Pas kurį iš šių tarpukario žydų odontologų labiausiai norėtumėte apsilankyti? (turint omenyje, kiek apskritai įmanoma norėti eiti pas odontologą)
“Reikia pabrėžti, jog XIX a. 9-10 deš. Vilniuje labai stigo gydytojų. <…> Į Vilnių atvykus jauniems, užsienyje gerai parengtiems specialistams, reikalai pasikeitė į gerąją pusę.”
Savo straipsnyje apie Vilniaus gydytojus (straipsnis paskelbtas 1936 m., taigi jau po autoriaus mirties) Cemachas Šabadas užčiuopia momentą, kai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje buvo pereita prie geriau organizuotos sveikatos apsaugos sistemos ir modernesnės medicinos. Ir ši medicinos revoliucija nebūtų buvusi įmanoma be žydų gydytojų indėlio.
Įsivaizduokime, kad atvykstame į XIX amžiaus pabaigos Vilnių, kuriame praktikuoja keli gabūs gydytojai. C. Šabadas prisimena visada nepriekaištingai apsirengusį Mendelį Trachtenbergą, kuris nedarė nuolaidų, imdamas mokestį už darbą, ir sakydavo: “Aš būčiau turtingas net jei pardavinėčiau svogūnus”. Taip pat kuklų, visada pėsčiomis vaikščiojusį Volfą Froišteterį, kuris gydydamas į nutekamąjį griovį įkritusį ir peršalusį rabiną, atsiliepė, kad paduoti griovio savininką į teismą būtų “šūdo vertas reikalas”.
Tačiau nepaisant gydytojų pastangų, visuomenės sveikata prasta. Daug žmonių, ypač žydų, gyvena drėgnose šaltose patalpose, lengvai plinta užkrečiamos ligos, didelis kūdikių mirštamumas. Išsilavinimą įvairiuose Europos ir Rusijos universitetuose įgiję gydytojai sumoja, kad kovojant vien su padariniais tebus pasiektos viso labo trumpalaikės pergalės – reikia pakirsti šių bėdų šaknis, kitaip sakant, užsiimti švietimu ir prevencija.
1908 m. Vilniuje įsikuria (pirmoji pasaulyje) Gydytojų žydų sąjunga, kuri orientavosi ne tik į tarpusavio pagalbą, bet ir į mokslą – posėdžiuose skaitydavo pranešimus apie naujausius mokslinius atradimus, kvietė lektorius iš užsienio. 1918 m. savo veiklą pradėjusi Žydų sveikatos apsaugos (OZE) draugija buvo didelio draugijų tinklo dalis, rengusi vaikų sveikatos stovyklas ir plačiajai visuomenei skleidusi lengvai suprantamas žinias apie higieną ir ligų prevenciją. Vieną sykį draugijai pritrūkus pinigų, apie tai sužinojęs Albertas Einšteinas surengė labdaringą koncertą, kuriame pats grojo smuiku, ir šitaip surinko lėšų, reikalingų OZE toliau veikti. Pastangos nenuėjo veltui – 1923 m. vaikų iki metų amžiaus mirtingumo rodiklis, palyginus su 1917 m., sumažėjo 7,5 karto.
Cemachas Šabadas (1864-1935) dar prieš pradėdamas dirbti Vilniuje domėjosi diabeto gydymu ir netgi buvo vienas pirmųjų, pasiūlęs tam naudoti kasos fermentą (taigi beveik atrado insuliną). Vilniuje jis įsteigė gausybę įvairių draugijų – pavyzdžiui, Žydų statistikos draugiją, nes surinkus duomenų apie tai, kaip žmonės gyvena, galima sugalvoti, kaip tą gyvenimą pagerinti. Jis buvo vienas iš Žydų mokslo instituto (YIVO) steigėjų ir, kaip buvo parašyta ant 1936 m. jam pastatytos skulptūros, “didis vaikų bičiulis”. C. Šabadas mielai padėdavo visiems, net naminiams gyvūnams – dėl to dauguma jį žino kaip Daktaro Aiskaudos prototipą.
(Tekstas parašytas naudojantis informacija iš knygos “Lietuvos Jeruzalės medikai”, sud. Davidas Ščupakas, R. Paknio leidykla, 2016)
Parašykite komentarą