruzalėje taip pat apsilanko žydų sefardų bendruomenės susirinkime, dalyvaujant ir Palestinos chacham baši (vyriausiajam rabinui) Rafaeliui Meirui Panigeliui, bei aplanko žydų aškenazių vyriausiąjį rabiną Samuelį Salantą, kilusį iš Balstogės. Taip pat aplanko hebrajų kalbos gaivintojus Palestinoje chachamą Jokūbą Meirą bei Eliezerį Ben Jehuda, Jeruzalėje įkūrusį žydų biblioteką, apskritai vadinamą „ivrito kalbos tėvu“.

Knygoje gausu litvakiškumo ir lituanistikos plačiąja prasme – jei šiais žodžiais apibrėšime ne tik visą „Litę“ (apimančią dab. Lietuvą ir Baltarusiją), bet ir visą žydų „sėslumo“ arealą Rusijoje, kuris iš esmės sutapo su kadaise gyvavusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Taigi, garlaivyje autorius sutinka žydą iš Kijevo, ketinantį Konstantinopolyje įkurti centrinį Palestinos komitetą, o prie Dardanelų tvirtovės į garlaivį įlipa penkios skurdžių šeimos iš Lietuvos, vykstančios į Palestiną užsidirbti duonai. Smirnoje jis pastebi iškabą „Gostinnica Moskva“ – viešbutį, įkurtą Liepojos žydo, Aleksandrijoje valgo restorane kartu su dviem žydais iš Elizavetgrado (dab. Krapovnickio Ukrainoje), vykstančiais į Palestiną pirkti žemės, Jafoje praeina pro vaistinę, įkurtą Vilniaus žydo, Beirute pamini gėrimų parduotuvę, įkurtą Brastos (dab. Bresto) žydo, bei kepurių parduotuvę, įkurtą Kuršo žydo. Ten pat juos aplanko Mežiričių (prie Rivnės Ukrainoje) – tikros žydų chasidų sostinės – atstovai, ketinantys pirkti žemę savo miestelio kolonistams, o Haifoje susirenka žemės pirkliai nuo Vilniaus, Kauno, Minsko, Polocko, Rygos, Maskvos ir kitų Rusijos miestų bendruomenių. Lankydamas žydų žemdirbių kolonijas, jis pamini, kad Haderos kolonijos žemė buvo nupirkta Rygos, Vilniaus ir Kauno miestiečių, o kolonija Petach Tikva apgyvendinta emigrantų iš Balstogės ir Panevėžio.

Litvakiškumas ir lituanistika šios kelionės metu neturėtų stebinti, nes pasigilinus paaiškėja, kad vadinamąją pirmąją aliją (t. y. žydų imigracija į Palestiną), vykusią 1882–1903 m., sudarė daugiausiai žydai iš Rusijos ir Rumunijos. Ši banga, kurią sudarė apie 25 tūkst. emigrantų, buvo glaudžiai susijusi su 1881-1884 m. pogromais ir 1882-ųjų (bei vėlesniais) antižydiškais įstatymais Rusijoje bei prasidėjusiu žydų persekiojimu Rumunijoje.

Sunku įvertinti šios knygos reikšmę. Sionizmo atstovai neretai vykdavo į Palestiną, tačiau savo keliones aprašė retas. Tad kas žino, kiek ši rusiškai išleista knyga paskatino Rusijos žydų ryžtis emigracijai į Palestiną? O kas žino, kiek skaitytojų ši knyga dar paskatins domėtis sionizmo istorija, žydų kultūriniu paveldu Izraelyje, o gal ir aplankyti šią šalį?

Visos iliustracijos – iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos spaudinių kolekcijos

---

[1] Publikacija anglų kalba prieinama internete: https://archive.org/details/ourprogramessay00ussiiala/page/n5/mode/2up