Kovo 4-oji – Šventojo Kazimiero, dangiškojo Lietuvos globėjo, atminimo diena

Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių rezidencijoje – Vavelio pilyje. Jis buvo Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, Jogailos Gediminaičio anūkas. Šeimoje augo 6 sūnūs ir 5 dukros. Vaikus auklėjo lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas Janas Dlugošas ir italų humanistas Filipas Buonaccorsi (dar vadintas Kalimachu). Vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, 1490 m. – ir Vengrijos. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją, o jauniausias brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, 1493 m. kardinolu. Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į Lietuvą, Kazimieras iki 1483 m. buvo paliktas jo vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau šis atsisakė. Kazimieras išsiskyrė pamaldumu, gerumu, gailestingumu, gyveno labai dorai. Nors nesišalino valstybės reikalų, tai darė veikiau iš pagarbos tėvui. Galiausiai, susirgęs džiova, pakeliui į Vilnių, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine, palaidotas Vilniaus katedroje.Kazimiero kapas netrukus pagarsėjo kaip maldininkus traukianti vieta: žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus – padėkos už išklausytas maldas ženklus. Minimas ne vienas stebuklas, iš kurių garsiausias įvyko 1518 m. ties Polocku, kai Kazimieras, pasirodęs ant balto žirgo, padėjo LDK kariuomenei persikelti per patvinusią Dauguvą ir sumušti daug didesnę Maskvos kariuomenę. Tai paskatino Kazimiero brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Žygimantą Senąjį, Vilniaus vyskupą, kapitulą ir pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X su prašymu paskelbti Kazimierą šventuoju. 1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai remiantis šiais tekstais manyta, kad popiežius Leonas X ir paskelbęs Kazimierą šventuoju, o XVI a. pab. jis buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą – Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m. popiežius Klemensas VIII breve oficialiai patvirtino Kazimiero kaip šventojo gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Ta proga 1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant nuolatinės drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo ir skleidė malonų kvapą. Prie galvos buvo rastas mėgtas šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją). Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje. Šv. Kazimiero karstas buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam pagerbimui. Vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių. 1636 m. šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į jam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų iniciatyva ir lėšomis. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos buvo perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jos grąžintos į savo nuolatinę vietą 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju. Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis. Jis paprastai vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Tokį jį matome Romos katalikų mišiolo, išleisto 1720 m. Kelne, viršelyje. Mišiolas prabangiai įrištas žaliu aksomu su sidabro apkaustais ir šv. Kazimiero figūra. Knyga saugoma LNB Retų knygų ir rankraščių skyriuje (R.XVIII:F.196(1) ).

Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausią savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė. Vilniuje iš pradžių mugė vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. – Lukiškių aikštėje. Tradicija tęsiama ir šiandien, mugė organizuojama keliose miesto vietose, jos metu vyksta karnavalinės eitynės, prekiaujama liaudies meno ir autoriniais dirbiniais, namų apyvokos daiktais, Vilniui būdingomis verbomis.

Pagal: Šventojo Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvoje: katalogas (sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslauskaitė). – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009. – 560 p.: iliustr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*