A Bintel Brief („ryšulėlis laiškų“) – tai viena žymiausių jidiš spaudos rubrikų, nuo 1906 m. publikuota jidiš kalba leidžiamame socialistinės pakraipos dienraštyje Forverts. Ji buvo sukurta kaip pagalbos erdvė daugiausia Rytų Europos žydų imigrantams Amerikoje, kurie, atsidūrę naujame ir dažnai jiems svetimame pasaulyje, ieškojo patarimo, supratimo ir moralinės atramos.
Ši skiltis tapo savotišku anoniminiu forumu, kuriame žmonės galėjo rašyti apie pačius įvairiausius gyvenimo klausimus – nuo religinių abejonių ir dvasinių krizių iki šeimos konfliktų, meilės istorijų, darbo sunkumų ar kasdienio išlikimo „naujajame pasaulyje“. Laiškuose nuolat susiduria „senasis pasaulis“ ir sekuliari, moderni, industrinė Amerika.
A Bintel Brief skilties reikšmė neapsiriboja vien patarimais. Tai gyvas imigrantų patirčių archyvas, galintis mums atskleisti kartų skirtumus, socialinę nelygybę, religijos ir sekuliarumo įtampas bei sudėtingą to laikmečio prisitaikymo prie naujos realybės procesą. Rubrikoje taip pat atsispindi svarbūs XX a. pradžios istoriniai įvykiai – nuo pogromų Rytų Europoje iki Niujorko „Triangle Shirtwaist“ fabriko gaisro.
Ilgametis Forverts redaktorius Abraomas Cahanas, ir šios skilties sumanytojas, atsakydamas į skaitytojų laiškus, čia veikė tarsi „pasaulietinis rabinas“. Jo atsakymai buvo ne tik praktiniai patarimai, bet ir moralinės refleksijos bei socialinė kritika, atsipindinti to laikmečio realijas.
Rubrika iki šiol tęsiama The Forward interneto svetainėje: https://forward.com/tag/bintel-brief/.
Kviečiama skaityti vieną 1915 m. žydų imigranto iš Lietuvos laišką:
Mano biografija panaši į daugelio kitų Lietuvos žydų: penkerių metų pradėjau lankyti chederį, turėjau gerą galvą mokslui, buvau religingas, vėliau tapau netikinčiu, o dar vėliau – sionistu. Laikui bėgant pajutau, kad nepakanka galvoti vien apie savo tautą, ir mano širdis ėmė plakti meile visų tautų nuskriaustiesiems. Buvau ne kartą areštuotas kaip revoliucionierius, o po to tėvai išsiuntė mane į Ameriką. Praėjo septyniolika metų nuo tada, kai išsiskyriau su tėvais, bet vis dar matau prieš save nerimaujantį tėvą ir jaučiu motinos karštas ašaras ant savo veido.
Mano širdis džiaugsmingai suplakė, kai tolumoje pamačiau Niujorką. Tai buvo tarsi išėjimas iš tamsos, kai palikau savo miestelį. Atvykau į didmiestį, kur pajutau laisvę ir tapau proletaru. Ieškojau kelių draugų, kurie buvo kartu su manimi revoliuciniame judėjime, bet labai jais nusivyliau, nes jie buvo praradę savo seną dvasią ir idealus. Dabar juos domino tik pastovus darbas su geru atlyginimu, ir jie neturėjo laiko „senoms kvailystėms“.
Kai atėjau į dirbtuvę ir pamačiau smulkmeniškumą darbininkų, kuriuos taip aukštai vertinau, kai pamačiau jų pavydą ir priešiškumą, kuris mane giliai sukrėtė, tapau baisiai prislėgtas. Buvau atmetęs savo tėvų Dievą, o dabar mačiau, kokie menki ir vargani buvo mano naujieji dievai.
Palikau Niujorką su jo „prakaito dirbtuvėmis“, pasiėmiau ryšulėlį daiktų, išvykau į Vakarus ir nustojau būti proletaru. Po kelerių metų vedžiau labai gražią merginą, ir trumpam, mano žmona, kurią labai mylėjau, tapo man viskuo. Maniau, kad pagaliau radau ramybę ir laimę. Tačiau tada atėjo didžiausias nusivylimas.
Užsiėmiau verslu kartu su savo žmonos broliu ir jos geru draugu. Kai mano parduotuvėje kilo gaisras, jie užnėrė man kilpą ant kaklo. Mano žmona ir tie du davė „liudijimą“, kad aš pats padegiau parduotuvę, jog gaučiau draudimo išmoką. Kalėjime praleidau dvejus metus ir devynis mėnesius, bet prisiekiu savo jau nebegyvenančių tėvų atminimu, kad esu nekaltas. Į kalėjimą ėjau turėdamas švaresnę sąžinę nei tie, kurie mane nuteisė.
O kai sužinojau, kad mano žmona buvo tarp tų, kurie suplanavo mano žlugimą, praradau bet kokį susidomėjimą gyvenimu, o mano širdis tapo šalta kaip ledas ir kieta kaip akmuo. Sėdėdamas drėgnoje, šaltoje kameroje galvojau apie kruviną kerštą tiems, kurie mane įkalino. Tačiau laikui bėgant noras atsikeršyti susilpnėjo. Tuo tarpu mano žmona su manimi išsiskyrė. Kai išėjau iš kalėjimo, svarsčiau arba šokti į upę, arba tapti girtuokliu, kad užmirščiau. Bet tokias mintis atmečiau ir grįžau užsidirbti pragyvenimui, bet sidabro žvangėjimas man neatnešė paguodos, o aukso spindesys nepalengvino mano skausmo.
Praėjo ketveri metai nuo tada, kai išėjau iš kalėjimo, ir žinote, kur dabar randu paguodą? Senojoje Gemaroje. Vadinkite mane kvailiu ar kaip tik norite, bet Talmudas mane atitraukia nuo visų žemiškų dalykų ir leidžia pamiršti viską, ką jie man padarė. Kai būnu paniręs į Talmudą, pamirštu savo vienatvę ir liūdesį, o mano kambarys virsta rūmais, kuriuose esu karalius.
Einu savo trisdešimtuosius metus ir galvoju grįžti į savo tolimą Lietuvos miestelį, pasislėpti sinagogos užkampyje ir studijuoti Talmudą ir ten praleisti likusias savo dienas. Ką patartumėte man daryti?
Su padėka ir pagarba,
L. D.
Atsakymas: Atsakant į šio laiško autoriaus klausimą, galime sakyti, kad paguoda ir įkvėpimas, kuriuos jis dabar randa gyvenime, slypi ne tik Talmude, bet pirmiausia jo jaunystės prisiminimuose. Be to, galbūt jam būtų naudinga sugrįžti į savo gimtąjį miestą. Ne todėl, kad ten rastų ramybę, bet todėl, kad galėtų iš naujo pabusti, pajusti būtinybę vėl išsiveržti iš tamsos, sugrįžti į laisvą pasaulį ir pradėti viską iš naujo.
Tekstas parengtas remiantis knyga „A Bintel Brief: Sixty Years of Letters from the Lower East Side to the Jewish Daily Forward“ (Isaac Metzker, red., Harry Golden, įžanga).
Parašykite komentarą