Dešimt mitų apie jidiš

kurie sugriuvo intensyviuose kursuose Paryžiaus jidiš centre

Audra Girijotė

1. Jidiš kalba labai sunki. – Lietuviškai kalbantiems žmonėms išmokti jidiš kalbą yra lengviau nei kurią kitą. Tai gana jauna indoeuropiečių kalba, gramatika laikosi taisyklių, tarimas artimas lietuviškam, rašoma beveik viskas taip, kaip tariama, o kas yra bent kiek mokęsis vokiečių ir lenkų ar rusų kalbų, ras panašiai skambančių žodžių. Bus ir mums visai įprastų, kuriuos lietuvių kalba yra perėmusi iš jidiš ir atvirkščiai¹. Dainuoti dainą „muntik bulbes, dinstik bulbes” baigiant ją kad „šabes in a novene – bulbe kugele” man daug lengviau, nei bendramoksliams kinams, anglams ar prancūzams.

2. Mano santykiai su vokiečių kalba sudėtingi, tai ir jidiš man nepatiks, nes jidiš pagrindas – vokiečių aukštaičių tarmė (vos iz dos?). – Nieko panašaus. Mane labiausiai vargina vokiečių kalbos nelankstumas. Jidiš sakinių struktūra daug laisvesnė, o logika – artimesnė lietuviškai. Jeigu nėra savaime aišku, kodėl kas nors sakoma tokia tvarka, dažniausiai galima rasti paaiškinimą, kodėl.

3. Raštas! ! אלף בית Savarankiškai mokydamasi dėl jo turėjau daugiausiai vargo. Hebraiškos raidės atrodė kaip žaidimas „Sugalvokime šimtą būdų, kaip parašyti pagaliuką“, o dar tas skirtumas tarp spausdintų raidžių ir ranka parašytų! Vienu metu reikia mokytis dviejų raidynų. Negana kad skiriasi rašysenos, tai dar kiekvienas laikraštis tarpukariu būtinai turėjo susigalvoti savo šriftą, į nieką nepanašų. – Visa tai tiesa, bet nieko baisaus. Jau pirmą savaitę po trijų užsiėmimų Paryžiaus jidiš centre skaitėme rišlų tekstą. Pagaliau proveržis po savarankiško knibinėjimosi (sugalvojau naują litviš jidiš žodį, knibenen) mėnesių. Nuolatinis šriftų kaitaliojimas gramatikos pratimuose ištreniravo smegenis. Trečią savaitę skaitėme klasikus Šolom Aleichemą ir Icchoką-Leibušą Perecą. Su žodynais, žinoma, bet pagaliukai nustojo priešintis.

4. Iš hebrajų-aramėjų kalbų jidiš perimti žodžiai rašosi ne taip, kaip tariasi. – Taip, jų rašybą pradžioj reikės įsiminti, bet tokių žodžių jidiš kalboje mažiau nei 20 proc. Kokią dar kitą kalbą mokantis užtektų įsiminti mažiau nei 20 proc. žodžių?

5. Man nepatinka intensyvumas, geriausia kalbų mokytis ramiai, savo tempu, pačiai. – Kasdienė 6 valandų naujos kalbos dozė (dvi pamokos ir namų darbai) būnant kitų besistengiančių žmonių akivaizdoje yra išpuolis prieš smegenis, jos įjungia išlikimo registrą ir netikėtai pradeda veikti geriau, nei galima buvo tikėtis.

6. Zoom‘as netinka mokantis naujos kalbos. – Jei mokytoja/s valdo zoom’ą, o grupė nedidelė, tai zoom‘as yra tobula aplinka kalbos mokymuisi. O kai prasideda mokomieji žaidimai ir šokinėjimo reikalaujantys pratimai, galima išsijungti kamerą.

7. Jidiš mažai kas kalba, mus mokys žmonės, kurie jos išmoko iš knygų, vadinasi, tai nebus tikra, gyva kalba. –  Mokytoja Sonia Pinkusowicz-Dratwa jidiš kalbą duoda kaip dovaną – gyvą, su variantais, intonacija, manieromis, filosofija, ironija ir kontekstu, pradedi jausti, kad tai, kas sakoma, gali reikšti ne tik tai, ką reiškia, bet visai priešingą dalyką.

8.  Jidiš šiandien daugiausiai mokomasi iš nostalgijos – mokosi vyresnio amžiaus žmonės, kurių seneliai kalbėjo jidiš. – Mano bendramoksliai buvo jauni žmonės iš Europos, Amerikos ir Azijos, dauguma studijuoja Europos istoriją ir kultūrą. Amerikiečiai iš Vakarų pakrantės keldavos kasdien 4 val. ryto, kad prisijungtų!

9.  Jidiš mokausi, kad galėčiau greičiau skaityti, ką rašė man svarbus autorius Dovydas Matys Lipmanas (1888-1941) tarpukario spaudoje. Jidiš visada bus kalba, kuria galėsiu bendrauti su tekstais, bet ne su žmonėmis. –  Nauja kalba visada atveda naujus žmones, greta tekstų bus trumpi jidiški susitikimai kas savaitę su bendramoksliais, kuriuos dabar reikia išmokyti kepti tą bulbe kugele.

10. Žydai, kurie Lietuvoje kalbėjo jidiš, buvo nukankinti ir nužudyti. Jidiš kalba visada bus liūdesio, skausmo ir stygiaus kalba. – Tiesa, bet su kalba tas liūdesys ir stygius įgauna apčiuopiamesnę formą – garso, raidės, žodžio, o pažiūrėjus į užrašus ant Vilniaus sienų vietoj gražaus piešinio matau –

פרישטאק מיטאק און אװענטמרױט

FRIŠTOK, MITOK UN OVENTBROIT² – pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Aiškiau suprantu, kad Vilnius kalba ir jidiš.

Jidiš tikrai galima išmokti patiems. Kaip ir nueiti iš Vilniaus į Nidą. Statai koją už kojos ir nueini, jeigu tik nepavargsti pakeliui, nepasuki kur nors kitur, nepersigalvoji. O intensyvūs kursai³ yra traukinys, į kurį reikia tik įlipti, ir jis nuveža – gal ne iki pačios Nidos, bet iki Klaipėdos tai tikrai⁴.

1. Labai vertinga kalbininko, žodynininko Chackelio Lemcheno knyga „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei; Lietuviškieji skoliniai“, Vilnius : Mintis, 1970
2. Restoranas Vilniuje Pylimo g. Pilnas užrašas stambiu šriftu KAFE, smulkesniu šriftu FRIŠTOK, MITOK UN OVENTBROIT.
3. Įspūdžiai iš trijų savaičių vasaros kursų Paryžiaus jidiš centre
4. Rašydama šį tekstą klaidų padariau daugiau, nei jame pavartojau jidiš kalbos žodžių. Kalbų mokymasis ypač naudingas mokantis klysti ir vis tiek daryti tai, ką darai.