Šavuot

Šįvakar pradedama švęsti Šavuot – Toros įteikimo žydų tautai šventė.

Ar sunku laikytis Toros? Nuo senovės žydų tradicija į šį klausimą atsakydavo – taip, labai. Bet ta pati tradicija pabrėžia, jog tai buvo sąmoningas tautos pasirinkimas. „Žmonės sakė: Visa, ką Viešpats sako, vykdysime ir išklausysime“ (Iš 24, 7). Šią nelogiškai atrodančią Biblijos eilutę (juk pirma reikėtų išklausyti, tik po to vykdyti?) senovės komentatoriai interpretavo kaip besąlygiško žydų tautos pasirengimo priimti Dievo įstatymą išraišką. Todėl Toros našta nuo pat pradžių buvo suvokiama kaip meilės našta, o jidiš kalba net suteikia žodžiui Tora malonybinę priesaga ir ją vadina „Torele“.

Žydų aštrialiežuviai turėjo būdų kandžiai pašiepti tuos, kurie bandė šios naštos kratytis. Štai vienas liaudies anekdotas, užrašytas Vilniaus YIVO instituto folkloristų ir 1929 m. paskelbtas instituto moksliniame žurnale:

Palestinos žydas atvyksta į Rytų Europą rinkti lėšas skurdžiai gyvenusiai Palestinos bendruomenei. Vienas pasiturintis miestelėnas jam įteikia dosnią auką ir prašo tik vieno atlygio: grįžus įvykdyti „nedidelį uždavinuką“. Svečias, žinoma, pažada tai atlikti. „Puiku! Tuomet malonėkite paimti mūsų brangiausią Torą ir grąžinti ją į Sinajaus kalno viršūnę“.