Nuo Lietuvos iki Šventosios Žemės – „tik ranką ištiesti“: Hebrajų universiteto Jeruzalėje atidarymas

האוניברסיטה העברית בירושלים (hebr. Hebrajų universitetas Jeruzalėje‏‎) buvo atidarytas 1925 m. balandžio 1 d.

Žydų jaunimas susidurdavo su sunkumais, stojant į aukštąsias mokyklas Rytų Europoje, ta situacija skatino žydų universiteto įkūrimo būtinumą.

Pirmą kartą universiteto įkūrimo idėja buvo aptariama sionistinio judėjimo Hovevei Cion kongrese 1884 m. Katovicuose, vėliau Pirmajame sionistų kongrese 1897 m. Bazelyje. Idėją įkurti pirmąjį universitetą Palestinos žemėje abiejuose kongresuose kėlė Eržvilke gimęs Heidelbergo universiteto matematikos profesorius Cvi Hermannas Šapira. Jis teigė, kad hebraiško universiteto įkūrimas būtų viso žydų dvasinio gyvenimo didingas sužydėjimas, tačiau pastebėjo, kad apie hebraišką universitetą negali būti nė kalbos, kol neįkurta nė viena gimnazija su dėstomąja hebrajų kalba.

Atrodo, kad į Šapiros pastabą buvo įsiklausyta, ir pirmiausiai 1906 m. Jafoje (dabar Tel Avive) buvo įkurta hebrajų gimnazija Herzliya.

1913 m. Vienoje vykusiame 11-ajame sionistų kongrese buvo nuspręsta kurti universitetą Jeruzalėje su dėstomąja hebrajų kalba. Jau 1914 m. buvo nupirkta žemė būsimam universitetui visai šalia Jeruzalės, ant Scopus kalno.

Gavus leidimą iš britų Palestinos administracijos, 1918 m. liepos 24 d. buvo padėtas būsimo universiteto pastato kertinis akmuo. Ceremonijoje dalyvavo 6 000 žmonių, tarp jų žymūs sionizmo veikėjai, britų valdžios atstovai, generolas Edmundas Allenby, baronas Nathanas Rotschildas.

Kampusų statyba buvo baigta 1925 metais. Universiteto atidarymo iškilmės įvyko tų metų balandžio 1 d.

Lietuvos laikraščiai skyrė tam išimtiniam įvykiui itin daug dėmesio. Pirmą su juo susietą informaciją „Lietuvos žinios“ išspausdino kovo 17 d.:

Kovo 31 d. laikraštis „Mūsų garsas“ įdėjo Lietuvos universiteto pasveikinimą kolegai:

Iš viso pasaulio buvo pakviesti 50 universitetų ir kitų aukštojo mokslo įstaigų vadovai. Lietuvai atstovavo Lietuvos universiteto prorektorius Petras Avižonis.

Grįžus į Lietuvą, P. Avižonis apie savo apsilankymą Palestinoje labai išsamiai papasakojo dienraščiui „Lietuva“ (balandžio 27, 28 d. nr.):

Žydų universiteto atidarymas Jeruzalėj.
<…>
Universiteto atidarymo iškilmės buvo paskirtos balandžio 1 dienai. Tose iškilmėse buvo kviestas dalyvauti ir Lietuvos universitetas, kuris pasiuntė į jas savo prorektorių prof. Avižonį ir davė jam sveikinamąjį adresą, atspausdintą lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis. Pačios atidengimo iškilmės buvo tikra žydų tautos šventė, sutikta su didžiausiu entuziazmu. Iš Palestinos ir įvairių kraštų atvyko nemažiau, kaip 6000 svečių, kurių tarpe apie 50 delegatų nuo įvairių universitetų, akademijų ir kitų aukštojo mokslo įstaigų. Dar prieš atidarymo iškilmes buvo priėmimas pas Palestinos gubernatorių, Anglų valdžios atstovą Mr. Samuel‘į. <…>
Atidengimo iškilmės buvo po atviru dangumi amfiteatro pavidalo prirengtoje universiteto kalno pakalnėje. Pati vieta universitetui parinkta labai graži. Nuo Skopaus kalno matyti puikūs reginiai: visas Jeruzalės miestas su apylinkėmis, alyvų kalnas, Negyvoji jūra, Jordano upė. Iškilmių prezidiumui, profesūrai ir universitetų delegatams buvo parengta speciali estrada. Pasirodžius estradoje lordui Balfurui, publika padarė triukšmingas ovacijas. Iškilmių programoje visų pirma buvo koncertinė dalis iš žydų tautiškų motyvų. Paskum ėjo prakalbos. Pirmasis kalbėjo vyriausiasis Jeruzalės rabinas Kook, paskum dr. Weitzmann – Palestinos gubernatorius Mr. Samuel, lordas Balfouras; žydų poetas Bialik paskaitė savo poemą ir pagaliau vyriausis Londono rabinas Hertz atkalbėjo, stovint visai publikai, žydišką maldą. Prezidiumui ir delegatams lipant nuo estrados, choras, orkestro lydimas, giedojo giesmę su psalmių žodžiais Aleliuja. Tą pat dieną vakare buvo surengtas diplomatams, delegatams ir įžymesniems svečiams banketas, kurio metu buvo visa eilė prakalbų. <…>
Mūsų universiteto delegatas taip pat gavo progos pasakyti keletą žodžių. Lig tik pasakius banketo pirmininkui p. Sokolovui, kad kalbės Lietuvos universiteto atstovas, jau buvo rankų plojimų. Reik pastebėti, kad prieš prakalbą ne visiems plota. Vyriausybių atstovų plota tik Amerikos konsului. Mūsų atstovui pareikšta daugiau nuoširdumo gal delto, kad sveikinamieji adresai buvo įduoti daug anksčiau ir asmenys stovintieji arčiau organizacinio komiteto, buvo jau susipažinę su Lietuvos adresu, kuris padaręs labai gero įspūdžio. Prof. Avižonio prakalba buvo tokia:
„Kaipo lietuvis, kaipo atstovas jauno universiteto nedidelės šalies, kuri neseniai teatgavo savo nepriklausomybę, nuoširdžiai sveikinu žydų universitetą, kurio atidarymo iškilmėse šiandien man teko didelė garbė dalyvauti. Aš tvirtai tikiu, kad ši tik ką įkurtoji mokslo šventykla bus žydų tautai nesugriaunama tvirtovė, ir kad žydų tautos mokslingoji pajėga neužilgo privers viso pasaulio mokslininkus dar stropiau studijuoti hebrajų kalbą, negu dabar tai daro teologai. Vivat, crescat, floreat Alma Mater Hebraica!”.
Antrą balandžio dieną po pietų įvyko fizikos – matematikos instituto kertinio akmens pašventinimas. <…> Paskum buvo skaitomi adresai universitetų, kurių atstovai buvo atvykę į iškilmes. <…>
Lietuvos adresas taip skambėjo:
“Didžių dvasios turtų kupina, nuolatos reiškė juos pasauliui garsinga Izraelio tauta. Jos patriarchaų ir pranašų padavimai ir veikalai padėjo pamatus naujųjų laikų dvasios kultūrai. Tačiau būdama ištremta ir išsklaidyta po visa pasaulį, ji per du tūkstančius metų gavo semtis mokslą iš svetimų šaltinių ir geriausiųjų savo dvasios pajėgų žymią dalį aukoti svetimųjų kultūrų garbei ir pažibai.
Bet atėjo laikas, ir Izraelio tauta stengiasi įgyti nepriklausomybę visose gyvenimo srityse savo tėvų žemėje, kurioje belikus buvo tik maža jos vaikų dalelė. Hebrajų universitetas garbingai vainikuoja visas šias pastangas ir deda atgimstančiai tautos nepriklausomybei tvirčiausius pamatus ten, kur pilna šventų senosios garbės ir laisvės paminklų, gausiai apšlakstytų Izraelio sūnų ir dukterų krauju, jų ašaromis. Istorinės teisės grįžta Izraelio tautai, ir pasaulis tarytum stengiasi atlyginti jai už ilgų amžių kančias.
Šituos Hebrajų laimėjimus ypačiai giliai jaučia Lietuvių tauta, netekusi savo sostinės Vilniaus, savo dvasinės kultūros ir istorinių tradicijų centro, kuris vis dar okupantų rankose laikomas. Todėl jaunas Lietuvos universitetas, gerai suprasdamas Lietuvių tautos troškimus, neša jos ir savo paties nuoširdžiausius pasveikinimus naujam mokslo židiniui, sukurtam garbingajame Dovydo mieste, spindėjusiame Salemono išmintimi, tame mieste, kur ir vėliau gyva buvo Izraelio tautos dvasinė kultūra. Lietuvos universitetas iš visos širdies linki, kad taip pat, kaip senovėje nuo Šventojo Siono kalno dvasios šviesa tryško pasauliui, taip ir dabar kuriamasis Jeruzalėje universitetas, sukaupdamas savyje iš visų kraštų įžymiausias Izraelio tautos mokslo pajėgas, skaisčiai šviestų iš Skopaus kalno žmonijai ir įpintų savo darbais vieną iš gražiausiųjų gėlių jos kultūros vainikan.
Tegyvuoja, tetaurauja Jeruzalėje ilgiausius amžius Hebrajų universitetas“.
<…> Tai tokios buvo oficialios atidarymo iškilmės.
Toliau buvo daromos ekskursijos po Palestiną. <…>

Nuo Lietuvos iki Šventosios Žemės – „tik ranką ištiesti“: Juozas Povilaitis

1931 m. balandžio 18 d. „Lietuvos aidas“ įdėjo žinutę:

Hebrajų universiteto Jeruzalėje studentu tapo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto studentas Juozas Povilaitis, jam buvo skirta Švietimo ministerijos stipendija. Jis studijavo hebrajų kalbą ir literatūrą (jis buvo vienintelis lietuvis, ne žydus universitetas priimdavo tik išimties tvarka). Po keturių metų, 1935 m. liepos mėn., jis grįžo į gimtinę. Buvo priimtas į tarnybą Švietimo ministerijoje, paskirtas visų hebrajų mokyklų ir gimnazijų inspektoriumi.

1935 m. lapkričio 17 d. Kaune vyko kolektyvinė paskaita „Ką mes matėm Izraelio Žemėje?“ – Juozas Povilaitis pasakojo hebrajų kalba, o keliautojas Matas Šalčius – lietuviškai.

Žydai labai stebėjosi, kad lietuvis ir už juos pačius geriau moka hebrajiškai.

Po kelių dienų laikraštis „Apžvalga“ publikavo apie kolektyvinę paskaitą išsamų straipsnį:

Lietuviai apie Palestiną: Juozo Povilaičio ir Mato Šalčiaus kolektyvi paskaita Kaune
Kauno žydų visuomenė buvo nepaprastai susidomėjusi dviejų garbingų lietuvių pranešimais, kuriuos jie skaitė š.m. 17 d. apie Palestiną. Realinėj gimnazijos salėje susirinko daugybė žmonių. Dėl vietos stokos nemaža negalėjo patekti, ir šimtai žmonių turėjo grįžti tuščiomis.
Red. R. Rubinšteinas pasako trumpą įžangiamąją kalbą žydų kalba ir pristato pranešėją M. Šalčių lietuviškai, o J. Povilaitį – ebrajiškai.
P. J. Povilaitis, kuris mokėsi ebrajų universitete Palestinoj, skaito savo pranešimą gera ebrajų kalba. Jis kalba aiškiai ir gražiai.
Jis pasakoja apie ebrajų universitetą, apie jo skyrius, sistemą, mokslą bei studentų gyvenimą.
P. Šalčius kalba lietuviškai. Pranešėjas yra išvažinėjęs Palestiną skersai ir išilgai ir pasakoja savo įdomus įspūdžius:
„<…> Palestina paliko man žaliojo dykumos rojaus įspūdį. <…> Krašto klimatas yra geras. Vienintelė yda yra Chamsinas, kuris siaučia krašte periodiškai. Toks klimatas, kaip Palestinos, labai tinka intensyviam žemės darbui. <…>. Aš esu aplankęs apie 90 gyvenamų vietų krašte, ir visos jos paliko man neišdildomą įspūdį. Pirmoji mano aplankyta vieta buvo „Nachlat Jicchak“. Ši kolonija gyvenama Lietuvos žydų, ir, aišku, sutikau vieną seną pažįstamą, kaunietį. Tai yra p. Zimanas, kuris čia turėjo krautuvę Vilniaus gatvėj, o dabar jis ūkininkas, žemdirbys. Aš negalėjau jo pažinti. Pažinojau jį kaip miesto žydą, sulysusį, išlepintomis rankomis. Palestinoj prieš mane stovėjo saulėj įdegęs tvirtas vyras, pūslėtomis rankomis ir drąsiu žvilgsniu. Paklaustas, kaip sekasi, jis atsakė, jog tik dabar pasijuto gyvenąs pasaulyje. Tiesa, dirbti tenka sunkiai, bet darbas teikia džiaugsmo. <…> Labai smarkų įspūdį palieka kultūrinis gyvenimas Tel-Avive. <…> Aš esu dalyvavęs „Oneg-Šabat“ (šeštadienio džiaugsmas – pranešėjas taria tuos žodžius ebraiškai) pas Bjaliką. Ten buvo nušviestos įvairios problemos, ir visi susirinkę gali pasidalinti savo mintimis ir emocijomis. <…> Jei manęs kas paklaustų, ar žydai pasieks savo tikslą sukurti sau tėvynę Palestinoj, tai aš neabejodamas atsakyčiau taip. <…>“

1936 m. gegužės 30 d. Kauno Vasaros teatre Juozas Povilaitis skaitė dar vieną kolektyvinę paskaitą, šį kartą su Reuvenu Rubinšteinu. Paskaita vadinosi „Audra virš Palestinos (paskutinių įvykių asmeniniai įspūdžiai)“, o J. Povilaitis joje hebrajų kalba referavo apie arabus Palestinoje. Ši paskaita – apie tais metais prasidėjusį Palestinos arabų sukilimą prieš britų kolonijinę administraciją ir intensyvėjančią žydų imigraciją.

Matas Šalčius – gerai žinomas keliautojas, o Reuvenas Rubinšteinas buvo ilgalaikis didžiausio tiražo Lietuvos žydų laikraščio „די אידישע שטימע” (di jidiše štime, jidiš: žydų balsas) redaktorius. O štai apie Juozo Povilaičio tolesnį likimą nieko daugiau nežinome. Tačiau jis nėra vienintelė Lietuvos jungtis su Hebrajų universitetu Jeruzalėje.

Lietuvos žydų jungtys su Hebrajų universitetu Jeruzalėje
Tarpukario Lietuvą su Hebrajų universitetu visų pirma jungia Mošės Švabės (Moshe Schwabe) asmenybė. Gimęs Halėje, baigęs klasikinės filologijos studijas Berlyne, jis pirmojo pasaulinio karo metu atsikėlė į Kauną. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jis 1920 m. įkūrė vieną pirmųjų hebrajų gimnazijų Kaune, pavadintą jo paties vardu – Švabės gimnazija, kuri pradžioje buvo įsikūrusi Maironio g. 14, o nuo 1927 m. persikėlė į naują pastatą Prieplaukos Kranto gatvėje (dab. Karaliaus Mindaugo g. 11). Mošė Švabė tapo pirmuoju šios gimnazijos direktoriumi, taip pat ėjo Žydų reikalų ministerijos Mokyklų skyriaus viršininko pareigas. 1925 m. jis emigravo į Palestiną ir nuo pat Hebrajų universiteto Jeruzalėje įkūrimo įsijungė į darbą: 1927 m. tapo lektoriumi, 1939 m. – profesoriumi ir Klasikinių studijų instituto vadovu, 1945–1947 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o 1950-1952 m. ėjo universiteto rektoriaus pareigas.

Įdomu, kad Švabės keliais pasekė ir ne mažiau garsi jo įkurtos gimnazijos auklėtinė Lėja Goldberg – viena geriausiai žinomų pasaulyje žydų poečių. 1928 m. ji baigė Švabės gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universitetą. 1930 m. išvyko studijuoti į Vokietiją ir 1934 m. Bonos universitete apgynė lingvistikos daktaro disertaciją. Po metų ji emigravo į Palestiną. Mums svarbu, kad ji 1952 m. tapo Hebrajų universiteto lektore, vėliau profesore, o 1960 m. čia įkūrė Visuotinės ir lyginamosios literatūros katedrą ir jai vadovavo iki mirties 1970 m.

Su Vilniaus kraštu Hebrajų universitetą jungia 1874 m. Valkininkuose gimęs Josefas Klausneris. 1885 m. jis su šeima persikėlė į Odesą, o 1897-1902 m. studijavo Heidelbergo universitete, kur apgynė daktaro disertaciją. 1919 m. jis emigravo į Palestiną ir 1925 m. tapo naujai įkurto Hebrajų universiteto Jeruzalėje Hebrajų literatūros profesoriumi ir katedros vedėju. 1949 m. jis nesėkmingai kandidatavo pirmuosiuose Izraelio prezidento rinkimuose. Tačiau geriausiai Klausneris yra žinomas kaip keleto istorinių veikalų, tarp kurių ir monografija apie Jėzų Kristų, autorius.

Pastaba: viršelio nuotraukoje – Hebrajų universiteto Jeruzalėje bibliotekos pastatas (nuotr. iš The Library of Congress)

Parengė Polina Pailis ir Mangirdas Bumblauskas