„Retų knygų vasaros mokykla: ankstyvieji hebrajiški spaudiniai”.
Parengė Aušra Pažėraitė. (Visų fotografijų autorė, jei neparašyta kitaip, Aušra Pažėraitė)
2026 metų liepos 26-30 d. Izraelio nacionalinėje bibliotekoje vyko „Retų knygų vasaros mokykla“ („Rare Book Summer School: Early Hebrew Prints“, Jeruzalė), kurioje turėjau galimybę dalyvauti ir aš kartu su grupe tyrėjų, bibliotekininkų, doktorantų, dizainerių, archyvarų iš įvairių šalių. Mes, kelios dalyvės iš Europos (Lenkijos, Graikijos ir Lietuvos) buvome dar atskirai globojamos Gesher L‘Europa iniciatyvos (žr. rothschildfoundation.eu/initiatives-new/gesher-leuropanli/ ).
Mokykla buvo organizuota kaip dalis projekto „Global Jewish Book Lab initiative“. Tema buvo pirmųjų spausdintų hebrajiškų knygų materialumo istorijos užkulisiai. Ši mokykla, kaip buvo tikimasi, buvo pirmoji iš planuojamų tolesnių tokio pobūdžio renginių.
Mokykla buvo skirta doktorantams, edukatoriams, karjeros pradžioje esantiems bibliotekininkystės, archyvistikos, dokumentinio paveldo rinkinių priežiūros specialistams. Dalyvavo apie penkiolika „studentų“. Šis skaičius, tiesą sakant, apytikris, nes gana sunku buvo skaičiuoti susigrūdusius nedidelėje patalpoje dalyvius, kai kartu nuolat dalyvaudavo ir kas nors iš organizatorių, ir iš dėstytojų, ir iš kuratorių. O be to, atsižvelgiant į vieną biblinį įspėjimą karaliui Dovydui, skaičiuoti galvas ne visada pritinka ir saugu (skirtingai nei viename sename sovietiniame animaciniame filmuke, kur keleivių skaičiavimas laivą išgelbėjo nuo pražūties).
Į studijų savaitės programą įėjo ne tik paskaitos ir individualių projektų dirbtuvės, bet ir ypač neišdildomą įspūdį palikęs gyvas „prisilietimas“, jeigu taip galima pasakyti, prie senųjų rankraščių bei pačių pirmųjų hebrajiškų spaudinių egzempliorių. Tiesa, nei rankraščių, nei knygų liesti buvo nevalia, – visą materialumą „lietėme“ ir „čiupinėjome“ akimis. Nors kai kurias faksimilines kopijas galima buvo paliesti, ką ir darė profesoriai, kurie apie jas kalbėjo.
Paskaitas skaitė Harvardo universiteto profesorius dr. Davidas Sternas (knygos The Jewish Bible: A Material History, 2017, autorius), vyresnysis lektorius iš Haifos universiteto dr. Jakovas Z. Majeris (Yakov Z. Mayer), Jeruzalės hebrajų universiteto profesorė menotyrininkė dr. Sarit Šalev-Eini (Sarit Shalev-Eyni), Normano E. Alexanderio judaikos studijų bibliotekininkė Kolumbijos universitete ir viena iš duomenų bazės „Footprints“ direktorių, Mišelė Margolis (Mishelle Margolis), taip pat Jeruzalės hebrajų universiteto profesorius dr. Jaronas Ben-Nae (Yaron Ben-Naeh). O individualias dirbtuves kuravo dr. Aleksanderis Gordinas (Alexander Gordin, inkunabulai), Danielis Lipsonas (proveniencija) ir Šimonas Kumeris (Shimon Kummer, katalogavimas). Visi trys – NLI darbuotojai.
Prof. David Stern
prof. Yakovas Z. Mayeris
Prof. Sarit Shalev-Eyni
Mishelle Margolis ir dr. Alexanderis Gordinas
NLI senųjų rankraščių ir ankstyvųjų leidinių kolekcija labai rūpestingai saugoma. Laikoma žemiausiuose bibliotekos aukštuose po žeme, o apžiūrėjimui ir susipažinimui leidiniai buvo atvežami į uždarą patalpą, kurioje ir vyko paskaitos. Žinoma, kaip ir daugelyje kitų bibliotekų, toje patalpoje buvo reikalaujama prisilaikyti kuo griežčiausių rankraščius ir senus leidinius apsaugančių priemonių (plautis rankas, rašyti tik pieštuku, telefonuose įjungti skrydžio režimą).
Rankraščių, leidinių (ir bendrai) materialus saugumas ir gerovė, dalyvių aprūpinimas visomis reikiamomis priemonėmis buvo akademinių projektų koordinatorių Timnos Abramov ir Reuveno Krugerio rūpestis. O koordinatorius dr. Chaimas Meiris Neria (Haimo ir Hanos Solomon judaikos kolekcija, NLI) rūpinosi ir sklandžiu pačios programos įgyvendinimu, ir individualių projektų realizavimu bei turais po ekspozicijas ir knygynus.
Taip paprastai atrodydavo antra paskaitos dalis, per kurią turėjome galimybę iš arti apžiūrinėti rankraščius ir spaudinius, apie kuriuos buvo pasakojama.
Kokie klausimai ir problemos kyla, kai susiduriame su senaisiais hebrajiškais rankraščiais ir ankstyvąja spausdinimo epocha?
Ką gali papasakoti knyga kaip materialus artefaktas ir istorinis liudytojas? Kokie spausdinimo iššūkiai? Kokie intelektualiniai, dvasiniai santykio su tekstu pokyčiai laukė, kai žodinį perdavimą keitė užrašytas žodis, kai ritinį keitė kodeksas, ir kai spausdintas užrašytas tekstas tapo prieinamas platesniems skaitytojų ratams? Su kokiais tekstologiniais iššūkiais susidūrė ir kokias technines problemas turėjo išspręsti pirmieji leidėjai, po ranka turėję besiskiriančius rankraščius? Kaip krikščionys, žydai ir musulmonai bendradarbiavo, konkuravo, vieni kitiems darė įtaką rankraščių ir spausdinimo kultūros srityje? Kokius teologinius iššūkius kėlė perėjimai prie vis technologiškai naujesnių šventraščio perdavimo modelių? Kodėl žydai ilgai po to, kai krikščionys jau perėjo nuo ritinių prie kodeksų, dar kelis šimtmečius nesinaudojo šia nauja galimybe, o islamo kraštuose pradėjo? Šie ir daugelis kitų klausimų buvo analizuoti ir aptarti per šią trumpą studijų savaitę. Žemiau pateiksiu trumpas paskaitų apžvalgas.
Profesorius Davidas Sternas atskleidė tai, kokiu būdu pats teksto materialumo pobūdis keitė tekstų recepcijos, funkcionavimo bei interpretavimo modelius. Antikoje atskiros Biblijos (Tanakho) knygos buvo rašomos ant atskirų mažų ritinių (vadinamų chumašim (dgs.)) ir laikomos atskiruose dėkluose. Tik III–IV m.e.a. susiformavo tradicija sujungti visus penkis ritinius į vieną Toros ritinį (Chamiša chumšei, t.y. Penkiaknygę). Tai turėjo didžiulę simbolinę ir bendruomeninę reikšmę. Nuo tada visas Toros ritinys tapo bendruomeninės liturgijos centru. Ir iki šiol sinagogos liturgijoje naudojami būtent Toros ritiniai, o ne knygos ar kodeksai. Iš dalies tai galėjo būti atsakas į tuo metu krikščioniškajame pasaulyje vykusį biblinių tekstų kanono formavimo pastangas, kai atskiros biblinės knygos buvo sujungtos į vieną rinkinį. Krikščionys ėmė naudoti kodeksų modelį, t.y. dabartinių knygų modelio prototipą, kai tekstas rašomas ant lapų, kurie sujungiami į sąsiuvinius ar didesnius lapų blokus. Žinomiausi iš to laikotarpio yra Codex Vaticanus bei Codex Sinaiticus. Kodeksai, žinoma, buvo gerokai patogesni Šventraščio skaitymui, nei ritinys, ir galėjo būti naudojami ne tik bendruomeninėje liturgijoje, bet ir individualiam skaitymui. Krikščionių teologijoje kodekso ir ritinio santykis tapo ideologiniu argumentu: buvo teigiama, kad taip kaip kodeksas pakeitė ritinį, taip krikščionybė pakeitė (supersedes) judaizmą.
Galbūt dėl šių ir panašių teologinių priežasčių, anot profesoriaus, rabiniška tradicija ilgai vengė kodekso formos viešajam Toros skaitymui, suformuluodami griežtas normatyvines (halachines) taisykles Toros ritinių gamybai. Tai yra, rabinai, kaip sakė profesorius, „sukonstravo Toros ritinį kaip halachą atitinkantį sakralų artefaktą“. Ir tuo metu „skaityti Torą“ reiškė girdėti ją skaitant melodingai, garsiai, kaip kad Esteros ritinio skaitymas Purimų šventės metu iki šiandien. Toks „skaitymas“ liturgiškai reiškia tai, kad jis turi būti išgirstas. Ritiniai buvo (ir tebėra) brangūs, ir daugiausia naudojami bendruomeninės liturgijos metu, todėl buvo įsegamas į atmintį kaip tai, kas girdėta. Atitinkamai ir ankstyvosios rabiniškos interpretacijos (pavyzdžiui, viename iš ankstyviausių rabiniškų Toros interpretacijų, midrašų, rinkinyje Berešit Raba), rėmėsi pirmiausia klausa, žodžių sąskambiu ir žaismu. Profesorius pateikė tokių interpretacijų pavyzdžių.
Tik VIII-IX a., gyvendami musulmoniškoje aplinkoje žydai pritaikė kodekso formą Šventajam Raštui (Tanachui), ir šiandien žinomi anksčiausi tokie išlikę kodeksai yra iš Sirijos miesto Alepo (IX amžius), Rusijoje saugomas „Leningrado kodeksas“. Skaitymas tapo vizualus – tekstas imtas analizuoti akimis, vertinant gramatiką ir rašto detales. Tanacho rankraščiuose, kurie imti rašyti kaip knygos, musulmoniškuose kraštuose buvo laikomasi trijų stulpelių struktūros (imituojančios ritinį) su islamo menui artimu geometriniu, gėliniu ar kiliminiu dekoru.
Vienas iš senųjų hebrajiškų biblinių rankraščių.
Tuo tarpu Europoje, germaniškuose kraštuose taip pat imti rašyti rankraščiai naudojo gotikiniame krikščioniškame mene gausiai naudotus gyvūnų ir fantastinių būtybių (drakonų, hibridinių gyvių) figūras, bei nuo krikščioniškų kodeksų nusižiūrėtą teksto struktūravimą lape.
Aškenaziškas rankraštis
Naujos materialios knygų technologijos bandė išlaikyti praėjusio etapo modelius – pirmieji Toros kodeksiniai rankraščiai, kaip minėta, – išlaikė vizualią ritinio imitaciją (trys kolonos). Tačiau buvo imti naudoti dekorai, iliustracijos. Kai kurios – ypač turtingos, naudojant ir aukso lakštus (kaip pasakos kitoje paskaitoje dr. Sarit Šalev-Eini (Sarit Shalev-Eyni)). O pereinant prie spausdintų knygų – buvo paliekami tušti lapo plotai ranka pieštoms spalvotoms iliustracijoms, nes ir knygų spausdinimo technologijos dar nebuvo taip ištobulintos. Panašiai šiais laikais skaitmeninės knygos bando išlaikyti vizualinį spausdintos knygos modelį.
Pirma hebrajiška spausdinta Penkiaknygė net neturėjo balses žyminčių ženklų, nes ankstyvuoju laikotarpiu, kai žydai šią technologiją įsisavino iš krikščionių, ši technologija dar nebuvo tiek pritaikyta hebrajų kalbai. Todėl egzemplioriuje, kurį turėjome galimybę apžiūrėti iš arti – buvo matomi balsių žymėjimai, atlikti ranka.
Pirmas hebrajiškas Toros teksto spaudinys, kuriame technologiškai dar nebuvo įmanoma sudėti balses žyminčių ženklų (nekudot), ir jie buvo dėliojami ranka.
Spausdinant tekstą atsirado nauja meno rūšis – mikrografika – figūrų piešimas, vietoj linijų naudojant žodžius. Apie tai pasakojo dr. Sarit Šalev-Eini.
Ji savo paskaitose daugiausia dėmesio skyrė hebrajiškų maldynų (machzorų (didžiųjų metinių švenčių), sidurų (kasdienių maldų), Hagada šel Pesach (šventinei Pesacho vakarienei skirtų skaitinių)) išvaizdos ir paskirties pokyčiams, įvykusiems pereinant nuo rankraščių prie spaudos eros.
Spausdintas machzoras
Viduramžiais iliustracijos ir spalvingi elementai rankraščiuose, jos teigimu, nebuvo vien tik puošmena – jie padėjo skaitytojui orientuotis liturgijos struktūroje, pavyzdžiui, išskiriant svarbias šventines maldas išskirtiniu šriftu. Su spaudos atsiradimu šis vizualinis pasaulis išbluko dėl didelių gamybos kaštų ir, žinoma, technologijos netobulumo, o knygose pradėjo dominuoti tekstas. Taip pat keitėsi pats knygos pobūdis: rankraštinis formatas, kurį kaip unikalų galima buvo asmeniškai užsisakyti (pavyzdžiui, 1478 m. Italijos našlės sūnums užsakytas siduras), užleido vietą serijiniu būdu spausdintoms knygoms su reklaminiais tituliniais lapais, skirtais pritraukti masinį pirkėją.
Ypač įdomūs buvo jos aiškinimai apie zodiako ženklų vaizdavimą machzoruose. Šie vaizdavimai turėjo mistinę reikšmę. Neįprastas vėžio ar skorpiono piešimas aškenaziškuose maldynuose atspindėjo gilius dvasinius ir kalendorinius nuogąstavimus – pavyzdžiui, XII a. prancūzų rabinas Šimšonas rašė apie Skorpiono ir Vėžio liejamus nuodus į vandens šaltinius metų sezonų kaitos (tkufa) laikotarpiu, esą, Vėžys ir Skorpionas yra „galingi karo vyrai“, kurie pavydi vienas kitam ir lieja pyktį bei nuodus į visus žemės vandens šaltinius. Visi, kas geria tą vandenį, miršta.
(Iš Sarit Šalev-Eini paskaitos prezentacijos)
Nors ankstyvojoje spaudoje šie zodiako ženklai buvo išnykę, jie netikėtai atgimė XVII–XVIII a. leidiniuose, tokiuose kaip 1699 m. Sulzbacho machzoras. Tai buvo vidinis žydų bendruomenių atsakas į išorines krikščioniškojo pasaulio kalendorines reformas, pavyzdžiui, 1582 m. Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, paskatinusį iš naujo ginti ir akcentuoti savojo kalendoriaus ciklų svarbą.
Galiausiai, profesorė išsamiai nagrinėjo iliustruotų Pesacho Hagadų evoliuciją, lygindama Prahos (1526 m.), Venecijos (1609 m.) ir Amsterdamo (1695/1712 m.) leidimus.
Prahos Hagada buvo pirmoji spausdinta iliustruota Hagada, kuri faktiškai „uždavė toną“ visoms vėlesnėms versijoms. Ji laikoma viena iš reikšmingiausių spausdintų Hagados leidimų. Ji pasižymėjo savo unikaliais bruožais: šriftas bei apipavidalinimas turėjo stiprią gotikinę įtaką, kuri pratęsė tradicinį aškenaziškų liturginių rankraščių stilių. Taip pat joje buvo labai kruopščiai išlaikyta viduramžių rankraščių tradicija puošti ir išskirti ne pirmąją raidę (kaip kad krikščioniškose knygose), o visą pradinį žodį specialiuose rėmeliuose.
(Pavyzdys iš faksimilės pavyzdžio www.abebooks.com/Prague-Haggadah-Passover-1526-FACSIMILE-EDITION/31940729255/bd )
(Plačiau pasiskaityti apie šį leidimą galima https://seforimblog.com/2018/04/the-1526-prague-haggadah-and-its/?print=print )
Be to, tekstas buvo išspausdintas su pilna vokalizacija (balses žyminčiais ženklais). Vienas iš labiausiai netikėtų Prahos Hagados bruožų buvo renesanso epochos estetikos atgarsiai – joje medžio raižiniuose buvo pavaizduotos nuogos figūros. Pavyzdžiui, prie pranašo Ezekielio citatos apie „nuogą ir pliką“ Izraelio tautą tremtyje buvo išraižyta nuogos moters figūra. Tokios nuogos figūros vėliau pasirodys ir kituose Hagados variantuose. Profesorės aiškinimu, jis buvo nusižiūrėtas nuo XV a. aškenazių kilmės raštininko ir dailininko Joelio ben Simeono. Pastarojo nupiešta nuoga moters figūra (Murphy Hagadoje, apie 1455 m.) tiesiogiai vizualizavo pranašo Ezekielio knygos ištrauką. Šis biblinis tekstas Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto vergovės metaforiškai prilygino pamestai mergaitei, kuri užauga, subręsta ir tampa Viešpaties nuotaka. Moters rankose laikomoje plevėsuojančioje teksto juostoje yra įrašyti paskutiniai šios citatos žodžiai: „ir tu buvai nuoga ir plika“.
Nors kitose XV a. pradžios vokiškose hagadose ši vieta kartais irgi būdavo iliustruojama nuogu kūnu, kiti dailininkai sąmoningai maskuodavo figūros lytį, siekdami pridengti seksualumą. Joelio b. Simeono piešinyje susiliejo italų Renesanso ir vokiečių kultūros. Kadangi jis ilgą laiką keliavo ir kūrė Šiaurės Italijoje, jis greičiausiai buvo matęs antikines deivės Veneros (kylančios iš maudyklos) statulas, kurios tuo metu kėlė didžiulį Renesanso menininkų susidomėjimą. Ir, profesorės aiškinimu, šiuo laikotarpiu nuogų kūnų vaizdavimas buvo plačiai paplitęs krikščioniškoje Renesanso kultūroje. Čia šis vaizdavimas buvo alegorinis. Ir Joelio b. Simeono pavaizduota moters stovėsena ant mėlyno pjedestalo ir jos pečius dengiantis rankšluostis akivaizdžiai primena šiuos pavyzdžius. Kartu jos išdidi laikysena ir rankoje laikomas raštas atkartoja vokiškąją Frau Minne – kovingąją vokiškosios meilės deivės personifikaciją. Tačiau Joelis šį dievybių ir alegorijų motyvą „sužmogino“ ir pritaikė žydiškam kontekstui. Jis nupiešė moterį ne kaip tolimą deivę, o su žydų moterims būdingu vėriniu bei tradiciniu galvos apdangalu. Antikinis, kūną juosiantis deivės rankšluostis Murphy Hagadoje buvo pakeistas paprastu, spalvingu naminiu rankšluosčiu, elegantiškai permestu per abu pečius, tarsi moteris tiesiog šluostytųsi po maudynių. Pasak S. Šalev-Eini, šios kasdienės detalės panaikina mitinį deivės statusą ir vaizduoja paprastą moterį, kuri jaučiasi kiek nepatogiai, turėdama stovėti nuoga prieš Sederio vakarą švenčiančią šeimą (didelė dalis to, ką profesorė pasakojo apie Joelį b. Simeoną galima rasti jos straipsnyje www.differentvisions.org/wp-content/uploads/sites/1356/2023/04/Issue-5-Shalev-Eyni.pdf)
(Iš dr. Sarit Šalev-Eini straipsnio www.differentvisions.org/wp-content/uploads/sites/1356/2023/04/Issue-5-Shalev-Eyni.pdf )
Šį modelį vėliau tiesiogiai nukopijavo ir savo medžio raižiniuose pritaikė 1526 m. Prahos Hagados leidėjai.
Vėlesnėje (1609 m. Venecijos) Hagadoje šis nuogumo įvaizdis įgijo visiškai kitą prasmę, susijusią su rabinišku midrašu, kur sakoma, kad Egipto vergijos metu žydės bėgdavo į laukus pas savo išsekusius vyrus, kad juos sugundytų ir taip užtikrintų tautos išlikimą. Pagal šį pasakojimą, jos kartu su vyrais žiūrėdavo į veidrodžius, kad sužadintų jų aistrą. Todėl iliustracijoje matome sėdinčia moters ir vyro figūras, žiūrinčias į veidrodį, o fone vaizduojami gimę kūdikiai.
Nors Prahos Hagada buvo pirmoji spausdinta Hagada, kuri pradėjo naują tradiciją – iliustracijas, tačiau Venecijos Hagada (1609 m.) tapo bestseleriu, pritaikytu plačiajai auditorijai (visai šeimai). Ji jau reprezentavo italų Renesanso ir ankstyvųjų naujųjų laikų estetiką. Ji taip pat įvedė visiškai naują vizualinę pagalbą – Sederio ženklus (Simanei ha-Seder) bei palaiminimų vinjetes. Tai buvo paraštėse ar šalia teksto išdėstyti maži rėmeliai, tiesiogiai vaizduojantys konkretų ritualinį veiksmą (pvz., rankų plovimą ar žvakės laikymą). Prahos hagadoje tokių tiesioginių didaktinių vinječių nebuvo – joje naudotos tradicinės Biblijos siužetų iliustracijos. Venecijos Hagada taip pat buvo suprojektuota taip, kad perleidžiant, centrinis hebrajiškas tekstas išlikdavo nepakitęs, o šoninius stulpelius su vertimais į ladino (Ispanijoje viduramžiais susiformavusi lotynizuota žydų kalba), jidiš ar italų kalbas spaustuvininkas galėjo lengvai keisti, pritaikydamas knygą skirtingoms auditorijoms su minimaliomis sąnaudomis. Prahos Hagada tokio maketo lankstumo dar neturėjo.
Kai 1695 m. Amsterdame pasirodė nauja vario graviūromis papuošta Hagada, pirkėjai taip stipriai pasigedo tų tradicinių Venecijos vaizdinių elementų, kad 1712 m. Amsterdamo leidėjai buvo priversti juos nukopijuoti ir sugrąžinti.
Kita tema pratęsė ir papildė dr. Davido Sterno paskaitas. Dr. Jakovas Z. Majeris (Yakov Z. Mayer) įvedė į pirmųjų Talmudo knygų spausdinimo iššūkių ir atsiradusių naujovių kontekstą. Rankraščių kultūroje kiekvienas naujas nuorašas dažniausiai buvo vieno konkretaus rankraščio kopija, kurioje neišvengiamai kaupdavosi perrašinėtojų klaidos. Renesanso epochos spaudėjai ir korektoriai (pavyzdžiui, Danieliaus Bombergo spaustuvė Venecijoje) pritaikė visiškai naują, eklektinio teksto metodą. Jie nustojo aklai kopijuoti viduramžių rankraščius, ir, lygindami kelis skirtingus egzempliorius, siekė, kaip kad leidėjai aiškino savo kolofonuose (baigiamuosiuose knygos įrašuose su jos parengimo informacija), pateikti tikrą, teisingą, atkurtą pirminį teksto grožį. Šį metodą jie vadino „tiesos keliu“ (derekh ha-emet). Tai buvo ir reklaminis argumentas rinktis spausdintą tekstą vietoj rankraščio.
Taip pat pasikeitė ir teksto koregavimo laikas ir pobūdis: rankraštiniame amžiuje knygos taisymo procesas buvo ilgas, tęstinis ir vyko ištisas kartas po knygos nukopijavimo. O spaudos era šį procesą industrializavo: korektūra turėjo būti galutinai atlikta prieš spausdinimą. Atspausdinus tiražą, tekstas tapdavo „sustingdytas“, nes ištaisyti klaidas visuose egzemplioriuose jau būdavo nebeįmanoma. Galima būdavo nebent kitą tiražą spausdinti jau su pataisymais. (Tokius atvejus analizavome katalogavimo dirbtuvėse).
Spausdinimo procesas reikalavo senųjų rankraščių sunaikinimo. Tačiau dar yra išlikę rankraščių, kur matosi spausdinimo procese vykęs lyginimas ką tik išspausdinto lapo su rankraščiu – spaustuvės dažų žymės.
Kadangi spausdinto leidinio modelio (sefer hataka) paruošimas, ypač tokių sudėtingų daugiatekstinių puslapių kaip Talmudas, reikalavo didžiulių finansinių investicijų, kartą sukurtas maketas tapo ilgalaikiu standartu. Danielis Bombergas, turėdamas milžinišką kapitalą, suprojektavo ir išleido Venecijoje pilną Talmudą (1520–1523 m.). Visi vėlesni leidėjai tiesiog nukopijavo Bombergo nustatytas puslapio ribas ir numeraciją, kad sutaupytų lėšų, taip galutinai standartizuodami ir „kanonizuodami“ Talmudo puslapio maketą: centrinę vietą puslapyje užėmė Mišna (I-II m.e.a. žydų išminčių perduoti mokymai), toliau – Gemara (III-VI a. žydų išminčių mokymai, susiję su Mišna), o bendrą Mišnos ir Gemaros bloką gaubė Raši (visų laikų žymiausio ir reikšmingiausio žydų šventųjų tekstų komentatoriaus, gyvenusio XII a. Provanse) komentarai iš vienos pusės, ir Tosafot (hebr. Priedai, XII-XIV a. Raši įpėdinių) pastabos iš kitos. Vėlesni leidėjai tiesiog kopijavo šį maketą bei puslapių numeraciją (daf), tik dar toliau paraštėse savo nuožiūra įterpdami kitų autoritetų komentarus.
Svarbios tipografinės inovacijos – lapų numeravimas bei skyrių pavadinimai puslapio viršuje tapo nepakeičiamais navigacijos įrankiais, leidžiančiais lengvai daryti kryžmines nuorodas. Taip pat atsirado ir šriftų standartizavimas: siekdami vizualiai atskirti pagrindinį tekstą nuo komentarų, leidėjai komentarams pritaikė sefardinį (pusiau kursyvinį) šriftą, kuris visame pasaulyje tapo žinomas kaip „Raši šriftas“ (nors pats Raši su juo neturėjo nieko bendra). Greičiausiai todėl, kad jo komentarai ir buvo spausdinami šiuo šriftu.
Visai kitomis temomis kalbėjo Mišelė Margolis (Mishelle Margolis). Ji vienoje iš savo paskaitų į knygas siūlė žiūrėti ne kaip į tiesiog statiškus tekstus, o kaip į artefaktus, kurie gali papasakoti gyvų žmonių ir bendruomenių istorijas. Kiekvieną knygą kažkas sukūrė, pirko, skaitė, cenzūravo, įkeitė ar netgi išgelbėjo iš ugnies, todėl fizinis knygos kūnas saugo neįkainojamus buvusių savininkų pėdsakus. Paskaitoje ji išskyrė keturis lygmenis, kuriuos galima rasti knygose: patį tekstą, spausdintus paratekstus (pavyzdžiui, kolofonus, kur leidėjai prabyla apie save), ekstra-tekstinius elementus, tokius kaip šriftai bei tipografiniai ženklai, ir, galiausiai, rankraštinius įrašus, cenzorių parašus bei fizinį knygos įrišimą.
O kokiu būdu per šiuos materialius pėdsakus galima rekonstruoti praeities bendruomenių gyvenimą? Ji pasidalijo keliais pavyzdžiais. Vienas iš pavyzdžių – vienos Avicenos medicinos knygos hebrajų kalba paraštėse moteris, vardu Rachelė, buvo susirašiusi visų kitų savo namuose turimų knygų sąrašą. Kitoje knygoje išlikęs įrašas apie tai, kad leidinys buvo atiduotas svainiui kaip užstatas už paskolą (įrašas vėliau perbrauktas, grąžinus skolą). Dar kitur tyrėjai aptiko XIX a. vidurio Amerikoje keliavusio mohelio (apipjaustytojo) knygelę, kurioje jis chronologiškai fiksavo visus apipjaustytus berniukus keliaudamas link Šiaurės Rytų.
Asmeninius bendruomenės išgyvenimus atskleidžia ir Amsterdame rasta knyga, kurioje savininkas į vientisą tomą sujungė keturis skirtingus leidinius bei rankraščius apie Šabtajaus Cvi (XVII a. Osmanų imperijoje gyvavusį „apsišaukėlio mesijo“) judėjimą. O vienos hebrajų gramatikos pabaigoje, šalia tris kartas apimančios šeimos kronikos, savininkas užfiksavo ištisą Livorno miesto žemės drebėjimų dienoraštį, valandų tikslumu aprašydamas, kaip drebėjo žemė jam Šabo metu būnant sinagogoje.
Mišelė Margolis taip pat atskleidė, kaip tokie materialūs pėdsakai leidžia griauti įsigalėjusius mitus ar nuostatas. Pavyzdžiui, moterų vardai paraštėse leidžia matyti, kad moterys buvo aktyviai įsitraukusios į knygų apyvartos reikalus – liudija tiek jų sąsajas su raštingumu, tiek ir socialinį statusą. O Jemeno žydų įrašai Venecijos spaudiniuose rodo, kad ši bendruomenė nebuvo tokia izoliuota, kaip kad buvo įprasta manyti.
Taip pat buvo ir cenzorių paliktų kurioziškų pėdsakų knygose. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai krikščionių cenzoriai visiškai per klaidą išbraukė nekaltus teisinius terminus (susijusius su plaukų kirpimu), tiesiog dėl kalbinių nesusipratimų.
Kitoje savo paskaitoje Mišelė Margolis pateikė labai vertingą informaciją apie hebrajiškų knygų skaitmeninimo projektus. Skaitmeninimas – kaip kad prieš kelis šimtus metų spausdinimas – taip pat susiduria su naujais iššūkiais. Ji pabrėžė, kad kokybiškas skaitmeninimas turi apimti ir fizinį knygos kontekstą — nuo viršelio iki knygos nugarėlės. Tai yra, kadangi knygos kaip artefaktai gali papasakoti vertingas asmenų ir bendruomenių istorijas, skaitmeninimas turi įtraukti ir knygos pavidalą. Mišelė supažindino su visa eile internetinių išteklių ir skaitmeninimo įrankių, kurie yra prieinami. O taip pat ir jos pačios su kolegomis Kolumbijos universitete kuriamu projektu „Footprints“, kuris naudoja susietus duomenis ir paverčia knygas lengvai ieškomais duomenų rinkiniais.
(footprints.ctl.columbia.edu)
Galiausiai, paskutinėje paskaitoje, kurią skaitė dr. Jaronas Ben-Nae (Yaron Ben-Naeh), gilinomės į iki šiol mažai ištirtą Osmanų imperijos žydų knygų kultūrą, kuri labai skyrėsi nuo europietiškosios. Osmanų imperija plėtėsi nuo XIV amžiaus iki XVI amžiaus vidurio, apimdama Balkanus, dabartinę Turkiją, Iraką, Siriją, Libaną, Palestiną, Egiptą ir kitas Šiaurės Afrikos dalis. Žydai šiose žemėse gyveno visą laiką. Tačiau didžiausias pokytis įvyko XVI amžiaus pradžioje, po žydų išvarymo iš Pirėnų pusiasalio. Didelė dalis ištremtų sefardų ir itališkų žydų atsirado šalia vietinių žydų, vadinamų romaniotais (graikiškai kalbančiais žydais, kurie buvo Bizantijos palikimas) bei musta‘arabiais (arabiškai kalbančių žydų arabizuotose provincijose). Vėliau į šias žemes pradėjo plūsti vis daugiau aškenazių. Osmanų imperijoje žydai nebuvo taip suvaržyti profesiniu lygmeniu, kaip Europoje, tai yra nevaržė amatininkų cechų apribojimai. Jie vertėsi prekyba, amatais ir gyveno glaudžioje kaimynystėje su musulmonų dauguma, o tai smarkiai paveikė jų kasdienybę, kalbą, drabužius ir net institucijų sandarą.
Šiame fone būtent žydai tapo spaudos pradininkais imperijoje – jie pirmieji įkūrė spaustuves Stambule (apie 1494 m.) ir Salonikuose (dešimtmečiu vėliau), toli užbėgdami už akių vietos krikščionims ir musulmonams. Šių spaustuvių įkūrėjai atvyko iš Iberijos, tikriausiai atsiveždami literas ir kai kuriuos kitus spausdinimui reikalingus dalykus. Graikai pradėjo spausdinti gal po kokio šimtmečio, Stambule, ir tai buvo privati iniciatyva – inicijavo patriarchas. Vėliau ėmė spausdinti armėnai. O apie XVII a. vidurį žydų spaustuvė atsirado Izmire. Tai buvo trys pagrindinės hebrajiškų spaudinių spaustuvės Osmanų imperijoje iki pat XIX a. vidurio. Osmanų imperijoje žydų spauda nebuvo cenzūruojama valdžios, o pagrindiniai iššūkiai buvo ekonominiai bei techniniai (brangus ir sudėtingas popieriaus importas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas). Todėl, nepaisant technologinio proveržio, Osmanų kraštuose rankraščiai ilgai išliko taip pat labai paklausūs iki pat XX a. pradžios. Ir žinoma visa eilė pavyzdžių, tarkim, Jemeno, kai buvo ranka perrašinėjamos spausdintos knygos. (Šioje vietoje kaip analogija bent jau man iškilo sovietmečio praktikos pavyzdys – dauginti sunkiai prieinamas dėl sovietinio režimo knygas, jas perrašinėjant ranka). Pasirodo, perrašyti knygą ranka vietos bendruomenėse dažnai kainuodavo pigiau nei nusipirkti spausdintą knygą. Be to, šio regiono knygos ir rankraščiai vizualiai atrodė gana kukliai, netgi „skurdžiai“ ir grynai funkcionaliai – čia nerasime europietiškos prabangos, aukso ar ryškių dažų, nes knyga buvo vertinama kaip darbinis įrankis, o leidėjai daugiau dėmesio skyrė naudingų rodyklių rengimui. Beje, dr. Jaronas Ben-Nae prileido, kad gal šios ekonominės aplinkybės lėmė, kad musulmonų visuomenėje gana vėlai buvo imta spausdinti, ir buvo tęsiama, rankraščių tradicija.
Knygų leidyba Osmanų imperijoje buvo itin rizikingas ir brangus verslas. Didelės apimties veikalų spausdinimas reikalavo milžiniškų investicijų, o Stambule nuolat kildavę didžiuliai gaisrai akimirksniu paversdavo pelenais ištisas privačias ir sinagogų bibliotekas. Situaciją tyrėjams sunkina ne tik tai, kad tokiu būdu žuvo daugybė rankraščių ir spausdintų leidinių, bet ir tai, kad, priešingai nei Italijoje ar kitur Europoje, Osmanų imperijoje iki XIX a. beveik neišliko jokių namų ūkių turto inventorių ar knygų sąrašų, todėl labai sunku tiksliai atkurti, ką savo lentynose turėjo paprasti žmonės ar gydytojai.
Ypač daug žydų spausdinimui nuopelnų susirinko Jona Aškenazis (Yona Ashkenazi) iš Lenkijos (Zavadkos miestelio, esančio šalia Vakarų Ukrainos sienos). Jis atvyko XVII a. pabaigoje. Ir maždaug po 10–11 metų jau ėmėsi Stambule leidybos kartu su bendražygiu. Tačiau neilgai trukus liko vienas, o paskui prisijungė ir sūnus. Su sūnumi Stambule spausdino keliasdešimt metų ir išleido maždaug 200–250 leidinių. Iš jo leistų knygų pratarmių galima susidaryti įspūdį apie jį kaip asmenybę, turėjusią ypatingą aistrą, pašaukimą spausdinti knygas. Jis, pavyzdžiui, pasakoja, kad dar būdamas jaunas matė spaustuvę savo mieste ir spausdinimas tapo jo gyvenimo svajone. Kita vertus, profesorius iškėlė hipotezę, kad Jona Aškenazis buvo slaptas Šabtajaus Cvi pasekėjas. Apie tai galima spręsti iš jo publikuotų kabalistinių veikalų. Pavyzdžiui, Zoharas. Jis rašė pratarmėje apie šaltinius iš Rytų Europos, Amsterdamo ir Italijos, esą ten buvo daug klaidų, o dabartiniame leidinyje pateikiamas geriausias leidimas, remiantis rankraščiais, kurių jis ieškojo ir kurių paruošimui skyrė daug pastangų. Taip pat publikavo ir sidurą (maldaknygę) šabui ir kasdienybei, ir šis siduras buvo kabalistinio pobūdžio. Tai yra, Jona Aškenazis turėjo darbotvarkę, artimą Šabtajo Cvi pasekėjams.
Šalia to, buvo ir kitas reikšmingas jo nuopelnas – knygos ladino. XVIII a. žydai Osmanų imperijoje jau nebesuprato XVI a. ladino kalbos, ir jiems reikėjo naujų vertimų, todėl Jona Aškenazis išspausdino daugybę originalių ir verstų iš ladino kalbos darbų.
Vienas iš Jonos spaustuvės Konstantinopolyje (Stambule) leidinių.
Taip pat spausdino nedideles kišenines knygeles bei proginius lapus. Maža to, būtent Jona Aškenazis 1726–1727 m. padėjo iš Vengrijos kilusiam musulmonų konvertitui įkurti pačią pirmąją arabišką spaustuvę Osmanų imperijoje.
Galiausiai, dr. Jaronas ben Nae pripasakojo įdomių istorijų apie piratus, kurie grobdavo žmones (ir žydus, ir krikščionis), ir reikalaudavo išpirkos iš atitinkamų bendruomenių. Atsirasdavo ir tokių gudruolių, kurie apsimesdavo, kad buvo pagrobti, ir tam, kad jų bendrakeleiviai ar artimieji, „laikomi nelaisvėje“, būtų išlaisvinti, keliaudavo po bendruomenes, rinkdami pinigus. Paaiškėjus, kad tai gali būti vienas iš sukčiavimo mechanizmų, Stambulo rabinatas išleido potvarkį, kad liudijimai dėl pagrobimo fakto turi būti spausdinti, ir taip patvirtintas faktas. Tokiu būdu spausdintas tekstas ir žinomos spaustuvės autoritetas tapo patikimumo garantu, saugančiu nuo apgavikų, kurių rankraštinių parašų niekas negalėjo iššifruoti.
Turai
Viena iš organizacinės komandos narių, Dafna Siegman, vienos kavos pertraukos metu mums aprodė vidines bibliotekos erdves, iš kur galima buvo stebėti robotų darbą – kaip jie gabena užsakytas knygas ir grąžina jas atgal į vietą. Įspūdingas reginys.
Čia pat vitrinose taip pat yra ir nedidelė ekspozicija, kurioje garbingą vietą užima pirmoji Gutenbergo spausdinta Biblija.
Nors dienos buvo intensyvios – po tris bendras paskaitas ir vieną užsiėmimą pasirinktoje individualaus projekto grupėje (katalogavimo, proveniencijos arba inkunabulų), tačiau dr. Chaimas Meiris Neria dar pravedė turus po ypač vertingą Bibliotekoje veikiančią nuolatinę NLI parodą „A Treasure of Words“. Tai rašto (hebrajiško, aramėjiško) istorijos ekspoziciją nuo seniausių pavyzdžių, pavyzdžiui, magijai naudotų dubenėlių, iki XX a.. Kai kurie eksponatai ir kitomis kalbomis – arabų, vokiečių, lotynų – kiek jie susiję su judaika.
Vienas iš eksponatų.
Ypač neišdildomą įspūdį paliko kita paroda, kuri turėjo būti atidaryta tik kitą dieną, (liepos 30), The Quest of Questions. Kaip pasakojo dr. Chaimas Meiras Neria, šioje ekspozicijoje buvo siekiama nutiesti kadaise sugriautus tiltus tarp mokslo ir religijos, atskleisti skirtingų pažinimo modelių sambūvį. Prie religijos, kaip galima buvo matyti iš eksponatų, buvo priskirta viskas, kas šiandien nepriskiriama mokslo kategorijai. Tačiau, kaip žinoma, „religija“ taip pat kratosi ezoterikos. Eksponatai, kurie priklauso pačiai NLI, iš to „ezoteriško“ laiko, kai įvairūs žinojimo ir pažinimo modusai ieškojo atsakymų į pasaulio ir žmogaus pažinimo klausimus – laiko ir erdvės, istorijos pradžios ir pabaigos, medicinos, fiziologijos, fizikos, matematikos ir kt. Ir šios žinios migravo islamiškuose, krikščioniškuose pasauliuose, kuriuose ir žydų mokslo žmonės atliko savo misiją.
Didžiuliame pasaulio žemėlapyje vizualiai užsidegančios švieselės ir linijos rodo žinių sąsajas ir sklaidą laike ir erdvėje. Žinios migravo tarp Vidurio ir Artimųjų Rytų šalių bei Europos. Čia galima matyti skirtingų laikotarpių mokslo centrų išsidėstymą.
Labiausiai palietė pagaliau gyvai pamatyti išvynioti kabalistinių sfirų medžių ritiniai, siekiantys iki kelių metrų. Žinoma, ir Niutono alcheminiai raštai bei pasaulio pabaigos skaičiavimai.
Kabalistiniai ritiniai
Taip pat turėjome ekskursiją po mažiau turistams žinomus ir lankomus knygynus Jeruzalėje – ultraortodoksų rajone įsikūrusį unikalų sefardų religinių knygų knygyną. Knygyną įsteigė viena pora, kuri prieš kelis dešimtmečius atvyko iš Kanados. Apie steigimo istoriją papasakojo pati steigėja ir savininkė, kuri ,maloniai nustebino tuo, kad iš karto įsiminė mano ir kitų ekskursijos dalyvių vardus ir bendravo, kreipdamasi į mus vardais. Ji pasakojo, kokiu būdu ji su sutuoktiniu rūpinasi sefardų (Ispanijos, Maroko bei kitų Šiaurės Afrikos regionų) rabiniškų mažai kam žinomų rankraščių publikavimu. Reikšmingą vietą čia užima, žinoma, ir kabalistinė literatūra, kurios atsiradimas giliai įsišaknijęs tuose kraštuose. Ir knygynas šiuo požiūriu tikrai išskirtinis.
(Fotografavo dr. Chaimas Meiras Neria)
Taip pat susipažinome su netoli centrinės miesto gatvės ir turgaus (Jafos) įsikūrusiu knygynu, kuriame galima įsigyti ne tik naujų, bet ir antikvarinių bei naujesnių, nors ir panaudotų, knygų. Šio knygyno savininkas – filosofijos doktorantas Lioras Holzeris. Jis noriai pasakojo apie savo knygyną, savo paties meilę knygoms, žydų minties istorijai. Stebino tuo, kad žino kiekvieną iš savo tūkstančių be aiškesnės klasifikacinės tvarkos sudėtų knygų, ir kad be vargo galėtų surasti knygą, kurios ieškai. (Bet knygos, kurios aš ieškojau, deja, neturėjo 😉 )
https://headstart.co.il/project/57732?ref=location
Antrame knygyno aukšte, į kurį galima buvo pakilti siaurais laiptais tarp sienų, kurias slėpė knygų lentynos, gilumoje įsikūrusiame kambarėlyje grupelė jaunų žmonių skaitė Nietschę ir diskutavo apie nihilizmą.
Individualūs projektai
Nors individualiam projektui neturėjom daug laiko, tačiau paskutinę dieną turėjome pristatyti savo pačių prezentacijas. Jos taip pat buvo labai įdomios ir vertingos, profesionaliai paruoštos. Aš pati, kadangi buvau pasirinkusi katalogavimo grupę, pristačiau tai, su kuo mes su kolegėmis mūsų Judaikos kolekcijoje buvome ne kartą susidūrusios – Romų leidyklos to paties Talmudo leidimo besiskiriančius egzempliorius. Prezentacijoje pristačiau savo versiją apie galimą šių skirtumų priežastį.
Katalogavimo grupės kuratorius Shimonas Kummeris mums parodė daugybę tokių atvejų, kai egzemplioriai skiriasi. Jis mums papasakojo ir apie NLI neseniai įsigytą didžiulę Valmadonnos hebrajiškų knygų kolekciją, kurioje buvo daug tokių pavyzdžių, kurie vertė tiek kataloguotojus, tiek tyrėjus kelti klausimą, kodėl kolekcininkas laikė po kelis to paties knygos leidimo egzempliorius. Ir atsakymas buvo toks, kad būtent dėl to, kad tie egzemplioriai turi skirtumų. Ir buvo identifikuota visa eilė priežasčių, kaip tie skirtumai galėjo atsirasti. Kartais skirtumai aptinkami nuodugnaus knygų tyrimo metu, ir tokiu būdu pasirodo, kad atliekant retų spaudinių katalogavimą, nepakanka vien mechaninio titulinių duomenų nurašymo. Reikalingas mokslinis tyrimas.
Matėm ir čiupinėjom tokius retus egzempliorius, kur nebuvo galima pasitikėti nei išspausdinta leidimo data, nei vieta. Tačiau pritaikius tam tikrus metodus, kartais galima nustatyti tikresnius duomenis.
Kalendorius, kurio spausdinimo duomenys klaidinantys, bet galima nustatyti tikrą datą, analizuojant pačius kalendoriaus duomenis.
Padėka
Mokykla buvo nepaprastai vertinga. Sunku buvo įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką galima gauti tiek vertingų žinių ir patirčių. Turime juk ir mūsų Nacionalinėje bibliotekoje judaikos kolekciją, kur senos retos knygos laukia savo tyrėjų. Esu labai dėkinga visiems Mokyklos kuratoriams, koordinatoriams, dėstytojams, o taip pat nuoširdi padėka už aktyvios programos ribų likusiai, šalia buvusiai ir rūpestį rodžiusiai organizacinei komandai – Gesher L‘Europa iniciatyvoje dalyvaujančioms Naomi Bloom Wurthman, Kitti Raymond, Dafna Siegman.
Taip pat nuoširdus ačiū mūsų Nacionalinės Bibliotekos direktorei Aušrinei Žilinskienei ir Dokumentinio paveldo departamento direktorei Jolantai Budriūnienei už suteiktą šią galimybę. Ir be abejo, mūsų centro vadovei Larai Lempertienei 🙂
Parašykite komentarą