Kovo trečioji – tarptautinė rašytojų diena. Sveikiname!
Česlovas Milošas
Filologija
Bėga pakylėjęs žieminio apsiausto skverną.
Kojinėti kulkšneliai, varnos ir sniegas.
Pagavo ir turi. Laiko lūpose. Žodį.
Išgirstą vaikystėj prie gimtosios upės,
Kur luotai nendrėse, lieptai, lazdynai
Ir dygūs medinių pirkių stogai.
Pro alumnato arkas bėga savo celėn
Žąsies plunksna įtraukti į rejestrą greta
Lotyniškų žodžių. Kosti. Malkos traška
Židiny. Ir Academia Societatis Jesu
Sklendžia virš gatvių, ir angelai
Įsikūnija į gipsą ir akmenį, modo Barocco.
Su prakaito dėmėm po pažastim, kiek marškinių,
Sijonų, slepiančių tamsius ūksmingus klubus,
Ir apatinių, kartos apatinių, liemenių,
Kelnių, durtinių, sermėgų ant pliko kūno!
Dūdos ir smuikai, šoko žolynuos.
Šnabždesiai, prisilietimai, pas ką žydi žiedas.
O visi jie mokėjo tuos pačius žodžius,
Kurie tebegyvena, jiems kadai kada išmirus,
Tarsi būtų ne žemėj, ne nakty, ne kūne
Užgimę, bet iš eterio kunigaikštijų
Lankytų jį ir ją, senelį, vaiką,
Paklusę savosioms tiesoms, genityvui, datyvui,
Prielinksnio tarnystėje per amžius.
Atverčiu žodyną tarsi šaukčiau sielas,
Įkerėtas lapuose į nebylų garsą,
Ir bandau įžvelgti jį, kuris mylėjo,
Kad mažiau mane slėgtų mano nemirtingumas.
Vertė Tomas Venclova