Parodos „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ metu lankytojų dėmesį traukė hebrajų ir jidiš kalbų žodžiai ant sienų. Tačiau ne visiems aišku, ką reiškia šie žodžiai ir kaip jie siejasi su paroda.
Visi jie – tipografinių šriftų pavyzdžiai iš tarpukario leidinių, leistų Lietuvoje ar kitaip su ja susijusių. Žvelgdami į juos galime matyti, kaip gilias šaknis turinti žydų kaligrafijos tradicija buvo moderniai, kūrybiškai ir veržliai interpretuojama tarpukariu.
Ekrane nuolatos sukasi hebrajiškos abėcėlės raidės iš Benciono Cukermano knygos „Meniška žydų abėcėlė“ (Vilnius, 1920). B. Cukermanas kiekvieną raidę išpuošia originaliais motyvais, kartais netgi siužetiniais, kurie turi tam tikrų sąsajų su raidės reikšme. Toks dėmesys raidėms primena iliuminuotus Viduramžių rankraščius, kuriuose pirma skyriaus raidė būdavo įspūdingai dekoruojama. Žydų bendruomenėse iliuminuoti rankraščiai ėmė rastis X amžiuje Artimuosiuose Rytuose ir po kelių šimtų metų išplito į Vakarų Europą.
B. Cukermano abėcėlėje derinami tradiciniai žydų siužetai ir modernus, elegantiškas stilius. Paveikslėlyje – raidė „nun“ (garsas N) ir Nojaus arkos siužetas.
Viršuje: „Der pruv“ (Bandymas – jid.). Vilniaus žydų realinės gimnazijos leidinio viršelis. 1925.
Apačioje: „Klangen“ (Garsai – jid.). Žydų vaikų klubo leidinys. Vilnius, 1924.
Itin dekoratyvūs vaikų ir jaunimo leistų leidinių viršeliai traukia akį ne tiek kaip tekstai, bet labiau – kaip vizualinio meno kūriniai. Jų stilius – neabejotinai modernus, bet tam tikra prasme šie žodžiai-vaizdai pratęsia daugiametę tradiciją. Mikrografija – Biblijos ar kito teksto pagražinimas žydų kultūroje, kur iš mažų hebrajiškos abėcėlės raidžių sudaromi abstraktūs raštai, žmonių, gyvūnų paveikslėliai.
Be to, leidinio „Der pruv” šriftas primena tradicinę žydų popieriaus karpinių – „reizele” (rožytė – jid.) techniką.
„Di bime“ (Scena – hebr.). Meno, teatro ir kino laikraštis, 1925.
„Kvadratinis“ hebrajiškas šriftas buvo naudojamas nuo II šventyklos laikų (VI a. pr. Kr. – I a. po Kr.), taigi jei mokame hebrajiškai skaityti dabar, tikėtina, kad sugebėsime perskaityti ir tūkstantmečių senumo rankraščius. Tačiau tekstui galima pridėti dekoratyvumo net ir neaukojant suprantamumo. Subtiliai banguojančios žodžio „Bime“ raidės siejasi su scenos menams būdinga žaisme, lankstumu.
Literatūros rinkinys „Šliachn“ (Vieškeliai – jid.). Kaunas, 1932.
Ekspresyvus literatūros rinkinio pavadinimas jidiš kalba tarsi veržiasi aukštyn ir neišvengiamai siejasi su modernizmu. Avangardinė jidiš literatūra tarpukariu buvo tarptautinis fenomenas. Tiek JAV, tiek Europoje susikūrė daugybė grupių, kurių kiekviena turėjo savitą stilių ir estetiką, savitą santykį su tradicija.
Naujų teksto formų ieškojimą, žaidimą su šrifto stiliumi galime pamatyti ir kitų leidinių, eksponuojamų literatūrai skirtoje parodos dalyje, viršeliuose.
Kelios eilutės iš Šneuro Zalmano hebrajiškos poemos „Vilna“ (Berlynas, 1923) iliustracijų sąrašo (iliustravo Hermanas Štrukas). „Žydų gatvė. Gaonas Elijahu“.
Ant kelių raidžių matomų „karūnėlių“ funkcija – dekoratyvinė. Tai – tradiciniai hebrajiškų raidžių (dažniausiai Toros ritiniuose) puošybos elementai, vadinami „tagin“, žydų teologijoje taip pat galintys turėti reikšmę. Šneuro Zalmano poema buvo parašyta XX amžiuje, tačiau joje juntama praeities nostalgija, idealizuotas žydų gyvenimo Vilniuje vaizdinys. Stiprus ryšys su tradicija pasireiškia ir smulkiuose teksto puošybos elementuose.
Parašykite komentarą