Miglė Anušauskaitė
Kai mokaisi kalbą, sunku įsivaizduoti, kad kažkuriuo momentu vienas ar keli žmonės tiesiog prisėdo užrašyti savo pačių kalbą, išgryninti ir užfiksuoti jos normas. Dar keistesnis jausmas apima sklaidant užrašus, kur vienas pirmųjų jidiš kalbos gramatikos sudarytojų fiksuoja žodžių formas, svarsto, dvejoja, ginčijasi su savimi, kol galiausiai išgrynina taisyklę, kurią, praėjus vos šimtui metų po jos užrašymo, teko taip sunkiai kaltis į galvą kalbos pamokose. Šie dokumentai – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomi Zalmeno Reizeno užrašai – yra tikras lobis jidiš kalbos, literatūros ar spaudos mylėtojams.
Zalmenas Reizenas (1887-1941?[1]) – vienas iš YIVO žydų mokslo instituto steigėjų, mokslininkas, leksikografas, filologas, žurnalistas ir redaktorius. Plačiausiai jis žinomas kaip „Žydų literatūros, spaudos ir filologijos leksikono“ sudarytojas, tačiau čia, pasiremiant jo užrašais, pažvelgsime į jį kaip į kalbos tyrinėtoją ir normintoją. Pirmąją jidiš kalbos gramatiką Reizenas parašė 1908 m. („Yidishe gramatik“[2]), o 1920 m. išleido išsamesnės gramatikos pirmąjį tomą („Gramatik fun der Yidisher shprakh“). Užrašuose, šalia informacijos apie rašytojus, knygas, žydų frazeologiją, istoriją bei kultūrą, Reizenas svarsto ir kalbos norminimo klausimus.
Zalmenas Reizenas (viduryje, su akiniais). Nuotrauka iš LNB Judaikos kolekcijos
„Savi“ ir „svetimi“ žodžiai
Mokytis naujos kalbos pradedame nuo jos žodžių (dažniausiai – juokingai paprastų), kad turėtume „plytų“, iš kurių vėliau išmoktume konstruoti sakinius. Radę iš kitos kalbos pažįstamą žodį apsidžiaugiame – bus lengviau atsiminti! Kiek kitoks santykis formuojasi su gimtosios kalbos žodžiais: viena vertus, visas mūsų naudojamas žodynas atrodo absoliučiai natūralus, kita vertus, vėliau išmokstame, kad kai kurie jų yra „svetimžodžiai“, o kai kurie – tikrai „mūsų“. Pastaraisiais reikia didžiuotis, o pirmųjų – vengti (na, nebent jie būtų labai jau prigiję kalboje).
Kalbant apie „savų“ ir „svetimų“ kalbos elementų santykius, jidiš kalbos situacija išties yra unikali. Didžiuma leksikos ir gramatikos yra germaniška, tačiau hebrajiški bei aramėjiški elementai – senesni ir ne ką mažiau svarbūs. Maža to, žydams gyvenant Rytų Europoje į jidiš kalbą atėjo daug slaviškų žodžių (ir šiek tiek gramatinių konstrukcijų). Kas šiuo atveju yra „savas“, kas – „šalintinas svetimkūnis“, o kas – naudingas skolinys?
Panašu, kad Zalmenas Reizenas, nors ir atskyrė įvairių kalbų įtakas, užrašinėjo jas su vienodu užsidegimu. Vienas lapelis vadinasi „Neologizmai ir atgaivinti archaizmai arba techniniai terminai“, kur surašyti tokie žodžiai, kaip „madreygevayzer“ (מדרגהװײַזער, darbo kalendorius), „heyber“ (הײבער svirtis), „oyfgaber“ (אױפֿגאַבער užduotis).
Kitame lapelyje – „Vokiški žodžiai, turintys kitą reikšmę“. Galėtume sakyti, kad pavadinimas klaidinantis, nes toliau surašyti būtent tokią pačią reikšmę turinčių, bet skirtingai skambančių vokiškų ir jidiš kalbos žodžių poros: „Mund – Moyl (מױל)“, „Haus – shtub (שטוב)“, „Leicht – gring (גרינג)“, „Mussen – darfn (דאַרפֿן)“. Kitur randame sąrašą žodžių, kurie išnyko iš vokiečių kalbos, bet liko jidiš kalboje. Kadangi jidiš kalbos pagrindas yra germaniškas, beveik nekyla klausimų, kaip tuos žodžius linksniuoti ar asmenuoti, kokia jų vieta sakinyje – visa tai tarsi savaime suprantama.
Zalmeno Reizeno sudarytas vokiškų ir jidiš kalbų žodžių sąrašas. LNB Judaikos kolekcija
Kas vartotina, o kas – ne?
Jei lietuvių kalbos saugojimo diskurse daugiausiai rūpinamasi „naujomis“ ir „svetimomis“ grėsmėmis, tai tie, kurie kada nors mokėsi jidiš kalbos, greičiausiai žino, kad jei nori įsiutinti mokytoją, reikia prabilti vokiškai. Kartais, netgi pavartojęs gerbiamą ir žodynų pripažintą žodį, išgirsi „Taip, bet jis skamba labai vokiškai. Mes turime kitą…“
Kadangi mokant vokiečių kalbą nesunku suprasti jidiš (ir atvirkščiai), jidiš entuziastai baiminasi, kad vokiečių šios „neprarytų“ – juk kam mokytis jidiš kalbos ypatybių, jei galima daugiau mažiau susigaudyti kalbant vokiškai? Panašiai tikriausiai atrodė ir pirmiesiems šios kalbos normintojams: išsiskyrusios prieš daugelį šimtmečių, jidiš ir vokiečių tapo skirtingomis kalbomis, ir verta tą skirtingumą išlaikyti. Viename raštelyje Reizenas pažymi: „šalutinio […] sakinio jungiamasis žodis yra „az“, nevalia vartoti vokiško „dos“.“ Kitame užrašų lapelyje pateiktas „vokiškos“ ir „grynos“ jidiš žodžių sąrašas.
Yra ir pastebėjimų, kuriuos galėtume priskirti prie stilistikos klausimų: „Kai artimoje kaimynystėje atsiduria du žodžiai su „zikh“, sakinį reikia sustatyti taip, kad būtų įmanoma apsieiti tik su vienu „zich“, kuris veiktų abiems žodžiams. Di velt hot zikh, dakht zikh shoyn lang fargesn = di velt hot dakht zikh shoyn lang fargesn“ (די װעלט האָט דאַכט זיך שױן לאַנג פֿאַרגעסן, Atrodo, kad pasaulis jau seniai užsimiršo.)
Zalmeno Reizeno užrašai apie modalinių žodžių „meg” ir „tor” vartojimą. LNB Judaikos kolekcija
Kaip žodžiai prigyja
Gramatiniai klausimai iškyla svarstant apie iš kitų kalbų atėjusius žodžius. Gana nauji skoliniai iš slavų kalbų užduoda savų problemų, apie ką užrašuose dažnai svarsto Reizenas. Netgi į tokį paprastą klausimą, kaip reikėtų parodyti žodžio daugiskaitą, nėra vienareikšmiško atsakymo. Germaniškos kilmės daiktavardžiuose dažnai pridedama „n“ arba „en“ galūnė, tačiau slavų kalbos turi kitų būdų daugiskaitai išreikšti. Viename užrašų lapelyje Reizenas nusprendžia, kad jei žodžio vardininkas baigiasi garsu „e“, tai daugiskaita sudaroma pridėjus „s“ (pavyzdžiui, „katshke – katshkes“, קאַטשקע – קאַטשקעס antis – antys). Mums tai gali skambėti visiškai intuityviai, tačiau užrašinėjant kalbą ir tokia, atrodytų, smulkmena reikalauja atskiro sprendimo.
Viena vertus, hebrajiški ir aramėjiški elementai netgi senesni už germaniškuosius, kita vertus, jie reikalauja tam tikrų struktūrinių adaptacijų. Keliuose lapeliuose Reizenas daro sudėtinių veiksmažodžių sąrašus – tų, kurie sudaryti iš vieno kaitomo ir vieno nekaitomo nario: „moyre hobn“ (מורא האָבן, bijoti), „chasene hobn“ (חתונה האָבן, susituokti) ir pan. Reizenas pažymi, kad dažnai vienas narys bus hebrajiškos ar aramėjiškos kilmės. Ir šalia pasižymi neretai pasitaikantį klausimą sau: „Žodžių tvarka?“.
Kita vertus, kartais kalba, ar, greičiau, jos vartotojai, sprendimus pateikia net neprašomi. Kai kurie žodžiai, nors savo forma gerokai besiskiriantys nuo germaniško pagrindo, puikiai jame adaptavosi. Pavyzdžiui, viename užrašų lapelyje Reizenas stebisi, kaip žodis „treif“ (hebrajiškas žodis, reiškiantis nešvarumą, priešingybė „košer“) lietuviškoje jidiš išsivystė iki visiškai normalaus būdvardžio: „treife“, „treifer“, „treifster“.
Zalmeno Reizeno užrašai apie žodžio „treif” vartojimą. LNB Judaikos kolekcija
„Žodžiai su kaliošais“: rašytojų tekstai kaip kalbos tyrimų šaltinis
„Norint suprasti kalbos normas, reikia ją stebėti,“ – savo užrašuose pažymi Reizenas. Tačiau ką konkrečiai stebėti? Žvelgiant į jo užrašus, atsiskleidžia ryšiai tarp įvairių šios asmenybės susidomėjimo sferų. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, kaip jis spėjo ir rinkti medžiagą nepaprastai plačiam jidiš rašytojų ir žurnalistų leksikonui, ir norminti jidiš kalbą. Tačiau kaip kitaip nustatysi kalbos normas, jei ne per jos vartojimą – o šį patogu stebėti skaitant ir analizuojant rašytojų bei žurnalistų tekstus. Vienoje vietoje Reizenas pažymi, kad savo straipsnyje Nojus Priluckis Jozefą Bakseboimą vadina „groyser vitslinger“ (גרױסער װיצלינגער, didis šmaikštuolis). Toliau Reizenas svarsto: kodėl ne „vitsling“? Ar tiesiog ne „vitsler“? Svarstydamas apie rašytojų vartojamus žodžius, Reizenas gali ne tik sudaryti jidiš kalbos žodžių sąrašą, bet ir suprasti jų darybos taisykles.
Literatūrinė kalba gali suteikti įžvalgų, kurių nepastebėsi paprastoje kasdieninėje kalboje: juk „literatūroje leidžiami visi žanrai, išskyrus nuobodžius“, kaip pastebi Reizenas viename iš užrašų. Štai vienas įdomus pastebėjimas apie rašytojus: Kaganovskis pasakoja, kad I. L. Perecui nepatiko litvakų pomėgis prie priešdėlių pridėti -et: opet- (אָפּעט), oyset- (אױסעט), aveket- (ַװעקעט). Perecas sakęs, kad tokios formos „vaikšto su kaliošais“, tačiau pats jungtuką „oykh“ mėgo vartoti su „kaliošais“: „oykhet“ (אױכעט).
Apibendrindamas normas Reizenas naudojasi ir kitų lingvistų straipsniais. Viename iš užrašų cituoja Dovid Braun straipsnį žurnale „Di Yidishe shtime“: spaudoje buvo atkreiptas dėmesys, kad žydai kalboje niekada nenaudojo tokių formų, kaip „mit dem fray folk“ (מיט דעם פֿרײַ פֿאָלק, su laisva liaudimi), „tsu dem sheyn yingele“ (צו דעם שײן יינגעלע, gražiam berniukui), „in dem gut bikhl“ (אין דעם גוט ביכל, geroje knygoje). Su nežymimuoju artikeliu genityvas ir datyvas irgi naudojami su pabaiga „-n“ („-en“).
Įsteigus YIVO žydų mokslo institutą, atsivėrė naujas šaltinis medžiagai apie kalbą rinkti: YIVO filologijos komisija tirdama kalbos vartojimą naudojo klausimynus, medžiagą rinkti jai padėdavo po įvairius miestus ir miestelius išsibarstę „zamleriai“.
Zalmenas Reizenas svarsto apie frazę „groyser vitslinger”. LNB Judaikos kolekcija
„Aukštoji“ ir „žemoji“ kalba
Kalba yra ne tik žodžių ar taisyklių rinkinys, kurias tereikia aprašyti. Mėginant sunorminti jidiš kalbą, sociolingvistiniai klausimai praktiškai yra neišvengiami. Juk ilgą laiką jidiš buvo laikoma nevertingu „žargonu“, priešinant hebrajų ar aramėjų kalboms, kuriomis buvo rašomi ir skaitomi religiniai traktatai. Taigi natūralu, kad „aukštosios“ ir „žemosios“ kalbų santykis pakliūna į jidiš kalbos normintojo akiratį.
Keliuose užrašų lapeliuose Reizenas aprašo Dantės traktatą „De vulgari eloquentia“ apie lotynų ir šnekamosios kalbų santykį. Kitur užrašuose svarsto apie graikų kalbos situaciją: „Antagonizmas tarp oficialios literatūrinės graikų kalbos ir kasdieninės liaudies kalbos yra būdingas [socialinių] klasių antagonizmui Graikijoje. Kol graikų aristokratija ir plutokratija kultivuoja konservatyvias formas, likusias iš anksčiau, kasdieninė liaudies kalba išreiškia tai, kas vyksta dabar, ir viena forma stovi priešais kitą, tai beveik dvi skirtingos kalbos, kiekviena turi skirtingus žodžius.“
Viename iš lapelių Reizenas užfiksuoja įdomią mintį, kurios po to ir nebeplėtoja: „Psichologinis momentas kartais irgi lemia, kad šalia normalios išsivystytų ir paralelinė žodžio forma.“
Zalmeno Reizeno užrašai. LNB Judaikos kolekcija
—
Zalmeno Reizeno užrašuose, kurių Nacionalinėje bibliotekoje saugoma virš tūkstančio A7 formato lapelių, paliečiamos pačios įvairiausios temos. Atsitiktinai paimtoje krūvelėje galime rasti jidiš knygų aprašymus, 1918-1919 metais ėjusių laikraščių sąrašą, jidiš frazeologizmų, slaviškų skolinių, pastabas apie priesagą –lech, „senovinių žodžių sąrašą“, straipsnį apie gildijas, užrašus apie ekonominį žydų moterų vaidmenį.
Jo pastebėjimai apie kalbą, nors ir ne tokie gausūs kaip kai kurios kitos užrašų grupės, gali būti įdomūs ne tik jidiš kalbos istorijos tyrinėtojams. Zalmeno Reizeno užrašuose atsiskleidžia įvairios įtampos, būdingos kalbos užrašymui ir norminimui: santykis tarp „savų“ ir „svetimų“ elementų, „vartotinų“ ir „nevartotinų“, tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros. Tačiau sklaidant šiuos užrašus atsiskleidžia dar viena turbūt bet kokiam mėginimui sunorminti kalbą būdinga įtampa – tarp kalbos natūralumo ir jos dirbtinumo. Viena vertus, Reizenas mėgina tiesiog susisteminti natūraliai Vokietijos ir Rytų Europos žydų bendruomenėse išsivysčiusią kalbą. Kita vertus, darydamas kad ir nereikšmingus pasirinkimus jis šią kalbą ir konstruoja, šitaip sudarydamas struktūrą, kurios mokysis ir kurioje veiks ištisos kartos būsimųjų kalbos studentų.
[1] Gimęs Koidanovo (dab. Dziaržynsko) mieste Baltarusijoje, 1915 m. Reizenas persikėlė į Vilnių ir aktyviai dalyvavo jo kultūriniame gyvenime. Be minėtų darbų, jis redagavo laikraštį „Vilner tog“, išleido istoriografijos veikalą apie I-ąjį pasaulinį karą, redagavo YIVO žurnalus „Yidishe filologye“ bei „Filologishe shriftn“ ir buvo viena esminių YIVO personalijų. 1939 m. rugsėjį į Vilnių įsiveržus sovietams Reizenas buvo suimtas ir sušaudytas, nepaisant kairuoliškos jo leisto laikraščio orientacijos.
[2] Jidiš kalbos žodžių transkripcija pateikta pagal YIVO sistemą.
Parašykite komentarą