Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Be kategorijos

Cemachas Šabadas: vieno gyvenimo pėdsakai Vilniaus istorijoje

Tęsdamas leidinių seriją „Žydų paveldo skaitiniai“, Lietuvos nacionalinės bibliotekos (LNB) Judaikos tyrimų centras inicijavo daktaro Cemacho Šabado autobiografijos vertimą iš jidiš į lietuvių kalbą. Autobiografiją 1935 m. Vilniuje atskira knyga išleido Žydų mokslo institutas (YIVO), o keli jos egzemplioriai saugomi LNB Judaikos kolekcijoje. Laukdami netrukus pasirodysiančio vertimo, kviečiame pasklaidyti Judaikos kolekcijos leidinius bei dokumentus, atskleidžiančius šios išskirtinės asmenybės gyvenimą ir veiklą to meto Vilniaus ir jo žydų bendruomenės istorijos kontekste.

Cemachas Šabadas (1864–1935) buvo gydytojas, medicinos publicistas, filantropas, visuomenininkas ir vienas ryškiausių XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Vilniaus žydų bendruomenės veikėjų. Vargu ar prieškario Vilniuje buvo žmogus, negirdėjęs apie daktarą Šabadą. Jo vardas buvo plačiai žinomas ir už Vilniaus ribų. LNB Judaikos kolekcijoje išliko įvairių jo gyvenimo ir veiklos pėdsakų – knygų ir straipsnių, redaguotų leidinių, darbo dokumentų, korespondencijos, jam skirtų publikacijų. Tarp jų – ir dokumentai, liudijantys, kaip Šabadas buvo vertinamas amžininkų ir kaip po mirties puoselėtas jo atminimas.

Pradžia

Cemachas Šabadas – Vilniaus gimnazistas. Iš: Shabad, Tsemakh. Oytobiografye. Vilnius: YIVO, 1935, p. 32–33. LNB Judaikos kolekcija.

Mokslai Vilniuje. Cemachas Šabadas gimė 1864 m. Vilniuje. Mokėsi chederyje, vėliau – pasaulietinėse Vilniaus mokyklose. Autobiografijoje Šabadas mini tris to meto Vilniaus vidurinio mokymo įstaigas – aštuonių klasių gimnaziją, šešių klasių progimnaziją ir septynių klasių realinę mokyklą su komerciniu skyriumi. Susiklosčius neįprastoms aplinkybėms, kurias jis spalvingai aprašo autobiografijoje, per šešerius metus jam teko mokytis visose trijose. Šabadas prisiminė, kad taip susirado įvairių draugų ir pažino skirtingus to meto Vilniaus pedagogus. Jis taip pat rašo, kad jau nuo dešimties metų svajojo tapti gydytoju (Shabad, 1935, p.10-15).

Medicinos studijos ir disertacija. 1881 m. su tėvais išvykęs į Maskvą, Šabadas ten tęsė mokslus gimnazijoje, o 1884 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1889 m. baigęs universitetą, jis dar kurį laiką pasiliko Maskvoje: dirbo ligoninėje, vertėsi privačia praktika, ruošėsi daktaro egzaminui ir rašė disertaciją. 1893 m. išvyko į Vieną, kur, daug dirbdamas laboratorijose ir bibliotekose, baigė mokslinį darbą. Autobiografijoje jis prisimena: „Aštuonis mėnesius praleidau Vienoje, ir tai buvo labai naudinga, grįžau į Maskvą ir ėmiausi spausdinti daugiau nei 30 lankų apimties disertaciją“ (Shabad, 1935, p.41).  Šabadas apgynė medicinos daktaro disertaciją „Diabetes Mellitus Pancreaticus“, kurioje nagrinėjo kasos ir diabeto ryšį bei ligos gydymo galimybes. Pasak jo kolegos Hiršo Maco, Šabado klinikiniai ir laboratoriniai tyrimai buvo ne mažiau reikšmingi nei garsių to meto diabetologijos pradininkų Oskaro Minkovskio ir Josefo von Meringo darbai, tačiau liko beveik nežinomi mokslo pasaulyje, nes buvo aprašyti rusų, o ne tarptautine mokslo kalba (Mats, 1937, p. 44).

Sugrįžimas į Vilnių. Kaip prisimena Šabadas, grįžęs iš Vienos į Maskvą, ten likti jis nebenorėjo ir 1894 m. sugrįžo į gimtąjį Vilnių. Tai buvo jo ilgametės medicininės ir visuomeninės veiklos Vilniuje bei Vilniaus krašte pradžia. Dirbdamas Savičiaus ligoninėje susirgo šiltine, o pasveikęs buvo išsiųstas į Švenčionis, kur tuo metu buvo kilusi choleros epidemija. Autobiografijoje Šabadas rašo, kad vyresni Švenčionių gyventojai dar ilgai geru žodžiu prisimindavo jo, kaip „choleros gydytojo”, darbą (Shabad, 1935, p. 43).

1905-ieji. Per 1905 m. revoliucinius įvykius, dirbdamas Vilniuje,  Šabadas teikė medicinos pagalbą sužeistiesiems. 1905 m. gruodžio 11 d. buvo suimtas, apkaltintas dalyvavimu revoliuciniame judėjime ir penkiems su puse mėnesio įkalintas Lukiškių kalėjime. 1906 m. gegužę administracine tvarka jam buvo paskirta trejų metų tremtis į Archangelsko guberniją, tačiau galiausiai leista išvykti į užsienį. Šį gyvenimo laikotarpį autobiografijoje jis aprašo, plačiau aptardamas ir to meto istorinius įvykius. Beveik metus praleido Vokietijoje, kur lankė Berlyno ir Heidelbergo klinikas ir gilino medicinos žinias; kurį laiką gyveno Šveicarijoje, lankėsi Londone. 1907 m. jam buvo leista grįžti į Vilnių. Šabadas prisimena, kad, gavęs Vilniaus gubernatoriaus leidimą grįžti į miestą, gatvėje sutikdavo jį džiaugsmingai sveikinančius pažįstamus pacientus. Netrukus jis atnaujino gydytojo praktiką ir sulaukė daugybės pacientų (Shabad, 1935, p. 77).


Gydytojo kasdienybė

Per savo ilgametę gydytojo karjerą Vilniuje Šabadas dirbo keliose gydymo įstaigose ir vertėsi privačia praktika. Jis dirbo Vilniaus žydų ir „Mišmeres Cholim“ draugijos ligoninėse (Rafes, 1999, p. 54-55), kurį laiką – Savičiaus ir Šv. Jokūbo ligoninėse (Aleksiun, 2009–2010), priiminėjo pacientus namuose.

Dr. Cemachas Šabadas (trečias iš kairės) su medicinos personalu ir pacientais Vilniaus žydų arba „Mišmeres Cholim“ ligoninėje (tiksli vieta nenustatyta). LNB Judaikos kolekcija.

Šabado kasdienę gydytojo veiklą rodo LNB Judaikos kolekcijoje išlikusi fotografija ir įvairūs darbo dokumentai: gydytojo blankai, laboratorinių tyrimų lapai, dvi didelės pacientų registracijos knygos ir pluoštas paskirų tokių knygų lapų. Recepto ir 1922 m. laboratorinio tyrimo blankuose nurodytas adresas – Didžiosioji Pohulianka g. 9 (dab. J. Basanavičiaus g. 15). Šiame name Šabadas gyveno ir priiminėjo pacientus. Abiejų išlikusių knygų nugarėlėse įspausta stilizuota Cemacho Šabado monograma, sudaryta iš jo vardo ir pavardės pirmųjų hebrajiškų raidžių צ ir ש, kuri pasikartoja ir kituose Šabado veiklos dokumentuose.

Dr. Cemacho Šabado gydytojo blankai, laboratorinių tyrimų dokumentai, pacientų registracijos knygos su jo vardo hebrajiškų raidžių monograma ir jų fragmentai. LNB Judaikos kolekcija.


Pagalba bendruomenei ir sveikatos apsauga

Labdara. Svarbią Šabado visuomeninės veiklos dalį sudarė labdara, savitarpio pagalba ir rūpinimasis visuomenės sveikatos apsauga. Vieni ankstyviausių Judaikos kolekcijoje išlikusių dokumentų, liudijančių jo dalyvavimą labdaringoje veikloje, – Šabadui išduoti įmokų kvitai. 1915 m. išduotas kvitas patvirtina jo piniginę paramą Vilniaus vaikų dienos prieglaudoms, veikusioms prie Darbo pagalbos nepasiturintiems žydams draugijos. Kiti du, išduoti 1916 ir 1918 m., nurodo jo narystę žydų gydymo ir labdaros draugijoje „Mišmeres Cholim“ („Ligonių globa“).

Cemachui Šabadui išduoti įmokų kvitai: Vilniaus vaikų dienos prieglaudoms, 1915 m., „Mišmeres Cholim“ draugijai, 1916 ir 1918 m. LNB Judaikos kolekcija.

Šiuos formalius dokumentus itin šiltai papildo visai kitokio pobūdžio dokumentas – nedatuotas antros klasės mokinės Chanos Kadiševič naujametinis sveikinimas Šabadui. Kreipdamasi į „mielą poną daktarą Šabadą“, mergaitė dėkoja jam už pagalbą vargingiems našlaičiams. Sveikinimą ji pradeda tradiciniu Roš ha-Šanos linkėjimu „Lešana tova tikatevu“ – „Būkite įrašytas geriems metams“, o baigia palinkėjimu: „Tegu Dievas Jums duoda visa, ko trokšta Jūsų širdis. Likite sveikas ir sulaukite kitų metų.“

Chanos Kadiševič naujametinis sveikinimas dr. Cemachui Šabadui. LNB Judaikos kolekcija.

EKOPO. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais Šabadas buvo vienas aktyviausių pagalbos nukentėjusiesiems nuo karo organizatorių. Jis pirmininkavo Žydų komiteto nukentėjusiesiems nuo karo šelpti (EKOPO) Vilniaus regioniniam komitetui, rūpinosi karo pabėgėliais, našlaičiais ir maisto skirstymu (Rafes, 1999, p. 145–152). 1931 m. Vilniuje išleistame jubiliejiniame leidinyje „Ant karų ir neramumų griuvėsių: EKOPO regioninio komiteto metraštis” (Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes), skirtame EKOPO Vilniaus regioninio komiteto 1919–1930 m. veiklai , Šabadas rašė vadovavęs EKOPO regioniniam komitetui „nuo pat pirmosios dienos“(Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes, 1931, p. 946).

Su šiuo jubiliejiniu EKOPO leidiniu susijusi ir Šabado autobiografijos istorija. Po Šabado mirties, 1935 m., atskira YIVO knyga išleistas autobiografinis tekstas pirmą kartą buvo publikuotas būtent šiame EKOPO leidinyje (Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes, 1931, p. 903-948).

EKOPO Vilniaus regioninio komiteto 1919–1930 m. veiklos metraščio viršelis ir dr. Cemacho Šabado autobiografijos puslapis. Iš: Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes: Pinkes, red. Moyshe Shalit. Vilnius, 1931. LNB Judaikos kolekcija.

OZE–TOZ. Šabado veiklą visuomenės sveikatos apsaugos srityje atspindi jo darbas OZE ir TOZ organizacijose. Netrukus po to, kai 1912 m. Sankt Peterburge buvo įsteigta Žydų gyventojų sveikatos apsaugos draugija OZE (rus. Obščestvo ochranenija zdorovja jevrejskogo naselenija), Šabadas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą siūlė steigti jos padalinį Vilniuje, tačiau šis sumanymas buvo įgyvendintas tik 1918 m. Tuomet į Vilnių sugrįžusio vaikų gydytojo, aktyvaus OZE Sankt Peterburge veikėjo, Abraomo Makoverio iniciatyva buvo sudarytas Vilniaus OZE komitetas, kurio pirmininku tapo Šabadas (Ščupakas, 2016, p.76; Rafes, 1999, p. 78-79). Vėliau Šabadas vadovavo ir Vilniaus TOZ komitetui – Lenkijoje 1921 m. įsteigtos, su OZE glaudžiai susijusios žydų sveikatos apsaugos organizacijos vietos skyriui. 1927 m. Vilniaus TOZ perėmė vietos OZE įstaigas ir įsipareigojimus. OZE ir TOZ veikla apėmė visuomenės sveikatos švietimą, higieną ir profilaktiką, kovą su tuberkulioze, kūdikių ir vaikų priežiūrą, mokyklinę sveikatos apsaugą, slaugytojų rengimą bei vaikų vasaros kolonijas.

Vilniaus OZE komitetas (viršuje dešinėje) ir OZE moterų komitetas (viršuje kairėje); abiejose fotografijose – dr. Cemachas Šabadas. Apačioje – OZE kūdikių namų žaidimų kambarys (kairėje) ir konsultacija kūdikiams (dešinėje). Iš: Yidishe Vilne in vort un bild, sud. Morits Grosman. Vilnius, 1925. LNB Judaikos kolekcija.
Vilniaus OZE dvimetės slaugytojų mokyklos pirmosios laidos vinjetė, 1922–1924 m. Tarp pavaizduotų asmenų – dr. Cemachas Šabadas. LNB Judaikos kolekcija.

Tarp Judaikos kolekcijoje saugomos Vilniaus TOZ skyriaus korespondencijos yra ir  daktaro Šabado pasirašytų raštų ant dvikalbių, lenkų ir jidiš kalbomis spausdintų organizacijos blankų.

Dr. Cemacho Šabado pasirašyti TOZ Vilniaus skyriaus raštai ant dvikalbių – lenkų ir jidiš kalbų – blankų. 1932 ir 1934 m. LNB Judaikos kolekcija.

Sveikatos žinios sveikesniam gyvenimui

Folks-gezunt. Greta gydytojo darbo ir sveikatos apsaugos organizavimo Šabadas daug dėmesio skyrė visuomenės sveikatos švietimui ir medicinos žinių sklaidai. 1923 m. sausį Vilniuje pradėtas leisti populiariosios medicinos ir visuomenės sveikatos temoms skirtas žurnalas „Folks-gezunt“ (jid. „Liaudies sveikata“). Kaip rašo Hiršas Macas, kai 1922 m. pabaigoje į Vilnių atvykęs žurnalistas ir švietėjas Avromas-Heršas Kotikas pasiūlė leisti populiarų medicinos žurnalą jidiš kalba, šį sumanymą palaikė OZE sekretorius Icchakas Rafesas ir organizacijos pirmininkas Cemachas Šabadas. Pirmuosius „Folks-gezunt“ numerius redagavo Kotikas ir Šabadas, o Kotikui išvykus iš Vilniaus ilgamečiu žurnalo  vyriausiuoju redaktoriumi tapo Šabadas (Mats, 1937, p. 18-20).  

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas „Folks-gezunt“ numerių komplektas – nuo pirmojo 1923 m. numerio iki 1933 m. gruodžio ir nuo 1935 m. sausio iki paskutiniojo, 1940 m. birželį išėjusio šeštojo numerio. 1934 m. dėl finansinių sunkumų žurnalo leidyba buvo nutrūkusi, tačiau 1935 m. sausį atnaujinta (Ščupakas, 2016, p.82). Pirmajame 1935 m. sausio numeryje Šabadas dar nurodytas vyriausiuoju redaktoriumi, o po mėnesio pasirodęs antrasis numeris jau buvo skirtas jo atminimui. Po Šabado mirties žurnalo redagavimą perėmė Hiršas Macas.

Pirmojo numerio programiniame straipsnyje „Mūsų uždaviniai“ (Unzere oyfgabn, Folks-gezunt, 1923, Nr. 1, p. 1-2) išdėstyti svarbiausi žurnalo principai: dėmesys ne tik ligų gydymui, bet ir jų prevencijai, higienai, visuomenės švietimui bei sveikos gyvensenos ugdymui.

Žurnalo Folks-gezunt pirmojo numerio pirmieji puslapiai su straipsniu „Mūsų uždaviniai“. Vilnius, 1923 m. sausis. LNB Judaikos kolekcija.

Straipsnis pradedamas švelnaus humoro kupinu to meto pacientų gydymosi įpročių apibūdinimu ir esmine mintimi, kad svarbiau išsaugoti sveikatą negu susirgus ieškoti vaistų: „Mes, žydai, turime stiprų polinkį gydytis. Kiekvienas žydas nešiojasi pluoštą receptų, kuriuos išdėlioja priešais gydytoją, atėjęs pasitarti; tarp jų – įvairių gydytojų receptai, išrašyti tiek jo mieste, tiek kitur. Gydytojai jau gerai pažįsta šį ypatingą ligonio tipą – keliaujantį nuo vieno gydytojo pas kitą, nuo vienos medicinos garsenybės prie kitos. Tačiau dauguma žmonių nesuvokia, kad daug svarbiau dėti visas pastangas sveikatai išsaugoti, negu ieškoti įvairiausių vaistų tada, kai sveikata jau prarasta.“ (Unzere oyfgabn, p. 1) Straipsnyje aiškiai įvardijamas ir leidinio tikslas: „Kad sustiprintume žydų tautos sveikatą ir suteiktume jai daugiau jėgų bei drąsos sunkioje kovoje už būvį, turime visiems suprantama forma skleisti teisingas žinias apie higieną ir mediciną.“ (Unzere oyfgabn, p. 2) Taip pat pabrėžiama, kad po Pirmojo pasaulinio karo tokio mokslo populiarinimo leidinio jidiš kalba poreikis tapo dar didesnis.

Medicinos ir visuomenės sveikatos leidiniai. Tęsdamas švietėjišką veiklą, Šabadas rengė publikacijas medicinos, higienos ir visuomenės sveikatos temomis. Judaikos kolekcijoje saugomi jo leidiniai atspindi platų nagrinėtų temų spektrą – nuo Vilniaus žydų demografijos iki žmogaus organizmo veiklos ir ligų prevencijos. Tarp jų – „Žydų mirtingumas ir gimstamumas Vilniuje 1911–1920“ (1922), „Žmogaus organizmo savigyna“ (Di zelbstshuts fun menshlekhn organizm) (1925), „Ar galima išvengti vėžio?“ (1934).

Cemacho Šabado knygos: „Žydų mirtingumas ir gimstamumas Vilniuje 1911–1920“ (1922), „Ar galima išvengti vėžio?“ (1934) ir „Žmogaus organizmo savigyna“ (1925). LNB Judaikos kolekcija.

Šabado gebėjimą sudėtingus medicinos klausimus aiškinti paprasta, skaitytojams suprantama kalba prisiminė jo kolega, gydytojas ir pedagogas dr. Izraelis Biberis. 1935 m. laikraštyje Vilner Tog paskelbtame straipsnyje jis pasakojo, kad Šabadas rašė gyva jidiš kalba, vengė svetimžodžių ir mokėjo net sudėtingiausias temas pateikti suprantamai (Biber, 1935, p. 3).


Vilnius – švietimo ir mokslo, idėjų ir kultūros miestas

Mefitse Haskole. Svarbi Šabado visuomeninės veiklos sritis buvo švietimas. Jis vadovavo 1909 m. gegužę įsteigtam Žydų švietimo skatinimo draugijos Rusijoje Vilniaus skyriui. Ši 1863 m. Sankt Peterburge įkurta draugija buvo žinoma žydišku pavadinimu „Mefitse Haskole“ („Švietimo skleidėjai“). „Mefitse Haskole“ Vilniaus skyrius rūpinosi žydų švietimo plėtra, rengė mokyklų steigimo ir mokytojų rengimo projektus, tačiau Rusijos imperijos valdžia neišdavė jiems įgyvendinti reikalingų leidimų (YIVO archyvas, RG 22⁠). 1915 m. gruodžio 28 d., Vilnių jau užėmus Vokietijos kariuomenei, draugija atidarė berniukų mokyklą. Mokyklos steigėjas buvo Cemachas Šabadas. Sparčiai daugėjant mokinių, 1916 m. jis padėjo mokyklai gauti erdvesnes patalpas (Katz, 2008, p. 66⁠). Pritrūkus lėšų,  Šabadas draugiją paremdavo asmeninėmis lėšomis (YIVO archyvas, RG 22⁠).

LNB Judaikos kolekcijoje saugomi mokyklos penkiolikos metų sukakčiai skirti leidiniai. Viename jų pateikta jubiliejinio renginio programa, kurioje numatyta dr. Cemacho Šabado sveikinimo kalba.

„Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos penkiolikos metų sukakčiai skirto renginio programa. 1931 m. LNB Judaikos kolekcija.

Kitame leidinyje – 1931 m. išleistame Yoyvl-heft („Jubiliejinis leidinys“) – publikuotas Šabado straipsnis „Tarsi uola audroje…“ (Vi a felz in a shturem…) su gydytojo portretu. Leidinyje jis pristatomas kaip buvęs „Mefitse Haskole“ draugijos pirmininkas ir berniukų mokyklos steigėjas.

„Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos jubiliejinio leidinio Yoyvl-heft viršelis ir puslapis su Cemacho Šabado portretu bei straipsnio „Tarsi uola audroje…“ pradžia. Vilnius, 1931 m. LNB Judaikos kolekcija.

Straipsnyje „Tarsi uola audroje…“ prisimindamas Pirmojo pasaulinio karo pradžią, Šabadas rašė apie žydus ištikusius sukrėtimus, tačiau kartu įžvelgė ir naujų galimybių tautiniam švietimui, nes žydai tuomet „išsilaisvino iš prievartinės rusifikacijos ir įgijo galimybę parodyti savo tautinį veidą bei plėtoti tautinę kultūrą“ (Yoyvl-heft, 1931, p. 5). Pasak jo, berniukų mokykla buvo kuriama pagal Vakarų Europos, pirmiausia Vokietijos, mokyklų pavyzdį, prisitaikant prie vietos sąlygų ir žydų tautinio gyvenimo poreikių. Apibūdindamas mokymo programą, Šabadas rašė: „Buvo atsižvelgta į viską: jidiš kalbą kaip pagrindinį mokymo dalyką, hebrajų kalbą ir Bibliją, žydų ir visuotinę istoriją, žydų literatūrą, gamtos mokslus, matematiką, valstybinę kalbą, geografiją, įvairius rankdarbius, gimnastiką, dainavimą ir kitus dalykus“ (Yoyvl-heft, 1931, p. 6).

Mefitse Haskole biblioteka. Šabadas savo autobiografijoje prisimena „Mefitse Haskole“ draugijos biblioteką. Ji buvo atidaryta 1910 m. ir veikė Strašuno gatvėje (dabar Žemaitijos g. 4). Bibliotekoje buvo sukaupta daugiau kaip 15 tūkstančių knygų įvairiomis kalbomis (Ilgiewicz, 2011, p. 219; Latvytė-Gustaitienė, 2017, p. 110⁠; YIVO archyvas, RG 22⁠).

LNB Judaikos kolekcijoje saugomuose leidiniuose randame ženklų, kad Šabadas ir pats turtino šios bibliotekos fondą. Kelių knygų antraštiniuose lapuose išlikęs Žydų švietimo skatinimo draugijos Rusijoje Vilniaus skyriaus bibliotekos antspaudas su įrašu rusų kalba „Knygos padovanotos daktaro C. I. Šabado“.

Antraštinis lapas su bibliotekos spaudu ir padidintas spaudas su įrašu apie Cemacho Šabado dovanotas knygas. Kn.: Luach olam katan („Mažasis pasaulio kalendorius“), Varšuva, 1902 m. LNB Judaikos kolekcija.

Kitą knygų grupę sudaro knygos, kurių antraštiniuose lapuose šalia „Mefitse Haskole“ bibliotekos antspaudo matome asmeninį vardinį Šabado spaudą rusų kalba „Medicinos daktaras C. I. Šabadas. Vilnius“.

Antraštinis lapas su Cemacho Šabado vardiniu ir „Mefitse Haskole“ draugijos bibliotekos spaudais ir padidintas vardinis spaudas. Kn.: D. Petruševski, Velikaja chartija volnostej. LNB Judaikos kolekcija

CBK.1919 m. Vilniuje susikūrė Centrinis švietimo komitetas (CBK), rūpinęsis pasaulietiniu jidiš švietimu Vilniuje ir Vilniaus krašte. Jo žinion perėjo ir „Mefitse Haskole“ berniukų mokykla, nors pati draugija toliau veikė, o mokykla išlaikė savo pavadinimą (YIVO archyvas, RG 22; RG 48). Šabadas dalyvavo ir CBK veikloje. Negavęs Lenkijos valstybės finansavimo, komiteto mokyklų tinklas buvo išlaikomas iš mokinių mokesčių, vietos ir užsienio žydų organizacijų paramos (YIVO archyvas, RG 48). Šabadas ne tik pats rūpinosi šių mokyklų parama, bet ir siekė, kad žydų mokyklos būtų pripažintos valstybės švietimo sistemos dalimi: 1922 m. Šabadas kartu su gydytoju Hercu Kovarskiu Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui pateikė memorandumą, kuriame reikalavo žydų mokykloms tokių pačių teisių ir finansavimo sąlygų kaip kitoms mokykloms (Rafes, 2007).

Šabado rūpestį jidiš mokyklų ateitimi atspindi ir jo straipsnis „Jidiš mokyklai gresia pavojus!“ (Di yidishe shul in gefar!), paskelbtas 1934 m. Vilniuje išleistame CBK penkiolikos metų veiklos sukakčiai skirtame leidinyje Far undzer shul („Už mūsų mokyklą“). Jame Šabadas pabrėžė, kad jidiš mokykla yra gyvosios jidiš kultūros pamatas, kurį išsaugoti – kiekvieno pareiga: „Nebus jidiš mokyklos – nebus jidiš teatro, nebus jidiš spaudos ir nebus jidiš literatūros, nes nebus kam skaityti ir nebus kam vaidinti“ (Shabad, 1934, p. 5–6).

Centrinio švietimo komiteto (CBK) penkiolikos metų sukakčiai skirtas leidinys Far undzer shul su dr. Cemacho Šabado straipsniu „Di yidishe shul in gefar!“. Vilnius, 1934 m. LNB Judaikos kolekcija.

ORT. Cemachas Šabadas vadovavo Vilniaus ORT draugijai, kuri rūpinosi žydų profesiniu rengimu ir ekonominiu savarankiškumu. ORT organizacija buvo įkurta 1880 m. Sankt Peterburge, o Vilniuje jos idėjomis besivadovaujanti draugija įsikūrė 1918 m. Ji organizavo amatų kursus, steigė dirbtuves, padėjo nepasiturintiems amatininkams apsirūpinti darbo įrankiais bei medžiagomis, rėmė profesines mokyklas. Viena svarbiausių ORT remiamų mokymo įstaigų buvo 1921 m. įkurtas Vilniaus žydų technikumas, kuriame jidiš kalba buvo rengiami mechanikos ir elektrotechnikos specialistai (Puidokaitė, 2022; Bumblauskas, 2023). 

Šabadas dalyvavo ir kuriant tarptautinę ORT organizaciją. 1921 m. Berlyne vykusiame pirmajame ORT suvažiavime susirinko dvylikos vietos komitetų ir iniciatyvinių grupių atstovai, tarp jų – Vilniaus delegacija. Šabadas buvo išrinktas suvažiavimo pirmininku, o įsteigus Pasaulinę ORT sąjungą – jos Centrinės tarybos pirmininku (The Foundation of World ORT Union). Autobiografijoje jis nurodo ORT pirmininkavęs iki 1925 m. (Shabad, 1935, p. 89). 

Politinis gyvenimas. Šabado visuomeninė veikla buvo glaudžiai susijusi ir su politika. Gindamas žydų bendruomenės teises bei kultūrinį savarankiškumą, jis aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto politiniame gyvenime. 1919 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą. Būdamas jos narys, ne kartą kreipėsi į magistratą, prašydamas subsidijų žydų mokykloms, kurioms trūko lėšų net mokytojų atlyginimams išmokėti (Rafes, 2007). 1928 m. Šabadas buvo išrinktas į Lenkijos Senatą.

Vilniaus miesto tarybos žydų frakcijos narių portretai; dešiniajame puslapyje centre – dr. Cemachas Šabadas. Iš: Yidishe Vilne in vort un bild, sud. Morits Grosman. Vilnius, 1925, p. 34–35. LNB Judaikos kolekcija.

Šabado politinės pažiūros siejosi su folkistais – politine srove, kurios programoje buvo svarbi žydų tautinės ir kultūrinės autonomijos idėja. 1923 m. Šabado vadovaujama Vilniaus Demokratinė liaudies partija tapo savarankiška organizacija. 1926 m., kilus nesutarimams Lenkijos folkistų partijoje, jos opozicinė grupė susivienijo su Vilniaus folkistais ir įkūrė naują nepriklausomą Demokratinę folkistų partiją, kurios vienu vadovų tapo Šabadas (Weiser, 2010).

Politinė satyra. Šabado dalyvavimas Vilniaus politiniame gyvenime atsispindėjo ir to meto karikatūrose. 1931 m. EKOPO veiklos metraštyje buvo reprodukuoti dailininko Jakovo Šero 1921–1923 m. sukurti piešiniai. Kaip rašoma leidinyje, šios socialinio ir politinio pobūdžio karikatūros anuomet buvo eksponuojamos įvairių Vilniaus visuomeninių organizacijų renginiuose ir nelengvais pokario metais suteikdavo progą nusišypsoti (Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes, 1931, p. 1084-1088).

1921 m. rudenį Jakovas Šeras sukūrė karikatūrą „Gerai žinomos laidotuvės“, kurioje satyriškai reflektavo pokario Vilniaus žydų bendruomenei itin jautrų klausimą – Amerikos žydų teikiamos paramos nutraukimą. Laidotuvių procesijos vaizdinys čia įgauna politinę prasmę: simboliškai atsisveikinama su pagalba, nuo kurios priklausė daugelio karo ir pokario sunkumų paliestų žmonių gerovė. Už procesijos dalyvių, prie Demokratų partijos grupės, pavaizduotas ir Cemachas Šabadas.

Jakovas Šeras. „Gerai žinomos laidotuvės“. 1921 m. ruduo. Reprodukuota leidinyje Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes: Pinkes. Vilnius, 1931, p. 1084. LNB Judaikos kolekcija.

Po metų Šeras Šabado, kaip gydytojo ir politiko, figūrą pasitelkė kitai politinei satyrai. Karikatūroje „Vidurinė Lietuva baigiantis jos gyvavimui“, pažymėtoje 1922 m. vasario mėn., Šabadas vaizduojamas tikrinantis personifikuotos Vidurinės Lietuvos pulsą ir nustatantis diagnozę – „Valstybė miršta“. Karikatūra pasirodė Lietuvai lemtingu laikotarpiu: 1922 m. vasario 20 d. Vilniaus Seimas nutarė Vidurinę Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Taigi šios karikatūros atsiradimą veikiausiai paskatino Šabado politinė laikysena Vilniaus klausimu. Šabadas nepritarė Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos ir šią poziciją drąsiai reiškė viešai. Pasak jo biografo Yuliano I. Rafeso, gydytojas buvo įsitikinęs, kad „Vilnius turi priklausyti Lietuvai, nes jis pats yra Lietuva, ir tam nereikia nei plebiscito, nei jokios kitos institucijos sprendimo“ (Rafes, 1999, p. 172).

Jakovas Šeras. „Vidurinė Lietuva baigiantis jos gyvavimui“ (Mitl-Lite baym oysgeyn), 1922 m. Reprodukuota leidinyje Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes: Pinkes. Vilnius, 1931. LNB Judaikos kolekcija.

Lietuviškoje spaudoje. Šabado pozicija Vilniaus klausimu sulaukė dėmesio ir lietuviškoje spaudoje. 1922 m. spalio 24 d. Kaune leistas „Tėvynės balsas“ paskelbė lietuviškai perteiktas Vilniaus jidiš dienraštyje „Unzer Tog“ publikuoto Šabado straipsnio ištraukas. Jose apžvelgiami dveji metai nuo generolo Želigovskio kariuomenės įvykdyto Vilniaus užėmimo, nesėkmingos derybos dėl Vilniaus krašto ateities ir jo prijungimas prie Lenkijos. Šabadas pabrėžė būtinybę priešintis prievartinei daugiataučio Vilniaus krašto polonizacijai, lygindamas ją su carinės Rusijos vykdyta rusifikacija. Šabadas rašė, kad žydų demokratų atstovai privalo kovoti, kad Vilniaus kraštas „nebūtų dirbtinai ir jėga polonizuotas“, kad nebūtų kartojama Rusijos imperijos laikų politika, kai buvo dedamos didžiulės pastangos rusinti valstybės pakraščius („Tėvynės balsas“, 1922, Nr. 202).

Cemacho Šabado straipsnio apie Vilniaus krašto politinę padėtį ištraukos lietuvių kalba. Iš: „Tėvynės balsas“, 1922 m. spalio 24 d., Nr. 202.

Vilniaus istorijos ir kultūros pėdsakais. Šabadas rūpinosi Vilniaus žydų istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimu, dalyvavo Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugijos veikloje. Draugijos ištakos siekia 1913 m., kai Vilniuje buvo įkurta „Senovės mylėtojų“ draugija, vėliau pasivadinusi Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugija. Ji kaupė žydų istorijos šaltinius, etnografinę medžiagą ir kultūros vertybes, turėjo muziejų, biblioteką ir archyvą. Draugija vienijo įvairių sričių Vilniaus žydų inteligentijos atstovus, tarp kurių buvo ir dr. Cemachas Šabadas, priklausęs draugijos valdybai.

Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugijos nariai, tarp jų – dr. Cemachas Šabadas. Iš: Yidishe Vilne in vort un bild, sud. Morits Grosman. Vilnius, 1925, p. 46. LNB Judaikos kolekcija.

Prie Vilniaus žydų istorijos ir kultūros įamžinimo Šabadas prisidėjo ir kaip Vilniui skirtų leidinių rengėjas bei redaktorius. 1916 ir 1918 m. kartu su Moiše Šalitu Šabadas parengė du Vilner zamlbukh tomus (Vilner Zamlbukh, 1916; Vilner Zamlbukh, 1918), kuriuose publikuoti įvairių autorių tekstai apie Vilniaus žydų istoriją, kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. Šabadas buvo leidinio vyriausiasis redaktorius ir kelių tekstų autorius.

Leidinio Vilner zamlbukh pirmojo ir antrojo tomų antraštiniai lapai. Vilnius, 1916 ir 1918 m. LNB Judaikos kolekcija.

Šio leidinio istoriją papildo Judaikos kolekcijoje saugomas 1917 m. sausio 21 d. vokiečių okupacinės administracijos spaudos tarnybos „Pressestelle Oberost IV“ Vilniuje raštas, adresuotas dr. Cemachui Šabadui. Jame pranešama, kad Šabado leidžiamą „Wilner zamlbukh“ Varšuvos generalgubernijos administracijos Spaudos skyrius uždraudė įvežti į savo administruojamą teritoriją, o šeši į Varšuvą nusiųsti leidinio egzemplioriai jam grąžinami. Dokumente nenurodoma, dėl kokių priežasčių toks sprendimas buvo priimtas, tačiau jis atskleidžia aplinkybes, kuriomis karo metais buvo leidžiami ir platinami Vilniaus žydų kultūros leidiniai. Vilnius tuo metu priklausė karinei Ober Osto administracijai, o norint leidinį platinti kitoje Vokietijos okupuotoje teritorijoje – Varšuvos generalgubernijoje – teko susidurti su atskira spaudos kontrolės sistema.

Vokiečių okupacinės administracijos spaudos tarnybos „Pressestelle Oberost IV“ raštas dr. Cemachui Šabadui dėl leidinio Vilner zamlbukh įvežimo į Varšuvos generalguberniją. 1917 m. sausio 21 d. (metai ranka pataisyti iš 1916 į 1917). LNB Judaikos kolekcija.

Šabadas buvo ir 1922 m. išleisto „Metraščio Vilniaus istorija karo ir okupacijos metais“ (Pinkes: far der geshikhte fun Vilne in di yorn fun milkhome un okupatsye) redakcinės kolegijos narys ir straipsnio autorius. Leidinyje paskelbtas jo tyrimas apie Vilniaus žydų mirtingumą ir gimstamumą 1911–1920 m.

Metraščio Pinkes: far der geshikhte fun Vilne in di yorn fun milkhome un okupatsye antraštinis lapas. Vilnius, 1922 m. LNB Judaikos kolekcija.

Šabado santykį su gimtuoju miestu atskleidžia ir asmeniškesni tekstai. 1925 m. Moritso Grosmano sudarytame iliustruotame almanache Yidishe Vilne in vort un bild buvo paskelbtas Šabado eseistinis tekstas „Vilne (Shtrikhn)“ („Vilnius. Bruožai“), kuriame miestas iškyla per jo vaikystės ir jaunystės prisiminimus, pažįstamas gatves, namus ir besikeičiančio Vilniaus vaizdus (Shabad, 1925, p. 14–15).

YIVO. Šabadas buvo vienas iš 1925 m. Vilniuje įkurto Žydų mokslo instituto (YIVO) steigėjų ir pirmasis jo Centrinės valdybos pirmininkas. Jis aktyviai dalyvavo instituto veikloje. 1929 m. spalio 24 d. Šabadas atidarė pirmąją YIVO konferenciją, o kitą dieną sakė kalbą per instituto būstinės pamatinio akmens padėjimo iškilmes Vivulskio g. 18. Abiejų kalbų tekstai paskelbti 1930 m. išleistoje konferencijos ataskaitoje (Barikht fun der konferents fun dem yidishn visnshaftlekhn institut opgehaltn in vilne fun 24tn bizn 27tn oktober 1929. Vilne, 1930). Šabado kalba per pamatinio akmens padėjimo iškilmes įamžinta ir fotografijoje, kuri publikuota 1935 m. išleistoje Šabado autobiografijoje.

Dr. Cemachas Šabadas sako kalbą per YIVO būstinės pamatinio akmens padėjimo iškilmes Vilniuje, 1929 m. Iš: Shabad, Tsemakh. Oytobiografye. Vilnius: YIVO, 1935, p. 81.

Tarp laiškų ir žmonių: Vilnius–Niujorkas

Plačius Šabado profesinius ir visuomeninius ryšius liudija išlikusi korespondencija – jam adresuoti laiškai, telegramos, pakvietimai, taip pat paties Šabado rašyti laiškai. Šie dokumentai papildo jo gyvenimo ir veiklos vaizdą, leisdami pažvelgti ir į žmones bei aplinką, su kuriais jis buvo glaudžiai susijęs.

Leibušo Lererio laiškas. Tarp išlikusių laiškų – žymaus jidiš pedagogo, psichologo, YIVO veikėjo Leibušo Lererio 1927 m. rašytas laiškas Šabadui. Niujorke gyvenęs Lereris tais metais lankėsi Vilniuje, o jo viešnagė buvo susijusi su YIVO Psichologijos ir pedagogikos sekcija. 1927 m. ši sekcija atnaujino darbą ir Lereris šiam darbui vadovavo. Lererį ir Šabadą siejo ne tik YIVO veikla, bet ir ypatingas dėmesys vaikui bei jo aplinkai: Lererio interesų centre buvo pedagogika ir vaikų psichologija, Šabado – vaikų sveikata, švietimas ir socialinė rūpyba.

Leibušo Lererio laiškas dr. Cemachui Šabadui. Balstogė, 1927 m. gruodžio 11 d. LNB Judaikos kolekcija.

Išvykęs iš Vilniaus ir apsistojęs Balstogėje, 1927 m. gruodžio 11 d. Lereris rašė Šabadui, dėkodamas už svetingumą ir apgailestaudamas, kad išvykdamas neturėjo galimybės tinkamai atsisveikinti. Bene įsimintiniausi laiške – jo žodžiai apie Šabadų namus: tai buvę „ne šiaip privatūs šeimos namai, bet unikali institucija mūsų žydų pasaulyje“. Lererio žodžiuose atsiskleidžia Šabadų namų savitumas – čia šeimos gyvenimas buvo neatsiejamas nuo Vilniaus žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo. Laiške minimas ir Šabado žentas Maksas Vainraichas – vienas YIVO steigėjų ir svarbiausių instituto veikėjų.

Šabado laiškas. Išlikęs ir paties Šabado 1930 m. rašytas laiškas, adresuotas „Vilniaus kraštiečiams Niujorke“. Jis parašytas ant asmeninio Šabado blanko su stilizuota hebrajiškų jo vardo ir pavardės raidžių monograma, jau matyta gydytojo darbo dokumentuose. Laišką adresatams turėjo perduoti į Ameriką vykęs artimas Šabado bičiulis Zalmenas Reizenas – jidiš literatūros tyrinėtojas ir vienas iš YIVO steigėjų. Šabadas pradeda laišką pristatydamas bičiulį: „Šį laišką jums perduos mano artimas draugas Zalmenas Reizenas, „Vilner Tog“ redaktorius, žinomo keturtomio jidiš literatūros leksikono, jidiš gramatikos ir daugelio mokslinių, filologinių bei publicistinių darbų autorius”.

Cemacho Šabado laiškas Vilniaus kraštiečiams Niujorke, 1930 m. LNB Judaikos kolekcija.

Į Ameriką Reizenas vyko dalyvauti 1930 m. kovą Niujorke surengtoje Jidiš kultūros konferencijoje, kurioje skaitė pranešimą. Kartu jis vykdė Vilniaus centrinio švietimo komiteto (CBK) pavedimą – supažindinti Amerikos žydus, kaip rašoma Šabado laiške, „su mūsų pasiekimais ir taip pat su mūsų poreikiais“. Todėl Šabado kreipimasis į Niujorko Vilniaus kraštiečius buvo ne vien bičiulio rekomendacija, bet ir atspindėjo Šabado rūpestį Vilniaus žydų švietimu. Laiške minimi „poreikiai“ leidžia manyti, kad viena Reizeno kelionės užduočių buvo telkti paramą Vilniaus jidiš mokykloms. Pristatydamas bičiulį Šabadas prašė Vilniaus kraštiečių Niujorke jį draugiškai priimti ir jam padėti: „Zalmenas Reizenas visur labai mylimas ir gerbiamas, turi didelių nuopelnų jidiš kalbai, literatūrai ir kultūrai, todėl labai jūsų prašau, kad priimtumėte jį draugiškai ir padėtumėte jam visuose jo svarbiuose žingsniuose ir sumanymuose.“

Abu laiškai, nors parašyti skirtingomis aplinkybėmis, papildo vienas kitą. Lererio laiške atsiskleidžia Šabadas, kokį jį matė bičiulis ir svečias, o Šabado laiškas Vilniaus kraštiečiams Niujorke liudija jo rūpestį bičiuliu ir Vilniaus žydų švietimu. Abiejuose asmeniniai santykiai neatsiejami nuo platesnio Vilniaus ir Niujorko žydų kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo.


Šabado septyniasdešimtmetis

Vilner Tog. Apie Šabado autoritetą ir jam rodytą pagarbą Vilniaus žydų bendruomenėje byloja plačiai paminėtas jo septyniasdešimtmetis. Gydytojo jubiliejui buvo skirtas visas 1934 m. vasario 21 d. dienraščio „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) numeris. Pirmajame puslapyje išspausdinti gausūs įvairių organizacijų, įstaigų ir pavienių asmenų sveikinimai, kituose puslapiuose – Šabadui skirti straipsniai ir jo portretas.

Jubiliejinė knygelė. Šabado septyniasdešimtmečio proga buvo įgyvendinta ir daugiau jo pagerbimo iniciatyvų, išleista jubiliejinių leidinių. Vienas jų – 1934 m. Vilniuje Žydų sveikatos apsaugos draugijos TOZ išleista knygelė „Dr. Shabad kinder kolonie“ („Daktaro Šabado vaikų kolonija“).

Jubiliejinio leidinio Dr. Shabad kinder kolonie viršelis, dr. Cemacho Šabado portretas ir pradžios puslapis. Vilnius: TOZ, 1934. LNB Judaikos kolekcija.

Gimimo datos mįslė. Jubiliejinės knygelės pradžioje skaitome: „1934 m. vasario 21 d. (Adaro 6-ąją) sukanka 70 metų, kai gimė daktaras Cemachas Šabadas – vienas žymiausių, mylimiausių ir labiausiai nusipelniusių bendruomenės veikėjų, kurio veikla gerai žinoma visame žydų pasaulyje“ (Dr. Shabad kinder kolonie, 1934, p. 3). Taigi tiek jubiliejinė knygelė, tiek „Vilner Tog“ numeris Šabado septyniasdešimtmetį sieja su vasario 21-ąja. Tačiau biografiniuose šaltiniuose jo gimimo diena paprastai nurodoma vasario 5-oji. Iš kur atsirado šis skirtumas?

Atsakymo ieškome paties Šabado autobiografijoje. Joje jis rašo: „Gimiau 1864 m. vasario 5-ąją (Adaro 6-ąją) pagal senąjį kalendorių (…)“ (Shabad, 1935, p. 5). Matome, kad jubiliejiniame leidinyje ir autobiografijoje nurodyta ta pati hebrajiškojo kalendoriaus data – Adaro 6-oji. Kadangi hebrajiškasis kalendorius yra mėnulio–saulės kalendorius, ta pati jo data skirtingais metais tenka skirtingoms civilinio kalendoriaus dienoms. 1934 m. Adaro 6-oji iš tiesų buvo vasario 21-oji. Tai ir paaiškina, kodėl Šabado septyniasdešimtmetis buvo minimas būtent tą dieną.

Vis dėlto autobiografijoje pateiktos gimimo datos nevisiškai sutampa. Šabadas nurodo gimęs 1864 m. vasario 5 d. pagal senąjį, t. y. Julijaus, kalendorių. Pagal Grigaliaus kalendorių tai būtų vasario 17-oji, o pagal hebrajiškąjį – Adaro I 10-oji, ne 6-oji. Be to, 1864-ieji pagal hebrajiškąjį kalendorių buvo keliamieji metai, turėję du Adaro mėnesius, tačiau nė vieno jų 6-oji diena nesutampa su Šabado nurodyta vasario 5-ąja. Ar tai spaudos ar redakcinė klaida, ar ankstesniuose šaltiniuose atsiradęs netikslumas, be papildomų duomenų sunku nustatyti. Taigi 1934 m. jubiliejaus data paaiškėja, o autobiografijoje nurodytų gimimo datų neatitikimas lieka nedidele Šabado biografijos mįsle.

Šabado vardas Pospieškėse. Jubiliejinėje knygelėje užfiksuota ir svarbi Šabado pagerbimo iniciatyva. Minint jo septyniasdešimtmetį, Vilniaus TOZ valdyba nutarė vaikų kolonijai Pospieškėse suteikti daktaro Cemacho Šabado vardą.

Ši kolonija buvo glaudžiai susijusi su Šabado veikla. Jo iniciatyva 1926 m. Pospieškėse, tuometiniame Vilniaus pakraštyje, dabartinėje Antakalnio dalyje, Žirgo gatvėje, buvo baigta statyti TOZ vaikų vasaros kolonija (Ščupakas, 2016, p. 83). 1934-aisiais Pospieškių vaikų kolonija turėjo kelis pastatus ir keturių hektarų žemės sklypą su mišku. Jubiliejinio leidinio autoriai šią vietą apibūdino kaip vieną gražiausių ir sveikiausių Vilniaus vietų. Čia vasarą ilsėjosi ir stiprino sveikatą medikų prižiūrimi neturtingi ar silpnesnės sveikatos vaikai.

TOZ vaikų kolonijos Pospieškėse fotografijos. Iš: Dr. Shabad kinder kolonie. Vilnius: TOZ, 1934. LNB Judaikos kolekcija.

Šabadas siekė, kad kolonija veiktų ne tik vasarą. Jubiliejiniame leidinyje rašoma apie jo sumanymą paversti ją nuolatine įstaiga, kurioje neturtingi, nusilpę ir sergantys žydų vaikai galėtų gyventi ir stiprinti sveikatą ištisus metus. Šiam sumanymui įgyvendinti leidinyje paskelbta lėšų rinkimo akcija: siekta surinkti 25 000 zlotų, pritaikyti kolonijos pastatus žiemai ir įsigyti reikalingos įrangos. Dalį patalpų ketinta sutvarkyti nedelsiant, kad bent nedidelė grupė vaikų galėtų čia apsigyventi jau artimiausią žiemą. Numatyta ir tolesnė kolonijos plėtra – įsigyti daugiau žemės ir įkurti pavyzdinį ūkį.

Puslapiai iš jubiliejinio leidinio Dr. Shabad kinder kolonie. Vilnius: TOZ, 1934. LNB Judaikos kolekcija.

Jubiliejiniame leidinyje pabrėžiama, kad Šabado vaikų kolonija Pospieškėse jau buvo „ne vien projektas, bet faktas“, tačiau tolesnei jos plėtrai reikėjo visuomenės paramos. Aukotojų – tiek organizacijų, tiek privačių asmenų – vardus ketinta įrašyti į specialią Dr. Šabado vaikų kolonijos „Auksinę knygą“. Taigi Šabado septyniasdešimtmetis tapo ne vien proga jį pagerbti – jubiliejaus proga buvo telkiama parama darbui, kuriam jis skyrė tiek daug pastangų.

Mefitse Haskole auklėtinio fotomontažai. Jubiliejinį leidinį gausiai iliustruoja fotografijos ir Motlo Minkovo sukurti fotomontažai. Pats Minkovas buvo Šabado įsteigtos „Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos auklėtinis. Mokyklą jis baigė 1923 m., o dar mokydamasis kartu su bendramoksliais prisidėjo prie mokyklinės spaudos leidybos. Vėliau kūrė fotomontažus, skirtus šiai mokyklai, TOZ vaikų kolonijai ir pačiam Cemachui Šabadui (Congress for Jewish Culture, „Minkov, Motl“).

Motlo Minkovo fotomontažai, skirti TOZ vaikų kolonijai Pospieškėse. Iš: Dr. Shabad kinder kolonie. Vilnius: TOZ, 1934. LNB Judaikos kolekcija.

Minkovo koliažuose įamžinti Šabadas, kolonijos medicinos personalas, pastatai ir aplinka, vaikai, jų kasdienybė, poilsis, sportas, higienos praktikos ir bendruomenės renginiai. Dokumentines fotografijas jungdamas į modernistinius fotomontažus, kuriuose vaizdai derinami su grafiškai komponuojamais užrašais „TOZ“, „Dr. Šabad“ ir kt., Minkovas sukūrė savitą to meto modernistines tendencijas atspindintį vizualinį pasakojimą apie kolonijos gyvenimą, Šabadą ir TOZ veiklą.

Tarp dviejų fotografijų. Kaip 1934 m. sprendimas suteikti Pospieškių vaikų kolonijai Šabado vardą atsispindėjo jos iškaboje, matyti palyginus dvi skirtinguose archyvuose išlikusias fotografijas. LNB Judaikos kolekcijoje saugomoje 1929 m. nuotraukoje ant kolonijos vartų Šabado vardo dar nėra. O 1935 m. fotografijoje iš YIVO archyvo vartų iškaboje jau skaitome daktaro Cemacho Šabado vardą lenkų ir jidiš kalbomis.

Vaikai prie TOZ vasaros vaikų kolonijos Pospieškėse vartų. 1929 m. LNB Judaikos kolekcija.
Daktaro Cemacho Šabado vardo TOZ vaikų kolonijos Pospieškėse svečiai, tarp jų – Simonas Dubnovas, Danielis Čarni ir Markas Šagalas. 1935 m. YIVO archyvas, RG 120.

1935 m. fotografijoje prie kolonijos vartų įamžinti joje apsilankę svečiai – istorikas Simonas Dubnovas, rašytojas Danielis Čarni, dailininkas Markas Šagalas ir kiti. Jų viešnagė galėjo būti susijusi su tų metų rugpjūtį Vilniuje vykusiu YIVO dešimtmečio minėjimu. Tačiau Šabadas, vienas instituto steigėjų ir pirmasis jo Centrinės valdybos pirmininkas, šio jubiliejaus nebesulaukė. Prie Pospieškių kolonijos vartų svečius pasitiko tik jo vardas.


Kai Vilnius neteko savo daktaro

1935 m. sausio 20 d., nepraėjus nė metams po septyniasdešimtmečio jubiliejaus, Cemachas Šabadas mirė. Vilniaus žydų bendruomenei tai buvo skaudi netektis. Apie gydytojo mirtį pranešė Vilniuje išplatinta gedulo afiša, kurios egzempliorius išliko ir šiandien saugomas LNB Judaikos kolekcijoje.

Gedulo afišoje didžiulėmis raidėmis skelbiama: „Mirė dr. Cemachas Šabadas.“ Nurodoma, kad gydytojas mirė 1935 m. sausio 20 d., 11 val. 45 min. ryto. „Su giliausiu liūdesiu pranešame Vilniaus gyventojams…“ – rašoma afišoje. Po šiuo pranešimu išvardytos 45 Vilniaus žydų institucijos, organizacijos ir periodinių leidinių redakcijos, tarp jų – Žydų mokslo institutas YIVO, sveikatos apsaugos draugija TOZ, profesinio rengimo draugija ORT ir dienraščio „Vilner Tog“ redakcija.

1935 m. sausio 21 d., kitą dieną po Šabado mirties, Vilniaus jidiš dienraštis „Vilner Tog“ išėjo gedulingai apipavidalintas. Pirmajame puslapyje, plačiame juodame rėme, didžiulėmis raidėmis buvo skelbiama, kad daktaro Cemacho Šabado laidotuvės vyks tą pačią dieną, dvyliktą valandą. Laikraščio puslapiuose gausu juodais rėmeliais apvestų įvairių organizacijų, įstaigų ir pavienių asmenų gedulo skelbimų, nekrologų, užuojautos telegramų ir atsiminimų. Taip pat išspausdintas Šabado portretas, jo biografija ir atsisveikinimo straipsniai. Gedulo skelbimai buvo publikuojami ir vėlesniuose laikraščio numeriuose (Vilner Tog, 1935, Nr. 18, p. 1–4).

Vilniaus jidiš dienraščio „Vilner Tog“ pirmasis ir antrasis puslapiai su pranešimu apie dr. Cemacho Šabado laidotuves ir gausiais gedulo skelbimais. 1935 m. sausio 21 d., Nr. 18, p. 1–2. LNB Judaikos kolekcija.

Trečiajame „Vilner Tog“ puslapyje, po didžiule antrašte „Mirė dr. Cemachas Šabadas!“, išspausdintas atsisveikinimo tekstas prasidėjo žodžiais: „Žydiškasis Vilnius liko našlaitis.“ Šabadas prisimenamas kaip gydytojas, visuomenės veikėjas, kultūros puoselėtojas, politikas ir mokslo žmogus, bet pirmiausia kaip išskirtinio žmogiškumo asmenybė. „Ar šio nebylaus, deginančio skausmo akivaizdoje apskritai galime suvokti, ko netekome? Jo nuoširdus, šiltas, harmoningas žmogiškumas skleidė tiek daug šviesos visiems, kurie buvo šalia jo. Dabar ši šviesa užgeso. Žydiškajame Vilniuje pasidarė tamsu”. (Undzer groyser farlust, 1935, p. 3).

Laikraščio „Vilner Tog“ puslapiai su dr. Cemacho Šabado portretu, nekrologiniais straipsniais ir biografija. 1935 m. sausio 21 d., Nr. 18, p. 3. LNB Judaikos kolekcija.

Tame pačiame puslapyje išspausdintame straipsnyje „Mūsų didysis tėvas“ Šabadą prisiminė jo kolega, Vilniaus žydų pedagogas ir gamtos mokslų vadovėlių jidiš kalba autorius Izraelis Biberis. Jis rašė apie nepaprastą gydytojo darbštumą, aktyvų dalyvavimą Vilniaus žydų visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, gebėjimą įkvėpti kitus bendram darbui. Tačiau šalia Šabado nuopelnų atsiskleidžia ir asmeninis autoriaus santykis su juo. Biberiui Šabadas buvo ne tik iškilus visuomenės veikėjas, bet ir žmogus, iš kurio mokomasi gyventi ir dirbti. Straipsnis baigiamas jautriais atsisveikinimo žodžiais: „Kaip liūdna likti be tėvo!“ (Biber, 1935, p. 3).

Netrukus po Šabado mirties pasirodė ir jam skirtų atminimo leidinių. Vienas jų – 1935 m. Vilniuje išleista nedidelė knygelė „Dr. Cemachas Šabadas“, prasidedanti žodžiais: „Daktaras Cemachas Šabadas mirė! Ši žinia sukrėtė visus, kurie jį pažinojo, ir tuos, kurie apie jį buvo girdėję. Visuose pasaulio kampeliuose, kur tik gyvena žydai, vardas „dr. C. Šabadas“ buvo žinomas ir mylimas. Sunku įsivaizduoti Vilnių be brangaus daktaro Šabado“ (Dr. Tsemakh Shabad, 1935, p. 2).

Atminimo knygelės Dr. Tsemakh Shabad viršelis ir puslapiai. Vilnius, 1935 m. LNB Judaikos kolekcija.

Leidinyje Šabadas prisimenamas pirmiausia kaip „geros širdies žmogus“, gydęs tūkstančius ligonių ir nepasiturintiems pagalbą teikęs nemokamai. Minimas ir jo rūpestis žydų švietimu, kultūra bei visuomenės sveikata. Knygelės pabaigoje rašoma, kad Šabado „gyvenimo tikslas buvo padaryti aplinkinių žydų gyvenimą gražesnį, geresnį, sveikesnį ir lengvesnį. Jis padarė viską, ką galėjo, kad pasiektų šį tikslą.“ Leidinys baigiamas raginimu: „Tęskime visi svarbų dr. C. Šabado darbą“. Po juo išvardytos šį raginimą pasirašiusios organizacijos, tarp jų – Centrinis švietimo komitetas (CBK), YIVO, OZE ir mokytojų sąjunga. (Dr. Tsemakh Shabad, 1935, p. 8).


Puoselėjamas atminimas

Vienas ankstyviausių Šabado atminimo įamžinimo liudijimų LNB Judaikos kolekcijoje – kvietimas į 1935 m. vasario 28 d. „Mefitse Haskole“ berniukų mokykloje surengtą gedulingą minėjimą. Praėjus vos kiek daugiau nei mėnesiui po jo mirties, mokykla šiame kvietime jau vadinama dr. Cemacho Šabado vardu.

Kvietimas į dr. Cemacho Šabado atminimui skirtą minėjimą „Mefitse Haskole“ berniukų mokykloje. Vilnius, 1935 m. vasario 28 d. LNB Judaikos kolekcija.

Pirmosios mirties metinės. Po metų Šabado atminimas įamžintas ir Pospieškėse. 1936 m., minint daktaro Cemacho Šabado pirmąsias mirties metines ir drauge Vaikų vasaros kolonijos, dar 1934 m. pavadintos Cemacho Šabado vardu, įkūrimo dešimtmetį, buvo atidengtas jam skirtas paminklas. Ant paminklo pjedestalo jidiš kalba buvo įrašyta: „Cemachas Šabadas. Didysis vaikų draugas.“ Išlikęs paminklo biustas šiandien saugomas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.

O LNB Judaikos kolekcijoje saugoma ne tik paminklo fotografija, bet ir kvietimas į jo atidengimo iškilmes. Kvietimą TOZ Vilniaus skyriaus valdybos vardu pasirašė jos pirmininkas dr. Dovydas Jedvabnikas ir Hiršas Macas – vienas iš Vilniaus TOZ steigėjų ir aktyvus visuomenės veikėjas, po Šabado mirties perėmęs jo redaguotų leidinių „Folks-gezunt“ ir „Zay gezunt“ redagavimą.

Kvietimas į dr. Cemacho Šabado paminklo atidengimo iškilmes Pospieškėse. 1936 m. LNB Judaikos kolekcija.
Dr. Cemacho Šabado paminklas TOZ vaikų kolonijoje Pospieškėse. Skulptorius S. Šmurla. Fotografija. 1936 m. LNB Judaikos kolekcija.

Rašytinio palikimo įamžinimas

1937 m., antrosioms Šabado mirties metinėms, Varšuvoje TOZ išleido Hiršo Maco parengtą knygą „Dr. Tsemekh Shabad, der visnshaftler un publitsist“ („Dr. Cemachas Šabadas – mokslininkas ir publicistas“). Knyga pradedama paties Šabado žodžiais: „Kovojame su tamsa, su nešvara, su mirtimi! Skelbiame švarą, šviesą, saulę ir sveikatą!“

Maco knygos Dr. Tsemekh Shabad, der visnshaftler un publitsist viršelis. Varšuva: TOZ, 1937. LNB Judaikos kolekcija.

Leidinį sudaro dvi viena kitą papildančios dalys. Pirmojoje aptariama Šabado, kaip visuomenės sveikatos švietėjo, medicinos publicisto ir žurnalo „Folks-gezunt“ redaktoriaus, veikla bei pateikiama teminė jo publikacijų bibliografija. Antrojoje – personalinė Šabado darbų bibliografija, kuria siekta kuo išsamiau užregistruoti jo rašytinį palikimą.

Pirmosios dalies pabaigoje Macas apibendrina Šabado indėlį į „Folks-gezunt“. Jo duomenimis, šiame žurnale Šabadas paskelbė 327 straipsnius ir pastabas 242 temomis, o atsakymai į skaitytojų laiškus užėmė dar apie 220 žurnalo puslapių. Macas apskaičiavo, kad visą šią publicistiką išleidus knygomis susidarytų apie 3000 puslapių (Mats, 1937, p.38). Kaip pažymi Macas, ne visi Šabado tekstai buvo pasirašyti jo vardu – dalį jų jis skelbė slapyvardžiais: צאדישן (Dr. Cadišn), ד״ר יאסע־סאן (Dr. Jose-San), ד״ר יוספסאן (Dr. Josefson) ir א. אנד (A. End). Todėl vien Šabado vardu pasirašytos publikacijos neatskleidžia viso jo indėlio į žurnalo turinį (Mats, 1937, p.7).

Macas taip pat pabrėžė Šabado indėlį kuriant medicinos terminiją jidiš kalba. Pasak jo, medicinos terminijos ir nomenklatūros kūrimas paprastai būtų „mokslininkų komisijos arba visos specialistų akademijos“ užduotis, tačiau šį darbą jidiš kalba atliko „vienas žmogus – dr. Cemachas Šabadas“. Macas taip pat atkreipė dėmesį, kad Šabado straipsniuose ir kitoje populiariojoje sveikatos literatūroje vartojamus medicinos terminus būtų vertinga surinkti ir susisteminti (Mats, 1937, p. 14). Raginimas tęsti Šabado pradėtus darbus, kaip jau ne kartą matėme, tapo vienu iš jo atminimo puoselėjimo leitmotyvų. Prisiminti Šabadą reiškė ne tik pagerbti jo nuveiktus darbus, bet ir rūpintis, kad jie būtų tęsiami.


„Tokie žmonės gimsta kartą per šimtą metų“

Gyvą Šabado atminimą, išlikusį vaikų ir jų artimųjų pasakojimuose, atskleidžia 1938 m., trečiosioms Šabado mirties metinėms, Vilniuje išleista Šloimės Bastomskio sudaryta knygelė „Vaikai apie dr. Cemachą Šabadą“ (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad). Bastomskis buvo pedagogas, rašytojas, folkloristas ir jidiš literatūros leidėjas, drauge su Šabadu vienas pasaulietinio jidiš švietimo organizatorių Vilniuje, Centrinio švietimo komiteto (CBK) veikėjas ir YIVO Folkloro komisijos narys. Knygelės antraštiniame lape išlikęs spaudas nurodo, kad knygelė priklausė dr. Cemacho Šabado vardo „Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos bibliotekai.

Šloimės Bostomskio sudarytos knygelės Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad tsum dritn yortsayt viršelis, antraštinis lapas su dr. Cemacho Šabado vardo „Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos spaudu ir pirmasis puslapis su Šabado portretu. Vilnius, 1938 m. LNB Judaikos kolekcija.

Knygelės pagrindą sudaro Vilniaus žydų mokinių rašiniai apie Šabadą. Vaikai aprašė ne tik tai, ką patys buvo matę ar patyrę, bet ir savo aplinkoje girdėtas istorijas. „Mama papasakojo man tokią istoriją“, „Viena moteris man pasakė“, „Mano teta kartą buvo Berlyne“ – taip prasideda kai kurie pasakojimai, kuriuose iškyla tėvų, senelių, giminių ir kaimynų prisiminimai (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad, 1938, p. 16). Todėl Bastomskio sudarytas rinkinys įdomus ir folkloriniu pobūdžiu: jame užfiksuota ne tik asmeninė mokinių patirtis, bet ir iš lūpų į lūpas sklidę pasakojimai apie garsųjį Vilniaus gydytoją.

Šiuose pasakojimuose kartojasi trumpi, vaizdingi epizodai, kuriuose ryškėja Šabado, kaip nepaprasto gydytojo ir gero žmogaus, paveikslas. „Kai pacientas sužinodavo, kad jį gydys daktaras Šabadas, jis tapdavo pusiau sveikas“, – rašė vienas mokinys (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad, 1938, p. 9). Kitur pasakojama apie žiemos rytą susirgusį vargingą vežiką, kurį Šabadas išgydė nepaėmęs pinigų, o šiam norint atsilyginti atsakė: „Už pinigus nusipirksi ką nors geresnio.“ Dar viename pasakojime gydytojas, aplankęs šiltine sergančią vargingą moterį, ne tik pasirūpino vaistais, bet kitą dieną atsiuntė jai maišelį obuolių, chalą ir du litrus pieno (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad, 1938, p. 17).

Ypač ryškiai atsiskleidžia Šabado ryšys su vaikais ir mokyklomis. Ne viename rašinyje jis vadinamas „žydų mokyklos tėvu“. Žinia apie jo mirtį vaikų tekstuose perteikiama kaip asmeninis sukrėtimas: „Visas Vilnius gedi – mirė dr. Šabadas“, – rašo vienas mokinys, o kitas prisimena tėvo žodžius: „Tokie žmonės kaip dr. Šabadas gimsta kartą per šimtą metų“ (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad, 1938, p. 9).

Mokinių rašiniuose išliko ir gyvi laidotuvių įspūdžiai. Vienas mokinys prisimena prie Šabado buto susirinkusias minias ir per miestą nusidriekusią procesiją, kitas, stovėdamas prie karsto, suvokia: „Didžioji nelaimė ištiko visus Vilniaus žydus, bet pirmiausia – mūsų mokyklą. Mes praradome draugą ir gynėją“ (Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad, 1938, p. 9; p. 12).

Dr. Cemacho Šabado laidotuvių procesija ir kapas. Vilnius. 1935 sausio 21, Iš: Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad tsum dritn yortsayt puslapiai. Vilnius, 1938 m. LNB Judaikos kolekcija.

Leidinį papildo Šabado laidotuvių, kapo, Pospieškių vaikų kolonijoje pastatyto paminklo, vaikų įstaigų ir Šabado gimtojo namo Vilniuje kiemo fotografijos. Jame reprodukuota ir anksčiau minėta gedulo afiša, kurios egzempliorius saugomas LNB Judaikos kolekcijoje.

Namas, kuriame gimė Cemachas Šabadas, ir Vilniuje kabėjusi afiša, pranešanti apie jo mirtį. Reprodukuota leidinyje: Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad tsum dritn yortsayt puslapiai. Vilnius, 1938 m. LNB Judaikos kolekcija.

Vardas ateities kartoms

Šabado vardas buvo įamžintas ir YIVO institute. 1934 m. vasarį, minint Šabado septyniasdešimtmetį, YIVO Centrinė valdyba nutarė jo vardu pavadinti kuriamą aspirantūrą – aukštesniųjų studijų programą, skirtą naujai žydų mokslininkų kartai rengti.

Apie šio sumanymo pradžią pasakojama ir 1935 m. išleistos Šabado autobiografijos knygos pabaigos tekste, skirtame Šabado vardo aspirantūrai pristatyti. Jame prisimenama, kad jau sunkiai sirgdamas Šabadas domėjosi būsimos programos kūrimu, skaitė kandidatų paraiškas, teikė pastabas ir pasiūlymus. Po jo mirties aspirantūros įgyvendinimas buvo įvardytas kaip „garbės pareiga“ velioniui. Programos tikslas buvo rengti žydų istorijos, kalbos ir folkloro, ekonomikos, statistikos bei kitų sričių tyrėjus. Pirmaisiais metais planuota priimti 10–15 aspirantų, kurie ne tik studijuotų ir dalyvautų seminaruose, bet ir dirbtų YIVO bibliotekoje, archyvuose bei kitose instituto sekcijose (Shabad, 1935, p. 93–96).

Pirmieji dveji Šabado vardo aspirantūros metai apžvelgiami 1937 ir 1938 m. Vilniuje YIVO išleistuose leidiniuose: A yor arbet in der aspirantur afn nomen fun dr. Tsemakh Shabad baym Yidishn visnshaftlekhn institut (Dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūros metų veikla Žydų mokslo institute), 1937 ir Dos tsveyte yor aspirantur afn nomen fun dr. Tsemakh Shabad baym Yidishn visnshaftlekhn institut (Antrieji dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūros veiklos metai Žydų mokslo institute), 1938.

Pirmųjų dvejų Šabado vardo aspirantūros darbo metų apžvalgos išleistos Vilniuje 1937 ir 1938 m.

Judaikos kolekcijoje saugoma ir Šabado vardo aspirantūros parengtos apklausų anketos. Jose rinkti duomenys apie įvairias jaunimo ir šeimų gyvenimo sritis: mokslą, darbą, sveikatą, gyvenimo sąlygas, laisvalaikį, skaitymo įpročius, pajamas ir išlaidas. Viena iš anketų buvo skirta profesinių mokyklų mokiniams. Dokumentų blankų antraštėse nurodyta, kad tyrimus vykdo YIVO dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūra.

YIVO dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūros vykdytos apklausos anketos. LNB Judaikos kolekcija.

Vietoje epilogo

Viename LNB Judaikos kolekcijoje saugomų 1935 m. Vilniuje išleistos Šabado autobiografijos egzempliorių išliko Vilniaus geto policijos spaudas. Šis vėliau knygoje atsiradęs ženklas susieja ją su tragišku Vilniaus žydų istorijos laikotarpiu ir suteikia jai papildomą istorinį sluoksnį.

Dr. Cemacho Šabado autobiografijos egzempliorius su Vilniaus geto policijos spaudu. Iš: Shabad, Tsemakh. Oytobiografye. Vilnius: YIVO, 1935. LNB Judaikos kolekcija.

Praėjus vos keleriems metams nuo Šabado autobiografijos publikacijos, per Holokaustą buvo sunaikinta didžioji dalis Vilniaus žydų bendruomenės, kuriai priklausė Šabadas ir daugelis šiame straipsnyje minimų žmonių. Pats Šabadas šios tragedijos nesulaukė, tačiau daugelis jo artimųjų, bendraminčių ir bendražygių tapo Holokausto aukomis. Šiame kontekste Vilniaus geto policijos spaudas šiandien yra iškalbingas ne tik konkretaus knygos egzemplioriaus istorijos ženklas, bet ir liudijimas apie sunaikintą Vilniaus žydų pasaulį, kurį puoselėjo ir savo darbais turtino Šabadas ir jo amžininkai.

Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomi dokumentai ir leidiniai leidžia pažinti Cemachą Šabadą, jo veiklą, jį supusią Vilniaus žydų bendruomenę ir tuometinio Vilniaus aktualijas. O netrukus lietuviškai pasirodysiantis 1935 m. išleistos Šabado autobiografijos vertimas suteiks Lietuvos skaitytojams galimybę susipažinti su jo gyvenimo istorija, papasakota jo paties žodžiais. Tikimės, kad čia pristatyta medžiaga taps prasminga įžanga į šią publikaciją ir paskatins iš naujo atrasti vieną ryškiausių XX a. pirmosios pusės Vilniaus visuomenės veikėjų bei vieną mylimiausių savo meto vilniečių.

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė
LNB Judaikos tyrimų centras

NAUDOTI ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

A yor arbet in der aspirantur afn nomen fun dr. Tsemakh Shabad baym Yidishn visnshaftlekhn institut [Dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūros metų veikla Žydų mokslo institute]. Vilne: Yidisher visnshaftlekher institut, 1937. Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004391650

Aleksiun, Natalia. „Szabad (Schabad, Shabad) Cemach (Zemach)“. Polski słownik biograficzny [Lenkų biografinis žodynas], t. 46, 2009–2010. Prieiga per internetą: https://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/cemach-szabad-1864-1935-lekarz-dzialacz-spoleczny-i-polityczny.

Barikht fun der konferents fun dem yidishn visnshaftlekhn institut opgehaltn in Vilne fun 24tn bizn 27tn oktober 1929 [Žydų mokslo instituto konferencijos, vykusios Vilniuje 1929 m. spalio 24–27 d., ataskaita]. Vilne: YIVO, 1930. Prieiga per internetą: https://www.yiddishbookcenter.org/collections/yiddish-books/spb-nybc206131/yidisher-visnshaftlekher-barikht-fun-der-konferents-fun-dem-yidishn-visnshaftlekhn-institut

Bastomski, Shloyme (sud.). Kinder vegn Dr. Tsemakh Shabad tsum dritn yortsayt [Vaikai apie dr. Cemachą Šabadą: trečiosioms mirties metinėms]. Vilne, 1938. Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004287652

Biber, Israel. „Undzer groyser foter“ [Mūsų didysis tėvas]. Vilner Tog, 1935 m. sausio 21 d., Nr. 18, p. 3.

Bumblauskas, Mangirdas. Pamatinis akmuo. LNB Judaikos tyrimų centro tinklalapis, 2022 m. liepos 15 d. Prieiga per internetą: https://blog.lnb.lt/judaika/2022/07/15/pamatinis-akmuo-%d7%92%d7%a8%d7%95%d7%a0%d7%93%d7%a9%d7%98%d7%99%d7%99%d7%9f/

Bumblauskas, Mangirdas. „Vilniaus ORT technikumas 1921–1940 metais: susikūrimo aplinkybės, veikla ir išskirtinumas“. Aktualu rytoj, 2023, t. 3, Nr. 23–24, p. 63–80.

Congress for Jewish Culture. „Minkov, Motl“ [Motlas Minkovas]. Biographical Dictionary of Modern Yiddish Literature [Šiuolaikinės jidiš literatūros biografinis žodynas]. Prieiga per internetą: https://congressforjewishculture.org/people/2859/Minkov-Motl_1910-1940

Dos tsveyte yor aspirantur oyfn nomen fun dr. Tsemakh Shabad baym Yidishn visnshaftlekhn institut [Antrieji dr. Cemacho Šabado vardo aspirantūros veiklos metai Žydų mokslo institute]. Vilne: Yidisher visnshaftlekher institut, 1938. Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004287660

Dr. Shabad kinder kolonie [Daktaro Šabado vaikų kolonija]. Vilne: TOZ, 1934.

Dr. Tsemakh Shabad [Dr. Cemachas Šabadas]. Vilne, 1935.

Far undzer shul [Už mūsų mokyklą]. 2-oji laida. Vilne, 1934 (sp. D. Krejnesa).

Folks-gezunt [Liaudies sveikata]. Vilne, 1923–1940 (1934 m. nebuvo leidžiamas).

Grosman, Morits (sud.). Yidishe Vilne in vort un bild: Ilustrirter almanakh [Žydiškasis Vilnius žodžiais ir vaizdais: iliustruotas almanachas]. Vilne: Grosman, 1925.

„Historical Note“, „Series II: Budget and Membership Materials“. Prieiga per internetą: YIVO archyvo fondo aprašas⁠: https://polishjews.yivo.org/archive/index.php?p=collections/controlcard&id=17446&q=RG+22

Ilgiewicz, Henryka. „Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (1907–1939) biblioteka: komplektavimas ir fondų raida“. Knygotyra, 2011, t. 56, p. 217–234. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/kn.v56i0.1502⁠.

„Iš Vilniaus gyvenimo“. Tėvynės balsas, 1922 m. spalio 24 d., Nr. 202.

Katz, Dovid. Windows to a Lost Jewish Past: Vilna Book Stamps [Langai į prarastą žydų praeitį: Vilniaus knygų antspaudai]. Vilnius: Versus aureus, 2008. Prieiga per internetą: https://www.dovidkatz.net/VilnaJewishBookStamps2008.pdf⁠

Latvytė-Gustaitienė, Neringa. „(Ne)pamirštas Vilniaus genius urbis: Vilniaus geto biblioteka“. Knygotyra, 2017, t. 68, p. 107–131. Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/object/elaba:24321773/; https://doi.org/10.15388/Knygotyra.68.10717

Mats, Hirsh. Dr. Tsemekh Shabad, der visnshaftler un publitsist [Dr. Cemachas Šabadas – mokslininkas ir publicistas]. Varshe: TOZ, 1937.

Oyf di khurves fun milkhomes un mehumes: Pinkes fun gegnt-komitet EKOPO [Ant karų ir neramumų griuvėsių: EKOPO regioninio komiteto metraštis]. Red. Moyshe Shalit. Vilne: EKOPO, 1931.

Pinkes: Far der geshikhte fun Vilne in di yorn fun milkhome un okupatsye [Metraštis: Vilniaus istorijai karo ir okupacijos metais]. Red. Zalmen Reyzen ir redakcinė kolegija. Vilne, 1922.

Puidokaitė, Aistė. Vilniaus ORT žydų technikumas. LNB Judaikos tyrimų centro tinklalapis, 2022 m. lapkričio 4 d. Prieiga per internetą: https://blog.lnb.lt/judaika/2022/11/04/vilniaus-ort-zydu-technikumas/

Rafes, Yulian I. Doctor Tsemakh Shabad: A Great Citizen of the Jewish Diaspora [Daktaras Cemachas Šabadas – iškilus žydų diasporos pilietis]. Red. Lisa R. Epstein ir Steven Sedlis. Baltimore, MD: VIA Press; New York, NY: YIVO Institute for Jewish Research, 1999.

Rafes, Yulian. „Общественная и политическая деятельность врачей г. Вильно (19 столетие – 1943 г.)“ [Vilniaus gydytojų visuomeninė ir politinė veikla (XIX a.–1943 m.)]. Еврейская старина, 2007, Nr. 6 (53). Prieiga per internetą: Rafeso straipsnis. https://berkovich-zametki.com/2007/Starina/Nomer6/Rafes1.htm

Shabad, Tsemakh. „Di yidishe shul in gefar!“ [Jidiš mokyklai gresia pavojus!]. In: Far undzer shul [Už mūsų mokyklą]. Vilne, 1934, p. 5–6.

Shabad, Tsemakh. Di shterblekhkayt un di geburtn fun yidn in Vilne far di yorn 1911–1920 [Žydų mirtingumas ir gimstamumas Vilniuje 1911–1920 m.]. Vilne, 1922.

Shabad, Tsemakh. Di zelbstshuts fun menshlekhn organizm [Žmogaus organizmo savisauga]. Varshe: TOZ, 1925. 189 p.

Shabad, Tsemakh. Oytobiografye [Autobiografija]. Vilne: YIVO, 1935.

Shabad, Tsemakh. „Vilne (Shtrikhn)“ [Vilnius (bruožai)]. In: Grosman, Morits (sud.). Yidishe Vilne in vort un bild: Ilustrirter almanakh [Žydiškasis Vilnius žodžiais ir vaizdais: iliustruotas almanachas]. Vilne, 1925, p. 14–15.

Shabad, Tsemakh. „Vi a felz in a shturem…“ [Tarsi uola audroje…]. In: Yoyvl-heft fun der yingl-shul „Mefitse Haskole“ [„Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos jubiliejinis leidinys]. Vilne, 1931.

Shabad, Tsemakh (vyr. red.); Shalit, Moyshe (red.). Vilner zamlbukh [Vilniaus rinktinė]. T. 1. Vilne: N. Rosental, 1916.

Shabad, Tsemakh (vyr. red.); Shalit, Moyshe (red.). Vilner zamlbukh [Vilniaus rinktinė]. T. 2. Vilne: N. Rosental, 1918.

Shul-pinkes: finf yor arbet fun tsentraln bildungs-komitet 1919–1924 [Mokyklos metraštis: penkerių metų Centrinio švietimo komiteto darbas 1919–1924]. Vilne. 1924. Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004260695

Ščupakas, Davidas. Lietuvos Jeruzalės medikai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2016.

„Undzer groyser farlust“ [Mūsų didžioji netektis]. Vilner Tog, 1935 m. sausio 21 d., Nr. 18, p. 3.

„Unzere oyfgabn“ [Mūsų uždaviniai]. Folks-gezunt [Liaudies sveikata], 1923, Nr. 1, p. 1–2.

Vilner Tog. 1934 m. vasario 21 d., Nr. 45 (dr. Cemacho Šabado septyniasdešimtmečiui skirtas numeris).

Vilner Tog. 1935 m. sausio 21 d., Nr. 18 (dr. Cemacho Šabado mirties ir laidotuvių atgarsiai).

World ORT Archive. „The Foundation of World ORT Union“ [Pasaulinės ORT sąjungos įkūrimas]. Prieiga per internetą: https://ortarchive.ort.org/establishment/the-foundation-of-world-ort-union⁠.

YIVO Institute for Jewish Research. Guide to the Records of Hevrah Mefitsei Haskalah Society (Vilna), 1868–1933, bulk 1909–1919. RG 22. YIVO Archives, New York. Prieiga per internetą: https://polishjews.yivo.org/archive/?p=collections/findingaid&id=34452&q=&rootcontentid=107753

YIVO Institute for Jewish Research. Guide to the Records of the TSYSHO (Tsentrale Yidishe Shul Organizatsye), 1919–1940. RG 48. YIVO Archives, New York. Prieiga per internetą: https://yivoarchives.yivo.org/index.php?p=collections/findingaid&id=23252&q=&rootcontentid=7650

Yoyvl-heft fun der yingl-shul „Mefitse Haskole“ [„Mefitse Haskole“ berniukų mokyklos jubiliejinis leidinys]. Vilne, 1931.

Weiser, Kalman. „Folkists“ [Folkistai]. YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe, 2010. Prieiga per internetą: https://encyclopedia.yivo.org/article.aspx/Folkists

Zalkin, Mordechai. „Szabad, Tsemaḥ“. YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe [YIVO Rytų Europos žydų enciklopedija], 2010. Prieiga per internetą: YIVO enciklopedijos straipsnis. https://encyclopedia.yivo.org/article.aspx/Szabad_Tsemah

Zeszyt jubileuszowy Żydowskiej Szkoły Powszechnej „Meficej Haskala“, 1915–1930 [Žydų bendrojo lavinimo mokyklos „Meficej Haskala“ jubiliejinis leidinys]. Wilno, 1931.

Parašykite komentarą